Geriausia likti savimi
„Tu ne tokia kaip visos – topinis komplimentas merginai, jeigu nori įsiteikti ar pasakyti ką nors gero, bet nieko nesugalvoji, dažnai tai suveikdavo – ir vyrams tai suveikia! Apskritai, keistas ir savotiškas tas noras būti ne tokiems kaip visi. Jisai motyvuoja žmogų, nors esame socialūs gyvūnai – labiau panašūs negu skirtingi, tiek norais, tiek svajonėmis. Parodos pavadinimo atveju, tai ne tik komplimentas. Šiaip, mūsų planeta ne tokia kaip visos – jinai yra gyvenama, o kitos – ne. Mūsų planeta tarsi menininkė kuria, visi gali tapti kažkuo – nuo mikrobo. Realiai, juk beždžionė turėjo tapti žmogumi, tokiais kaip mes, – ironizavo A. Miežis. – Įdomi pati evoliucijos teorija, kai tu esi nelabai patenkintas savimi ir pradedi evoliucionuoti – sarkazmas tam tikras.“
Turbūt noras būti originaliam, išsiskirti iš kitų – ypač aktualus menininkams? „Būtent, bet jis kartu toks ir pritemptas... Dažnai žmonės bando per save dirbtinai perlipti. Visgi geriausia likti savimi, negu dirbtinai bandyti simuliuoti ir stimuliuoti vadinamąjį originalumą, žiūrėti į kitus žmones, kaip atrodo tie, kurie ne tokie kaip visi. Aha, neva man irgi reikia taip daryti – taip pat tapyti, rašyti, groti. Bandydamas pamėgdžioti, prarandi savo savastį. Tu jau tada tampi kaip visi, nors stengiesi priešingai. Finalas? Įlendi į bandą“, – nuomonę išsakė A. Miežis.
Smėlio dėžėje, tęsė jis, visi asmenybės. „Kai vaikai žaidžia, jie patys iš savęs natūralūs. Po to, kai jau tampa menininkais, daugelis tampa panašūs vieni į kitus, tai keista. Ne visi, bet yra tokių, kurie eina tam tikra linija, pramintomis kažkieno pėdomis, niveliuojasi, tampa vienodi. Yra tokios žabangos – prarandi save vaikydamasis originalumo – paradoksas, bet tokiu principu veikia. Įsidedi save į rėmą ir tame rėme tiesiog esi“, – pastebėjo menininkas.
Nuo nežmoniško kiekio informacijos, A. Miežio pastebėjimu, galima ir pasimesti: „Gali atrasti ko tik nori, pradedi gyventi iliuzijose, nebežinai, kas patinka tau, o kas ateina iš išorės, kur gimsta tavo mintis... Tai svarbu sužinoti! Kartais geriau neturėti informacijos, negu bet ko prisikrauti kaip į šiukšlių dėžę – paskui nebesusigaudai tame šiukšlyne, ieškai savęs, kažkur dugne dar liko... Sudėtinga, man galbūt pavyko tai padaryti, nes buvau nepaklusnus vaikas. Neklausiau nei mokytojų, nei tėvų, todėl ir nepavyko iš manęs padaryti žmogaus. Juk kaip yra sakoma: „padarysime iš tavęs žmogų“. Aha, nepadarysit! Ir nepadarė (juokiasi.). Dėl to viskas taip išeina. Tapydamas paveikslą visą laiką stengiuosi pašalinti vidinį menininką pašalinti, paleisti visą tą intelektą į šalį, nes greitai gali tapti labai rimtu ir brandžiu, bet tada užsiiminėsi pseudointelektualizmu... Geriausia būti savimi.“
Norėjosi save išreikšti
Būti menininku ar dailininku A. Miežis prisipažino niekada nesvajojęs: „Vaikystėje svajojau būti troleibuso vairuotoju. Esu gimęs ir augęs Vilniuje – kai važiuodavau troleibusu, stengdavausi prie vairuotojo atsistoti šalia, įsivaizduodavau, kad aš jį vairuoju, cool, tokią didelę mašiną valdyti, tokiu dideliu vairu, sukti posūkius! Tą vienintelę svajonę ir atsimenu. Būti menininku niekada nebuvo svajonė, kažkaip tai man atrodė nepasiekiamas dalykas – išrinktieji puodus žiedžia... Bet mokėjau gerai piešti, nuo pat mažumės.“
Nuo mažumės A. Miežis kartu su tėvu lankydavosi ir visokiausiose parodose. „Kai buvau maždaug trylikos, vis pagalvodavau, o kurgi menas tokiam jaunam bičui kaip man? Nėra tokio meno, jo nerandu – visas menas kažkokiems kitiems menininkams, bet tikrai ne tokiems kaip aš. Tada pradėjau pats piešti, pasigamindavau tai, ko trūksta – iš tam tikro ilgesio. Norėjosi save išreikšti – kaip aš matau, kaip įsivaizduoju. Aišku, dar tada buvo primityvūs darbeliai, tiesiog iš to vaizdų trūkumo“, – apie užsimezgusį norą kurti kalbėjo menininkas.
