– Sveikiname su Metų panevėžiečio vardu. Ką jums reiškia toks įvertinimas, ir ką, jūsų nuomone, jis pasako apie J. Miltinio teatrą šiandien?

– Visų pirma – tai apdovanojimas Juozo Miltinio dramos teatrui. Aš atėjau į jį prieš dvejus metus įkalbėtas, tačiau turėdamas savo viziją ir nuomonę, ieškodamas bendraminčių, kurie patikėtų manimi, mano mintimi, taip pat pasitikėtų savimi ir būtų atsidavę savo darbui. Ar su Dievo pagalba, ar su žmonių, nežinau, bet tokia komanda susirinko, ir čia jau reikėtų vardais vardinti, bet dviejų trečdalių viso teatro darbuotojų dabar nesuvardinsi. Tai jų nuopelnas, kad suradome bendrą kalbą ir einame keliu, kuris mums visiems priimtinas. Iš to ir rezultatai teatro: keturi festivaliai per nepilnus dvejus metus, visur – laureatai. Reiškia, mūsų kelias teisingas, tampame kuriančia bendruomene, o tai yra labai svarbu. Tad Juozo Miltinio dramos teatras – Metų panevėžiečiai.

– Gimėte Raseiniuose, tačiau visa jūsų karjera susiklostė aplink Šiaulius, o dabar – Panevėžį, iš kur šiandien jaučiatės kilęs?

– Šiaip labai įdomus klausimas, kuris mane patį kankina, nes aš – lietuvis, kurio šaknys gilios, įsišaknijusios būtent viename žemaitiškame krašte. Bet kas aš šiandien ir iš kur šiandien? Lai nesupyksta šiauliečiai, kur praleidau 42 savo darbo metus, šiandien aš esu Panevėžio patriotas.

– Esate dirbęs, tikriausiai daug ko išmokęs iš tokių šiandien Lietuvos teatro istorijai svarbių režisierių kaip Irena Vaišytė, Aurelija Ragauskaitė... Ar yra kažkoks jų palikimas, iki šiol padedantis kelyje?

Didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra sutikti tą, kuris turi kažkokią paslaptį, o tu bandai ją suprasti, atspėti, tai leidžia galvoti, kad tu visą laiką mokaisi.
A. Venckus

– Oi... Jeigu apie tuos mokytojus, kaip vadiname, tai pedagogikoje be abejo labai svarbi profesorė Irena Vaišytė. Kuomet stojau, nelabai supratau, kur aš įstojau, bet čia jau kita istorija. Teatrinės sampratos ir etikos mokė Aurelija Ragauskaitė. Per savo gyvenimą sutikau gausybę be galo įdomių žmonių ir džiaugiuosi, kad nebuvau viską žinantis ir viską išmanantis. Man atrodo, buvau šiek tiek egoistas, norėjęs kažką pasiimti iš sutiktų žmonių, nes didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra sutikti tą, kuris turi kažkokią paslaptį, o tu bandai ją suprasti, atspėti, tai leidžia galvoti, kad tu visą laiką mokaisi. Šiandien galiu pasakyti, kad aš nieko nežinau, mane mokė, bet ar aš išmokau – nežinau. Dabar einu kartu su kitais, su kuriais vėl iš naujo mokausi, nepriklausomai nuo jų patirties ir amžiaus.

– Teatro vadovo pozicija daugiau susijusi su meno buitimi, nei tiesiogine kūryba, kaip pavyksta atrasti joje meniškumą?

– Nežinau (juokiasi). Galvoju, kad administravimas yra sąlygų sukūrimas kūrėjui, kad jam nieko netrūktų procese, kad jis galėtų užsiimti tais kitais dalykais ir jo neerzintų teatrinė buitis. Kai aš buvau dar gana jaunas, kai pirmą sykį sutikau būti direktoriumi Šiauliuose, sprendimas buvo dilema. Aš galvojau: „ne ne ne niekada“. Paskui, (per labai trumpą laiką) pradėjau mąstyti – jeigu aš buvau kažkuo nepatenkintas ir sakiau, jog ne taip turėtų būti, tai ir liksiu toks pliurpalius, jei nepasinaudosiu proga padaryti kitaip. Gal tas žemaitiškas charakteris ir nulėmė, tačiau nepabandęs, nenusilaužęs, nenudegęs tu nežinosi. Tai – kaip vaiko patirtis, jis viską turi paliesti. Vėlgi, likimas toks laimingas, kad aš daug druskos suvalgiau su savo broliais, kuriančiais žmonėm aktoriais, režisieriais.

Antanas Venckus
Foto: A. Gudo nuotr.

