Raudonos juostelės – tarsi gyvybės linija

Paklausta, kaip scenografė ir juvelyras atrado bendrų kūrybinių jungčių, M. Rubavičiūtė sakė, kad su T. Rimeika abu turintys panašų pajautimą ir estetinį požiūrį į daugelį dalykų. O užfiksuoti senamiesčio sienose esančius laiko ženklus kūrėjus įkvėpė pirmasis karantinas: „Žmonių gatvėse nebuvo, tad pastebėdavome sienas. Pagavo mintis fiksuoti dalykus, kurie nėra architektūriškai svarbūs. Tai įkvėpė padaryti fotokadrus, vėliau atsirado istorijos. Kiekvieno interpretacija ir fantazija, ką įžvelgėme tuose įtrūkiuose – savita. Bet vis tiek, visa tai skirta Vilniui.“

Scenografijas spektakliams kurianti M. Rubavičiūtė neslėpė teikianti pirmenybę teatrui – su juodos scenos dėžutės magija, aktoriais, personažais ir jiems kuriamais kostiumais. Tačiau menininkei ne mažiau svarbus ir paveikslų, asambliažų kūrimas. Taip jau nutinka, kad tarp teatro ar kitų projektų, anot pašnekovės, „pasitaiko stotelių, kur stabtelėjus, atsiranda daugiau laiko ir galimybių kitokiai kūrybai“.

„Teatrui meilė begalinė, bet ne visada yra darbų, kurie sektų vienas po kito, tad stotelės užsipildo kūryba, kuri miela širdžiai. Norisi parodyti ir kitiems, ką kuri savo studijoje, išreikšti kūrybines idėjas, pasitelki kitus išraiškos būdus. Čia ir teatras, ir kiti dalykai, kuriuos pastebiu, naudoju savo darbuose, tokie kaip senovinės nuotraukos, kostiumai ir kt. Tiek teatre, tiek savo darbais bandau ištransliuoti nuotaiką, atmosferą. Šviesotamsos santykis svarbus, o erdviniai darbai primena teatro maketus – susisieja. Ir viena, ir kita artima, stengiuosi daryti tai, kas man patinka“, – kalbėjo M. Rubavičiūtė, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė.

Užupyje gyvenanti menininkė pasakojo mėgstanti medžiagos kūrybai ieškoti blusturgiuose tarp senų daiktų. „Kitam galbūt visiškai nesukeltų jokių emocijų, bet man jie kartu sudėjus, sukomponavus perteikia mintį, kurią noriu pasakyti, atmosferą. Iš knygos puslapių, buities daiktų, fotografijų – dėliojasi kūryba, labiau iš vidaus, intuityviai“, – sakė ji.

Parodos siužetinis pasakojimas, anot M. Rubavičiūtės, sukiojasi aplink gyvenamąsias vietas, tačiau yra ir viską jungianti linija: „Palieku erdvę kiekvienam žiūrovui interpretuoti kitaip. Man patinka menas, kuris užduoda klausimų. Panašiai, kaip po spektaklio – kiekvienas išsinešame savo pamąstymus. Kas šioje parodoje jungia? Galbūt ir atsitiktinai – panaudojome raudonas juosteles – tarsi gyvybės linija, siūlas. Pasikartojantis šuns, namukų, gatvės motyvas. Šie elementai tarsi jungtis įsipina ir į Tomo darbus – atsispindi efemeriškumas.“

Sienos daug pasako

Atlikus daug kruopštumo reikalaujantį darbą neretai kaip pagyrimas nuskamba žodelis „juvelyriškai“. Šį pastebėjimą su šypsena veide sutiko ir kitas parodos „Sienų dienoraščiai“ autorių T. Rimeika.

„Jeigu atlikai darbą, gali irgi laikyti save juvelyru. Juvelyro darbe yra kruopštumo, susikaupimo, kaip ir visuose darbuose. Visgi esu kitoks – nemėgstu išlaižymo, veidrodinio blizgesio, nėra reikalo. Papuošalas turi būti gražus, bet išlaižymas iki absoliutaus tobulumo... – nutęsė mintį T. Rimeika. – Man labiau rūpi meninė vertė, o ne preciziškumas. Juvelyrika dabar kitokia – liejiniai, kompiuterinė grafika. O aš viską darau rankomis – žiedus, papuošalus – iš gabalo sidabro padarau produktą. Bet niekam neįdomu, kaip padarei, dabar kita strategija: parodyk, patiko – perku...“

T. Rimeika prisipažino leidžiantis sau laisviau kurti, jo darbai – kaip meninė tapyba: „Juvelyrika gali būti ir tokia, kokią rodau – fotodrobė ir juvelyriniai akcentai. Nemėgstu žodžio juvelyras, aš – dailininkas. O dailininkas gali sau leisti daugiau. Ši meno niša man artimesnė, ir pačiam smagu – darai tai, ką nori.“

Parodoje ekponuojamuose darbuose abu autoriai fiksuoja laiko paliestus miesto fragmentus. Tačiau M. Rubavičiūtė savo dėmesį labiau koncentruoja į suskilusias, apibyrėjusias sienas, o T. Rimeika ėmėsi miesto akių – langinių, tarsi pažadino jaukią seno medžio faktūrą.

Senos detalės, prikeltos naujam gyvenimui, anot T. Rimeikos, atgaivina į užmarštį keliaujančių langinių unikalumą, tampa tarsi šių dienų izoliacijos (užsivėrimo- atsivėrimo) nuo pasaulio simboliu.

„Marija ėmėsi sienų, o aš to, kas prie jų – užkliuvo langinės. Anksčiau visi Vilniaus namai buvo su langinėmis, o dabar jos tarsi dingo iš miesto. Kur ne kur yra, bet nepastebi. Galima viską suvesti į nepastebėjimus... Vienas langines radau Savičiaus gatvėje – labai gražios, keturis darbus padariau, o penktasis, didysis – su langinėmis iš Dominikonų gatvės. Gerai, kad spėjau nusifotografuoti, jos buvo tokios apšiurusios nuo laiko, o dabar ateinu – rudais aliejiniais dažais nuvarytos, restauravo... Aš restauravau jas kitaip, padariau gyvas, kokios jos turėtų būti iš tikrųjų. Realiai galima būtų padaryti – taip atgaivinti. Be proto daug kainuotų, bet įmanoma“, – pasakojo T. Rimeika.

Pagrindinis parodos objektas – Vilnius – abiejų ekspozicijos autorių gimtasis miestas, apipintas mitų ir legendų. „Gyvenu šalia MO muziejaus, Vingrių gatvėje – greta mano namo karo metais šaudė žydus, galvojau, iš kur tie randai ant namų... Sienos daug pasako“, – pastebėjo T. Rimeika, pats nerašantis dienoraščių, bet juos mokantis perskaityti. Autoriaus supratimu, tai yra matymas to, kas tikra ir gražu.

Paroda „Sienų dienoraščiai“, sostinės Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki gruodžio 23 d.