Sibiro vaikus įamžinęs Tadas Kazakevičius: mano tikslas – byloti žmogų

Vilniaus „Prospekto“ galerijoje rodomoje parodoje „Pernykštis sniegas“ fotografas Tadas Kazakevičius atsigręžia į skaudžią ir tragišką lietuvių tautos patirtį – tremtį. Per 1946-aisiais vykdytas našlaičių pargabenimo ekspedicijas į tėvynę buvo grąžinta daugiau nei 250 našlaičių, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl fizinio nusilpimo nebegalėjo pasirūpinti savo atžalomis. Būtent šie, vadinamieji Ledo vaikai fotografo dėka tapo parodos herojais, pasakojančiais apie savo gyvenimo etapą, praleistą stingdančiame Sibiro šaltyje kertant miškus kartu su tėvais, broliais ir seserimis.

Pasakojimas tarsi šviesos spindulys

Sakoma, kad istorija linkusi kartotis. Šiai tezei T. Kazakevičius linkęs pritarti, sakydamas, kad apie patirtą tautos tragediją niekada neturime nustoti kalbėję. „Aišku, nereikėtų rinktis ultra tamsių prisiminimų apie tą laiką. Todėl ir pasirinkau būtent tokį motyvą: pasakojimas tarsi šviesos spindulys – juk vaikai turėjo antrą galimybę gyventi. Man regėjosi, kad tai graži istorija visoje toje neapsakomoje tremties tragedijoje, kurią teko patirti ne tik Lietuvai, bet ir kitoms tautoms“, – sakė fotomenininkas, parodos atidarymo dieną paskelbtas Jono Dovydėno stipendijos laureatu už dokumentinės fotografijos propagavimą ir gebėjimą iš gyvenimo tėkmės atsirinkti svarbiausią momentą.

Gražina Linkevičiūtė-Giedraitienė

„Vienintelis būdas prasimaitinti mūsų tremties vietoje buvo rinkti žuvis, išmestas žvejybos prieplaukose. Ne visiems pasisekė išgyventi – štai mano 19-metis brolis mirė iš bado. Vėliau manim pradėjo rūpintis kita šeima – tai buvo tikras stebuklas. Kai po dviejų mėnesių kelionės grįžome į tėvynę, ekspedicijos vadovai mus perdavė našlaičių namams. Ten pirmąkart ragavau bulvių ir barščių. Vis dar pamenu, kai našlaičių namų virėjos verkė matydamos mus valgant. Matyt, joms buvo labai liūdnas reginys, o juk mes tą akimirką buvome, rodos, laimingiausi vaikai žemėje“

Pašnekovas pažymėjo, kad istorijos nevalia pamiršti niekam, o ypač jaunesniems kūrėjams. „Svarbu, kad jie kalbėtų apie tai, taptų platforma dar jaunesnei kartai sužinoti apie tragišką praeitį. Kai priprantame prie gero gyvenimo, labai dažnai istorija sugrįžta... Ne veltui su laiku atsiranda vis radikaliau skambančių pareiškimų, atrodytų, kad esame pasimokę, deja“, – atsiduso pašnekovas.

Viename savo interviu T. Kazakevičius yra pasakęs, kad „kadras dėl gražaus kadro – bevertis.“ Paklaustas, ar tai galėtų būti jo kūrybos moto, parodos autorius sakė, kad apskritai fotografija dažniausiai ir ieško temos, kuria kalbėti, o atvaizdų rinkinys tiesiog susideda į kažkokį bendrą pasakojimą, poziciją.

T. Kazakevičiaus fotografijų ciklai „Tai, ko nebebus“, „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“ – taip pat sugula į pasakojimą apie praeitį, būtąjį laiką. Praeities kampo vis ieškantis autorius pastebėjo, kad visi fotografai šiek tiek ieško to, ko tarsi nebėra.

„Ypač kai žiūri fotografines knygas, atrodo, kad tas vaizdas buvo įdomesnis praeityje. Pradžioje, matyt, vien dėl to atvaizdo atsigręždavau, tarsi bandydamas rasti kažkokį praeitų dienų motyvą. Kita vertus, fotografija ir yra akimirka, kurios jau nebėra... Kai žvelgi į 1930-1950-aisiais dirbančių fotografų darbus tarsi nori patekti į tą laikotarpį. Tada prasideda mąstymas už kadro – natūraliai pradedi ieškoti temų, kuriuose tai surastum. Ir paprastas, ir tuo pačiu išgyventas dalykas, vis labiau juntamas. Galbūt tai ir tampa vienijančiu mano kūrybą motyvu“, – pasvarstė T. Kazakevičius.

