Pavyko surasti išskirtinę vietą

Devynių aukštų buvusiame taksi parko pastate ant automobilių užvažiavimo tako sustoja žieminėmis striukėmis vilkintys žiūrovai. Užlipus į patį viršų kai kuriems tenka įveikti aukščio baimę, tad kiekvienas pasirenka, iš kur jam patogiausia stebėti reginį. Jei norisi, vietą galima bet kada pakeisti – iš visur, jei tik pažvelgsi žemyn, matyti, kaip paplūdimyje įsitaisę „poilsiautojai“ atlieka kūrinį, pavergusį šiuolaikinio meno mylėtojus visame pasaulyje.

„Saulės ir jūros“ kūrėjos džiaugiasi: ši vieta – išties ypatinga. Gal net pati ypatingiausia iš visų, kuriose teko rodyti operą-performansą, nors teko būti Berlyne, Los Andžele, Niujorke, Romoje, Maskvoje, Atėnuose ir daugybėje kitų pasaulio miestų.

„Labai dėkingas tas momentas, kad galėjome turėti kaip niekada daug žmonių, kurie vienu metu stebi operą. Kadangi jie visi dėvėjo savo žieminius paltus, tai labai prisidėjo prie akustikos pagerinimo“, – juokėsi L. Lapelytė, patikindama, kad šioje akustiškai sudėtingoje erdvėje žmonių kūnai išties prisidėjo prie pačio skambesio.

O patys ant smėlio įsitaisę „poilsiautojai“ - dainininkai, ir tam tikri personažai, tarp kurių yra ir vienos iš solisčių trylikos metų šunelis Faraonas, regis, mėgaujasi tikra vasariška šiluma.

„Pastatas įšiltintas, industriniai šildytuvai toliau ūš per naktį“, – paaiškino V. Grainytė, o R. Barzdžiukaitė pridūrė, kad auksinis smėlis iš tiesų yra karštas.

Bilietai į iki pat savaitės pabaigos kas vakarą vyksiančius pasirodymus buvo iššluoti iš karto vos pasirodę. Žinant, koks logistiškai sudėtingas šis kūrinys, kiek resursų jam reikia, daugelis netgi nustebo, kad bilieto kaina – vos 20 eurų. Tačiau kūrėjos sako, kad joms buvo labai svarbu, kad kūrinys būtų prieinamas visai visuomenei, o ne taptų kažkokia eksliuzyvine patirtimi. Dėl to kitais metais jos rodymus ruošiasi kartoti – ir ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, kur tik pavyks rasti tinkamų erdvių.

Pradžioje šlove nekvepėjo

Ar menininkės galėjo tikėtis, kad šis kūrinys sulauks tokios sėkmės? V. Grainytė juokiasi, kad pradžia tikrai šlovės nepranašavo.

„Kai pradėjome, tikrai negalvojome apie jokią sėkmę ar šlovę. Kai viskas prasidėjo, repetavome Rugilės lofte, dainininkai dainavo išsirengę ant grindų, ir tai priminė kažkokią keistą sektą: visi gerdavome arbatą, valgėme sausainius ir tiesiog bandėme sukurti kūrinį. Dainininkai dalyvavo pačiame procese, personažų ir melodijų kūrime – jie irgi yra kūrinio bendraautoriai“, – pabrėžė ji.

Dabar, „Saulei ir jūrai“ grįžus į Lietuvą, kūrėjoms pavyko surinkti didžiąją dalį tos pačios dainininkų komandos, kuri kūrinį atliko pirmą kartą, dar 2017 m. Dabar jiems vėl teko pratintis prie lietuvių kalbos, kuria šis kūrinys originaliai buvo parašytas, o vėliau išverstas į anglų kalbą.

Antradienį R. Barzdžiukaitė ir L. Lapelytė viešėjo Delfi TV laidoje „ARTimai“, kur taip pat prisiminė, kaip viskas atrodė Venecijoje ir kad iš pradžių niekas nekalbėjo apie laimėjimus ir pripažinimą.


„Man turbūt labiausiai įsirėžė kontrastas tarp tos nežinomybės, kuri buvo prieš visus laimėjimus, galvojimas, kaip padaryti, kad žmonės rastų paviljoną, kaip sutilpti į finansus, kaip išmokyti vietinius dainininkus Venecijoje dainuoti – mes ir per nuotolį dirbome, ir visaip – kaip tos dvi trupės susijungė atidarymo dienomis, kaip iš tikrųjų pačią pirmą dieną kelias valandas turėjome vieną žiūrovą, kuriam dainavome ir atrodė, taip viskas ir bus. O tada tas kontrastas, kai jau po apdovanojimo viskas absoliučiai apsivertė aukštyn kojomis ir tos dilemos, kurias mes turėjome prieš tai, buvo visiškai neaktualios, buvo visai kiti reikalai ir kiti dalykai“, – prisiminė L. Lapelytė.

Ne tik apie ekologiją

Tiek žiūrovams, tiek pačioms kūrėjoms sunku paprastai atsakyti į klausimą, apie ką yra „Saulė ir jūra“ – jame telpa daugybė žmonijai ir ne tik svarbių temų.

„Ekologinė žinutė yra pagrindinė – ji yra ta, kuri sulipdo kūrinio karoliukus į vieną, tai yra tas siūlas. Bet tie karoliukai yra labai skirtingi: ten yra istorijos, kuriose telpa ne tik klimato kaitos ir ekologijos problemos, bet ir psichologinės, kažkokios buitinės istorijos, nuovargis, sapnai, labai daug ir visa tai, kas jungia žmones į vieną ekosistemą. Mes norėtume, kad ta klimato kaita išliktų kaip pagrindinė žinutė, nes taip sudėliojome kūrinį, kad žiūrovai tai pajustų, bet tuo pačiu nesinorėtų nuslopinti ir tų kitų“, – laidoje „ARTimai“ kalbėjo R. Barzdžiukaitė.

L. Lapelytė pridūrė, kad koja kojon su klimato temomis eina ir nekonkuravimo idėja – ne tik pačiame kūrinyje, bet ir jo kūrybos ir darbo procese: „Tai, kaip mes tarpusavyje dirbame ir kaip mes norime, kad institucijos rodančios kūrinį bendradarbiautų, kad kuo mažiau vyktų konkurencijos, tarkime, kas parodys kūrinį, kad institucijos kelios susijungtų ir sutelktų jėgas, lygiai taip kaip mes trise, po to šešiese Venecijos bienalės atveju, ir bendrai kartu su dainininkais, visi koja kojon siekėme. Šitas pats procesas irgi atrodo tam tikra žinutė, kuri šiuo metu, šiomis dienomis, šiuo laiku yra labai svarbi“.