Ši savybė ieškoti trūkstamų vaizdų, kaip tikino menininkas, išlikusi iki pat dabar. „Man labai įdomu, kaip atrodo mintis. Pirma ateina paveikslo pavadinimas, idėja, tada ją įgyvendinu, vizualizuoju. Pagrindinis stimulas ir motyvatorius – neprarasti savyje to vaiko, to paauglio. Nebūtinai viską padaryti brandžiai. Stengiuosi įsivaizduoti – jeigu man būtų dešimt metų, aš stovėčiau prie savo paveikslo, ir jeigu tas Andrius sako, kad visai geras, patinka tam vaikui (ne kažkokiam vidiniam menotyrininkui), jeigu jisai supranta, ir jį tai veža – tai gerai. Kaip sako Einšteinas, jeigu tu aštuonerių metų vaikui nesugebi paaiškinti savo idėjos, reiškia, ta idėja nieko verta. Vaiko akimis žiūrėti – man yra palankiausia – švariu žvilgsniu“, – sakė A. Miežis.
Atėjus laikui rinktis profesiją, A. Miežis pasakojo, buvo sovietmetis, menas cenzūruojamas, ne pati palankiausia terpė studijoms. „Tikrai negalvojau, kad būsiu dailininkas, iš pragmatiškų paskatų studijavau architektūrą. Bet studijų nebaigiau... Buvo Sąjūdžio metai, įstojau į savanorius, tie visi įvykiai, studijos užsimetė. Suvokiau, kad geriau save skirti vardan laisvės.Vėliau – vedybos. Būdamas dvidešimt vienerių metų išvažiavau su sutuoktine gyventi į Žemaitiją, Kretingą. Taip tiesiog susiklostė. Gal ir gerai, kad mano svajonės neišsipildė – nei architektu, nei troleibuso vairuotoju netapau! Kartais gerai, kai svajonės ir planai neišsipildo... Svarbiausia savęs neprievartauti ir pasiduoti gyvenimui intuityviai, kaip jauti, o ne taip, kaip reikia“, – sakė kūrėjas.
Nors Kretinga labai simpatiškas miestelis, visgi A. Miežis prisipažino pasiilgstąs kultūrinio sostinės gyvenimo: „To labai trūksta, atvažiuoju su malonumu, man tinka ta visa urbanistika, pasiilgstu. Žmona kretingiškė, gera vieta kurti, bet pasiilgstu to judesio, kultūrinio gyvenimo, kokį turi Vilnius – pilno, sodraus ir ryškaus.“
Kūrėjas nė kiek neabejojo, kad jeigu nebūtų gimęs Vilniuje, nebūtų tuo, kuo yra dabar. „Vilnius man, kaip jaunam žmogui, davė platesnį akiratį. Pažįsti daug įvairių žmonių – tave formuoja marginalinė, kosmopolitinė visuomenė, pasirinkimų erdvė didžiulė. Tu tada išlaisvėji, o provincija pernelyg nuramina, nuslopina – gerąja prasme. Tu tiesiog esi geriausias dailininkas savo laiptinėje – ir jokių pretenzijų nėra“, – konstatavo menininkas.
