– Pirmoji lietuviško filmo premjera „Onytė ir Jonelis“ įvyko lygiai prieš 90 metų – ko gero, šį kino užgimimo faktą galime priimti su dideliu pasididžiavimu?

– Kadangi paskelbus Nepriklausomybę Vilnius priklausė lenkams, visi lietuvių nacionalinio kino reikalai spręsti laikinojoje sostinėje – Kaune. Čia buvo įsikūrusi Lietuvos Prezidentūra, visos ministerijos ir kitos valdžios institucijos. Čia kūrėsi ir kino įstaigos – Kinematografininkų sąjunga (1925 m. vasario 14 d.), kino aktorių mokyklos, pirmosios kino studijos („Lietfilm“, „Akis“) ir kt.

Rimtesni vietinės kino kronikos siužetai pasirodė 1922 m. Vienas žymiausių lietuviškos kino kronikos gamintojų buvo imigrantas, caro armijos karininkas Feognijus Dunajevas.

Garbė sukurti pirmąjį lietuvišką vaidybinį filmą priklauso „mūsų kariams, kurie moka bendrai, organizuotai, be tarpusavio pavydo ir energingai dirbti“ (taip buvo rašoma anuometinėje spaudoje).

Pulkininko leitenanto Vlado Braziulevičiaus inicijuota juosta „Lietuvos kareivis“ (vėliau ji buvo vadinama „Kareiviu – Lietuvos gynėju“) nebuvo vykusi. Todėl visi nerimaudami laukė „antrojo blyno“, kuris tikrai nebuvo prisvilęs.

Gediminas Jankauskas
Foto: Kauno savivaldybė
„Pulkininko leitenanto Vlado Braziulevičiaus inicijuota juosta „Lietuvos kareivis“ (vėliau ji buvo vadinama „Kareiviu – Lietuvos gynėju“) nebuvo vykusi. Todėl visi nerimaudami laukė „antrojo blyno“, kuris tikrai nebuvo prisvilęs“
Gediminas Jankauskas


– Sugrįžtant prie „Onytės ir Jonelio“. Įdomu tai, kad šis filmas sukėlė nemenką atgarsį Lietuvoje, jis rodytas net ir Amerikoje, lietuvių išeivijos atstovams. Filmo kūrėjai – ne kino profesionalai (operatorius – buvęs žvalgas Feognijus Dunajevas ir režisierius – notaras Jurgis Linartas). Filmą jiems pavyko sukurti be valstybės pagalbos. Ar galima būtų teigti, kad šis mėgėjiškas tarpukario kino entuziastų filmas įprasmina ryžtą kloti pamatus profesionaliam nacionaliniam kinui?

–Tikrai galima tvirtinti, kad šis be valstybės paramos vien kino entuziastų jėgomis sukurtas filmas 1931 metais tapo mūsų nacionalinio (konkrečiau kalbant – vaidybinio kino) atspirties tašku.

Kęstučio Balčiūno skulptūra-akcentas „Pirmas filmas“
Foto: Kauno savivaldybė


– Filmas „Onytė ir Jonukas“ buvo nebylusis, kaip ir įprasta to meto Lietuvoje. Kas yra žinoma apie aktorius, kokie atsiliepimai lydėjo filmą, kai jis pasirodė? Teko skaityti, kad po premjeros filmas esą buvo sutiktas dviprasmiškai – vieni jį peikė, kiti gyrė. Kodėl?

– Premjeros išvakarėse laikraščiai dalijo išankstinius avansus, džiaugėsi pačiu įvykiu. Valstybės laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas, filmą pamatęs anksčiau už kitus uždarame seanse, atskleidė kai kuriuos siužeto vingius ir laimingą pabaigą, bet nepagailėjo ir kritikos aktoriams: „Visgi vaidilų bendros ydos: blogas grimas ir bereikšmė veido išraiška, stoka charakteringų ir tipingų bruožų. O juk filmos artistui veido išraiška vienintelis ir svarbiausias dalykas! Filmoje yra mūsų krašto gamtos ir sodžiaus vaizdų, pašiurusių šiaudinių pastogių, kiemų, sodų... Sodžiui daug ko stinga. Pačios parinktos filme vietos nėra mūsų sodžiui charakteringos ir mūsų sodžiaus vaizdo toli gražu mes negauname.“

Bet apibendrinant atsiliepimų gausą, tikrai nusveria teigiami vertinimai. Žurnale „Kino naujienos“ (1931, Nr. 1) buvo reziumuojama: „Bendrai suėmus, filmas, mūsų sąlygose, visai gerai pavykęs, ir filmo kūrėjams galima tik sušukti bravo, bravo ir dar kartą bravo!“

Foto: Kauno savivaldybė


– Deja, pats filmas neišliko, bet archyvuose, kaip to įrodymą suradote valdžios leidimą filmą rodyti bei titrų nuorašus. Ar yra žinoma, kur ir kodėl dingo pats filmas? Kokio turto netekome, ar kas nors pasikeistų, jei juosta būtų išlikusi?

– Svarbiausius darbus archyvuose atliko Kauno Kino biuro direktorius Aurelijus Silkinis. Jis buvo ir nuotraukų bei dokumentų faksimilinių kopijų parodos iniciatorius, ir tarpininkas tarp Kauno savivaldybės bei skulptūros „Pirmas filmas“ autoriaus K. Balčiūno.

O vėliau „Onytė ir Jonelis“ iškeliavo už Atlanto vandenyno: vienintelę šios komedijos kopiją įsigijo Amerikos lietuvis Kazys Lukšys (1892 – 1963) – kino operatorius, vienas pirmųjų lietuviškos kino kronikos kūrėjų. Filmą jis išvežė į JAV, kad ten galėtų rodyti Lietuvos pasiilgusiems tautiečiams.

Sunku dabar pasakyti, ar kas nors pasikeistų, jei juosta būtų išlikusi? Bet kuriuo atveju, juosta išliko – archyviniuose dokumentuose ir nuotraukose bei kūrėjų užrašytuose prisiminimuose.