Algimantas Stakėnas

„Mano gyvenimas tremtyje buvo labai sunkus. Didžiąją jo dalį mes praleidome žeminėje. Kai mūsų mama žiemą išeidavo dirbti darbų, ji virš žeminės į sniegą įsmeigdavo lazdą, kad grįžusi per pūgą matytų, kur mes. Per dienas su sese mes dainuodavome: „Valgyt, valgyt, norim valgyt…“ O kartais mūsų net po kelias dienas niekas neatkasdavo. Maisto neretai ieškodavome ir jau iškastuose bulvienojuose. Kartais kas nors pamiršdavo vieną kitą bulvę – jos mums būdavo tikras lobis“

Fotografija tuščia, jei joje nėra žmogaus

Daugelio fotografų pasakojimuose juntamas susižavėjimas fotografija nuo pat vaikystės. Tačiau T. Kazakevičius atviravo, kad nors jo namuose, kaip ir pas daugelį, buvo nemažai fotoalbumų, fotografija į jo gyvenimą atėjusi gan vėlai. „Tik kai sukako 23-eji, pajutau, kad spėriai ėmiau judėti link to. Baigiau Dailės mokyklą, vėliau architektūros studijas – menas traukė visada. Bet užsidegimas fotografija atsirado gerokai vėliau. Vaikystėje nebuvau jautrus fotografijai, o ir tų patirčių nebuvo labai daug“, – sakė jis.

Šiame skaitmeniniame ir technologijų pasaulyje nuo klasikinės fotografijos, regis, nusisuka ir vyresnieji fotografai, stengdamiesi neatsilikti nuo laiko. Šį pasikeitimą pastebėjo ir T. Kazakevičius: „Deja, taip yra. Sakyčiau, keista, kad turėdami tokią stiprią fotografinę mokyklą tarsi nelabai priimame kaip sektiną dalyką. Yra dirbančių autorių, kad ir kolega Artūras Morozovas. Esame panašios linijos sekėjai, susiformavę iš tos senosios mokyklos, abudu laikomės šios linijos, kiti truputį atsitraukė, nuo to vaizdo, temų.“

Portretistas T. Kazakevičius tikino, kad fotografija jam yra tuščia, jei joje nėra žmogaus. „Fotografija yra pasakojimas apie žmogų, kitaip net neįsivaizduoju! Fotografuojant peizažą, jame kažkas turi būti susiję su žmogaus būtimi. Fotografija man – tarsi žmogų byloti, ašių ašis. Tai natūralu, kaip portretistas kitaip ir nepagalvosi... Yra įvairių krypčių fotografų, visi skirtingai“, – pažymėjo pašnekovas.

Teresė Laimutė Bliūdžiūtė-Kalavinskienė

„Didžioji dalis mirusiųjų mano aplinkoje vis dėlto buvo vaikai arba jaunuoliai. Vis dar pamenu vieną mirčių – ji giliai įstrigo man į atmintį. Jurgiui Šalkauskui buvo vos 17 metų, kai jis apsirgo tuberkulioze. Kasdien mes jam nešdavome šviešių pušies šakų. Jų kvapas kiek padėdavo Jurgiui kvėpuoti. Mes, vaikai, klūpėdavome aplink jo lovą, o jis tik dusdavo ir dusdavo. Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus“

Kalba vėl pasisuka apie „Pernykščio sniego“ herojus, ar sudėtinga buvo surasti Ledo vaikus, juos įkalbėti fotografuotis, pasakoti apie patirtą siaubą?

„Visas procesas vyko apie porą metų, bet, kita vertus, kai rasdavau, nelabai buvo problemos juos įkalbinti. Jeigu užsikabindavo susitikti, suprasdavau, kad nori dalintis atsiminimais, mintimis. Žinoma, tai fotografija, ne televizijos laida, meninis priėjimas – monumentalus – fotografinė paroda, knyga – ganėtinai ramiai priėmė“, – dalijosi įspūdžiais parodos autorius.

Labiausiai palietusią istoriją, iš visų, kurias teko išgirsti, T. Kazakevičiui išskirti sunku. Fotomenininkas pažymėjo, kad visų herojų istorijos yra užrašytos, citatos išskirtos – jas galima pamatyti parodoje.

„Neretai tie momentai ir man, ir jiems labiausiai įstrigę iš to etapo, laikotarpio. Negalėčiau išskirti vienos, jų yra visos dešimt... Dramatiškiausias momentas, gražus ir liūdnas – vienos šios serijos herojų Gražinos papasakotas, kuri grįžo į vaikų namus – kaip jie valgė pirmą kartą grįžę iš Sibiro, o virėjos verkė matydamos godžiai valgomus barščius. O jie buvo laimingiausi vaikai tuo momentu... Tai tik viena istorijų, o jų yra daug“, – nutęsė kūrėjas.

Fotografo pasiteiravus apie emocinę šios pažinties pusę, T. Kazakevičius pripažino nemažai patyręs. „Į herojų gimtąsias vietas važiuodavome kartu, kelionėje kurdavau jų portretus, tuo metu labai daug šnekėdavomės, įsibendrauti būdavo gan paprasta. Žmogiška, tie pasakojimai nuguldavo atmintyje. Aišku, visais jais neapkraunu fotoserijos, kita vertus, pagrindiniai akcentai išrašyti ant ekspozicinės sienos“, – prie parodinės erdvės sugrįžo kūrėjas.

T. Kazakevičiaus fotografijų paroda „Pernykštis sniegas“ sostinės Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43) veiks iki sausio 22 d.