Pradžia buvo sunki, bet kuo toliau, tuo geriau
Kūrybinei karjerai, kaip pažymėjo A. Miežis, sudėtingiausias buvo pirmasis dešimtmetis. „Dvi atžalos, ir Lietuva kryžkelėje – miglota situacija. Iš kūrybos pragyventi buvo sunku. Bet ir ne tik iš kūrybos – visiems vienodai sunku... Jei būtų kažkur kitur geresni atlyginimai, galbūt ir būčiau dirbęs kitur. Iš kūrybos pragyventi, ypač provincijoje – tas pats, kaip norėti į kosmosą skristi, visiška nesąmonė... Sostinėje nedaug kas pragyvena, o čia... Va, atsiradus internetui visai kita sklaida, viskas labai pasikeitė. Tu gali save reprezentuoti internetinėje erdvėje, kur nėra geografinio atstumo. Tada ledai pajudėjo. Pradžia buvo sunki, bet kuo toliau, tuo geriau. Visada taip yra, svarbiausia nepamesti kelio dėl takelio, ir viskas“, – atrodytų, visiškai paprastą sėkmės receptą pateikė menininkas.
Su A. Miežiu kalbėjomės parodinėje erdvėje, kur iš kai kurių paveikslų į mus smigo herojų akys, tiesą pasakius, gausybė žvilgsnių... Turbūt svarbu paminėti, kad išraiškingos herojų, įvairiausių antropomorfinių būtybių akys dailininko paveiksluose kartkartėmis įdėmiai vis žvilgteri į žiūrovą. Paklaustas, kodėl jo darbuose atkreipiamas ypatingas dėmesys į akis, kodėl iš paveikslo jos taip dėmesingai žvelgia, A. Miežis aiškino, kad tai esą visai nenuostabu – per akis palaikome kontaktą vieni su kitais, stebime pasaulį.
„Netgi per šitą pandemiją, kaukės atliko estetinę funkciją, labai gražių akių pradėjome pamatyti. Kokios gražios akys pas žmones, kaip jie žiūri! Žvilgsniu mes suvokiame pasaulį; mus Visata sukūrė, įdėjo mums akis, sako, dabar pažiūrėk, pabandyk suvokti, kas čia yra padaryta. Akys tam, kad mes kiekvienas egzistencinę prasmę pamatytume, suvoktume – tokia filosofija“, – pastebėjo dailininkas.
Kalbėdami apie A. Miežio apie paveikslus menotyrininkai apibūdindami autoriaus stilių nevengia įvardinti jo kryptį – popartas. Tačiau paties kūrėjo manymu, jo stilius labiau primena pop-siurrealizmą, labiau vystomą Amerikoje.
Santarvės ir susikalbėjimo
Mirksinčios lemputės ir kalėdiniai papuošimai primena apie šventes. Pasiteiravus, ar Kalėdų šventės padeda skleistis kūrybiškumui, šiuo požiūriu, prisipažino A. Miežis, esąs ypač konservatyvus.
„Kūčios ir Kalėdos neturi būti liberali šventė. Nors esu liberalus, bet šiuo atveju, tai šventė, kai per patiekalus susisiekiame su protėviais, tad per Kūčias neturėtų būti jokių sušių... Štai tokia konservatyvi nuomonė! Tai yra tam tikri ženklai, tam tikros datos, kai tu nukeliauji į savo vaikystę, senelių laikus – kelionė laiku atgal. Taip pat ir per Vėlines – visos per amžius vykstančios šventės yra konservatyvios, tarsi tokia teleportacija laiku, susisiekimas su buvusių laikų sentimentais, nostalgija“, – sakė jis.
Didžiausių metų švenčių proga A. Miežis visiems linkėjo santarvės, susikalbėjimo: „Ypač dabar – toks metas, kai vos ne madinga pyktis, o turėti poziciją kažkokioje stovykloje ir ją ginti – geras tonas. Net ir draugai susipyksta! Pačiam yra buvę tokių atvejų... Kai požiūriai tampa aštrūs arba pernelyg liberalūs, dažnai nesugebame išklausyti vienas kito, tiesiog nenorime girdėti. Žmogui paprasčiau numirti negu nuomonę pakeisti. Deja, taip yra, žmonija taip vystosi – jeigu nemirtume – netobulėtume. Norėtųsi, kad dar būdami gyvi sugebėtume bent jau ne taip radikaliai, ne taip fanatiškai išreikšti savo nuomonę, laikytis savo a la vertybinių įsitikinimų, kurie tave paverčia priešu su kitu.“
Andriaus Miežio tapybos paroda „Tu ne tokia kaip visos“ VDA galerijoje „Akademija“ ( Pilies 44/2, Vilnius) vyks iki 2022 m. sausio 14 d.
