Memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė pažymėjo, kad tai ne pirmas kartas, kai tenka auklėti vaikučius ir jų tėvelius.
„Aiškiname kiekvienam parko lankytojui – mamytei, tėveliui, pačiam vaikui, jeigu mokyklinio amžiaus, jaunimui, kurie pramogauja šitoje vietoje – kiekvienam bandome paaiškinti. Prašome ir aiškiname, kokia tai vieta, nors yra ir paminklinė plokštė, ant kurios parašyta, kad tai yra Tuskulėnų aukos, tai yra kapavietė. Tuo pačiu stengiamės informuoti mokyklas, visuomenę, bendruomenę, kiek tik įmanoma. Planuojame įkalti lentelę, kad negalima čiuožinėti“, – apie planuojamas priemones pasakojo D. Lauraitienė.
Ji pridūrė, kad su rimties problemomis susiduriantys ir pavasarį-vasarą. „Iškilę problemų su asocialiais asmenimis, kurie buvo apsigyvenę parke. Dėjome bendras pastangas su policija, bet, – nutęsė D. Lauraitienė. – Rimties parkas, bet vis kovojame su laikinais nesklandumais.“
Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso tinklalapyje primenama istorija: 1994 m. Lietuvos Respublikos saugumo departamentas nustatė, kad Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo užkasami 1944–1947 m. Vilniuje, NKGB (MGB) vidaus kalėjime, nužudyti žmonės. Buvo pradėti archeologiniai teritorijos tyrimai.
2000 m. 195 ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių, sušaudytų NKGB (MGB) vidaus kalėjime, pavardės iškaltos buvusių KGB rūmų cokolyje. Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje esančioje šaudymo kameroje įrengta ekspozicija. 2002 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 932 įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, kurį sudaro koplyčia-kolumbariumas, Tuskulėnų dvaro rūmai ir oficina, Baltasis dvarelis ir Šv. Teresės koplytėlė, dvaro parkas ir jo prieigos.
2002 m. išleista Severino Vaitiekaus monografija „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947)“. 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas papildė atmintinų dienų sąrašą ir paskelbė rugsėjo 28-ąją Tuskulėnų aukų atminimo diena. 2011 m. Baltojo dvarelio rūsyje įrengta muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
Nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje (Aukų g. 2A) pagal SSRS karo tribunolų ir Ypatingojo pasitarimo nuosprendžius mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).
Dauguma jų (613) buvo kaltinami ir nuteisti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „Tėvynės išdavimas“. Mirties nuosprendžius vykdžiusi specialioji grupė, sudaryta iš NKGB (MGB) A skyriaus darbuotojų, po egzekucijų savo aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje.
Duobės būdavo iškasamos iš anksto, kai kurios jų naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus aukas, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėlesnių egzekucijų aukos metamos ant viršaus.
Kaip masinė kapavietė ši teritorija buvo naudojama iki 1947 m. pavasario – SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku gegužės 26 d. įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme; nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti.
Tuskulėnų masinėse kapavietėse užkastųjų sąraše: ginkluotojo ir neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir lenkų pogrindžio Armijos Krajovos kovotojai. Dalis nužudytųjų buvo kaltinami bendradarbiavimu su naciais, dalyvavimu holokauste ar nusikaltimais civiliams.
1944 m. buvo nužudyta 45, 1945 m. – 479, 1946 m. – 185, 1947 m. – 58 asmenys. Daugiausia egzekucijų įvykdyta 1945 m. kovo 2 d. (42 asmenims) ir kovo 21 d. (45 asmenims). Tarp nužudytųjų buvo įvairių tautybių žmonių: lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai, žydai, po vieną estą, uzbeką, totorių, osetiną, čiuvašą, armėną ir udmurtą.
1988 m. Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, imta rūpintis istorinės tiesos atkūrimu. Buvo tiriami buvusio KGB archyvo dokumentai, baudžiamosios bylos, kaupiami liudytojų atsiminimai, pradėta ieškoti ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių kapaviečių.