Dabar vadovaujuosi tokiais principais, kad viskas įmanoma, jeigu būsime dori, atviri vienas kitam, jeigu būsime atsidavę ir sąžiningi savo darbe, jeigu mokėsime tartis. Svarbu tai, kad komanda nori būti šioje profesijoje, niekas jų nevertė per prievartą, patys atėjo. Kūryboje negali būti prievartos. Taip mes ir ieškome bendros kalbos, aišku ir suklystame, ir neteisingai padarome. Bet aš visada sakau, nėra kolektyvinės atsakomybės, yra vieno žmogaus atsakomybė, kas kaip pasiskirstė, arba likimas kaip paskirstė, bet man patinka atsakyti už tai, ką kartu darome. Aš niekada neišsiginsiu šito. Nei vienas direktorius nėra nei stebukladarys, nei mesijas, nei gelbėtojas – tai yra pasakos.

Jeigu aš nekalbėsiu su žmogumi, aš jo vilčių, norų, sumanymų neatspėsiu niekada. Tik tariantis, tik einant kartu galima kažką padaryti. Taip aš meniškumą ir suprantu, savo darbuose mes turime būti šiek tiek alkani, trokštantys atspėti mįslę ne tik vaidmens, partnerio ar autoriaus, bet ir savo – dėl ko aš esu. Tik būti man neįdomu, aš noriu gyventi, o tai yra didžiausia kūryba.

– J. Miltino dramos teatro meno vadovas – A. Špilevojus, kaip sutariate, kaip pavyksta susikalbėti, su visiškai kitos kartos kūrėju ir vadovu?

– Tai – man didelis susitikimas su Špilevojumi, su kuriuo susipažinau kaip aktorius, jau nebūdamas valdininku teatre. Pajutau, kad su juo norisi dirbti, kad jo vidinė struktūra, žmogiška švara ir saviraiška kelia aplinkiniams reikalavimus. Man labai patiko, kad jaunas žmogus tą turi. Paskui, kai jau pasikeitė teatrinė situacija, aš jį pasikviečiau dirbti meno vadovu, ir, jeigu tai duoda rezultatų, mes nesuklydome.

Visais laikais sniegas ir cukrus tas pats, skirtumas kokiomis akimis ir kokiomis širdimis mes į juos žiūrime.
A. Venckus

Man apskritai labai pasisekė, kad aš komandoje esu vyriausias ir aš labai džiaugiuosi, kad mano komanda yra jauna. Tegul nesupyks senjorai, kurie sako, kad „mano laikais sniegas buvo baltesnis ir cukrus saldesnis“ – nesąmonė. Visais laikais sniegas ir cukrus tas pats, skirtumas kokiomis akimis ir kokiomis širdimis mes į juos žiūrime. Ir ateitis yra visgi jaunimo, mūsų tėvai taip, tikiuosi, tikėjo, ir aš noriu taip tikėti. Tad jeigu mes galime padėti kurti ateitį – labai gerai, o jeigu negalim, geriau netrukdom.

Aleksandras Špilevojus, Antanas Venckus
Foto: A. Gudo nuotr.

Aš labai džiaugiuosi savo komanda: meno vadovu, savo pavaduotoju, džiaugiuosi administracijos žmonėmis, padalinių vadovais ir dėkoju, kad jie eina kartu.

– Kokią trupę ir kokį teatrą matote šiandien Panevėžyje, kokie šiuo metu yra jūsų ir teatro pagrindiniai tikslai?

– Aš atėjau su tam tikru tikslu – noriu, kad kuriantys žmones suvoktų, kodėl jie tai daro, kad neieškotų pačio lengviausio kelio. Kūryba yra toks dalykas: jei labai lengva – kažkas negerai. Tikslas, kad mes būtume teatras, komanda. Kad mūsų deklaracijos, kurias skelbiame interviu, nesiskirtų nuo mūsų gyvensenos ir veiklos, nes dažnai kalbama vienaip, o iš tiesų elgiamasi kitaip.

Pagrindinis tikslas, kad šis Juozo Miltinio dramos teatras susigrąžintų žiūrovų pagarbą. Taip, teatras buvo legenda, bet mes negalime gyventi prisiminimais, ir nereikia ieškoti Juozo Miltinio, nes jo čia nebėra. Ir nejaugi mes šiais laikas esame kvailesni, ar mažiau atsakingi, darbštūs, kūrybingi, kad galėtume leisti žiūrovui mumis netikėti? Paneigti praeities negalime ir turime jausti dėkingumą, kad kažkur kažkada Panevėžyje, toks žmogus įsteigė profesionalų teatrą, kuris sukėlė tokį bumą ir ažiotažą. Jis buvo kūrėjas, kuris nepaliko savo mokyklos, savo mokinių, pedagogų, režisierių, dabar yra kiti kūrėjai. Tad, man atrodo, abipusė pagarba darbui ir kūrybai, sugrąžins žiūrovų pagarbą teatrui ir mums.