Viename „Paviljono“ knygų savaitgalio renginių iškilo įdomus klausimas: ar dabarties vaizduotę dar gali įaudrinti mokslinė fantastika? Kai kurie fantastinėse knygose aprašomi dalykai nustebina įspūdingomis futurologinėmis pranašystėmis, tačiau ilgainiui – ir sukelia juoką. Vis dėlto, diskusijos dalyviai priėjo prie bendros išvados: siužetai nėra trapūs laiko akivaizdoje, nes pagrindinė tema – santykiai – iki šiol svarbi ir aktuali.

Sunkusis ir lengvasis Lemas

S. Lemas garsėja ne tik kaip intelektualios mokslinės fantastikos kūrėjas, bet ir filosofinių esė apie žmonių ir mašinų santykį, dirbtinį intelektą, kibernetiką, spekuliatyviąją futurologiją, genetinę inžineriją, žaidimų teoriją, sociologiją ir evoliuciją autorius.

„Paviljono“ knygų savaitgalio renginyje kalbėjęs rašytojas Marijus Gailius pasvarstė, kad S. Lemas galbūt priklauso lengvesnės fantastikos kūrėjų kategorijai, bet A. Tarkovskio kurti filmai jį suintelektualino, esą retai vieną nuo kito beatskiriame. „Tarkovskis padarė tam tikrą paslaugą arba šunybę Lemui“, – sakė M. Gailius.

Narius Kairys besiruošdamas renginiui prisipažino dar kartą perskaitęs „Soliarį“: „Pabandžiau inicijuoti prisiminimų laviną, buvo visai kitoks skaitinys. Nereikėjo A. Tarkovskio, kad būtų atvertas metafizinis lygmuo (tokiais žodžiais reikėtų atsargiai švaistytis), bet iš esmės, jo fantastika pasižymi tuo, kad ieško teritorijos – koks pasaulis galėtų būti, ir koks jis yra. Nepaisant to, kad fantastikos žanras nukreiptas į ateitį, bet visgi kalbama apie dabar – šiuo atveju, Lemas puikiai tai identifikavo.“

Pokalbį moderavusi Bartė Kuolytė atsigręžė į S. Lemo „Robotų pasakas“ (leidykla „Odilė“, 2021). Humoristinių pasakų serija pirmą kartą pasirodė 1964-ais metais. Pagrindiniai visų istorijų veikėjai – robotai: robotai karaliai, robotai valstiečiai, robotai drakonai, robotai riteriai ir net robotės blusos, gyvenančios robotų šunų „kailyje“. Burtininkų ir fėjų rolę čia perėmė mokslininkai, o siužetas vystomas beribiame kosmose bei tolimose planetose.

Anot B. Kuolytės, šioje knygoje atsiskleidžia „sunkusis ir lengvasis Lemas“. „Vietomis tikrai baisu, nuorodos į totalitarizmą, karo grėsmes, į technologijų, pažangos, nevaldomas mokslo idėjas – suprantame, kas tokie esame. Pateikiama su humoru, bet paliekamas ir siaubo šleifas. „Robotų pasakos“ – tinkamos ir paaugliams, ir suaugusiems“, – pažymėjo ji.

„Paviljono“ knygų savaitgalis (Nuotr. iš kairės: Bartė Kuolytė, Marijus Gailius, Narius Kairys)
Foto: Evelina Joteikaitė / Delfi


Laiškas FTB: Lemas yra neegzistuojantis rašytojas

S. Lemo santykis su amerikiečių moksline fantastika, kurie yra užvaldę šį žanrą, B. Kuolytės pastebėjimu, yra gana lengvas. „Lemas yra rašęs, kad amerikiečių mokslinės fantastikos kūriniai – paviršutiniški, prastos kalbos, neapgalvotų siužetų, nesirūpinama idėjomis... 1973-aisiais jis netgi buvo paskelbtas Amerikos mokslinės fantastikos rašytojų organizacijos garbės nariu, tačiau vos po poros metų šis sprendimas buvo atšauktas – 70 proc. nubalsavo už tai, kad S. Lemą, dėl jo kritinių pasisakymų, išmesti iš organizacijos, kurioje jis net nenorėjo būti“, – į paradoksalią situaciją atkreipė dėmesį B. Kuolytė.

Paradoksų netrūksta ir kalbant apie kitą fantastą – Philipą K. Dicką (1928–1982), parašiusį „Žmogus aukštoje pilyje“ (leidykla „Kitos knygos“, 2021). „Dickas parašė laišką Federaliniam tyrimų biurui (FTB), kad S. Lemas yra neegzistuojantis rašytojas, neva tai yra Sovietų Sąjungos agentų kolektyvas, kurių tikslas – skleisti propagandą apie mokslinę fantastiką Amerikoje, jie jau yra infiltravęsi į organizacijas, veikia per leidyklas, reikia kažką daryti, nes amerikiečiams „praplaus“ smegenis su savo kūriniais. FTB į tai rimtai nepažiūrėjo, juolab kad buvo pradėję bylą pačiam Dickui dėl jo užsiėmimų, bet čia jau kita istorija... Įdomiausia, kad pats S. Lemas vertino Dicką kaip vienintelį amerikiečių mokslinės fantastikos autorių, yra netgi parašęs straipsnį „Dickas tarp šarlatanų“, kuriame išaukština genijų, iškelia jį... Štai tokia akistata“, – dalijosi pasakojimu B. Kuolytė.

A. Tarkovskio filmas, sukurtas 1972-aisiais pagal to paties pavadinimo S. Lemo knygą „Soliaris“, turbūt žymiausias filmas, bet ir kitos autoriaus knygos sulaukė nemažai ekranizacijų. Visgi, kaip pastebėjo B. Kuolytė, buvo manančių, kad S. Lemo kūrinių ekranizuoti tiesiog negalima – tai yra bergždžias reikalas.

Scenarijų A. Tarkovskis perrašinėjo aštuonis kartus. Anot N. Kairio, sveikiausia literatūros ekranizavimo strategija yra ta, kai nėra rimtos mokslinės pretenzijos.

M. Gailius S. Lemo kūrinių ekranizacijas buvo linkęs vertinti subjektyviai, kaip žmogus, kuris apie A. Tarkovskio „Soliarį“ sužinojo po Andy Wachowskio „Matricos“. „Šis požiūris nepataisomas... Skaitant knygą neapkrečia A. Tarkovskio vizija. S. Lemo vizija man artimesnė. Kalbu subjektyviai, ereziškai. Filmas genialus ir visa kita, bet man maloniau skaityti“, – atvirai kalbėjo jis.

Foto: Leidykla "Odilė"

Tam tikras sąmonės tyrinėjimas

Ar S. Lemas buvo futuristinių įžvalgų pradininkas? „Nesu pasidaręs tokios analizės, bet garsiausias jo kūrinys „Soliaris“ atskleidžia žmogaus santykį su kita būtybe per emociją – naratyvinė linija savita, tam tikras sąmonės tyrinėjimas. Jau vėliau kiti kartoja S. Lemą. Pavyzdžiui, fantastinis Denio Villeneuve režisuotas filmas „Atvykimas“ (Arrival, 2016) – labai panaši situacija. Santykis su išorine būtybe, su tuo kitu, su ateiviu, iš tikrųjų skirtas tam, kad perteiktų emocinę būseną, praeities, netekties temą. Ar galima ekranizuoti S. Lemą? Taip, įmanoma pastatyti žymiai holivudiškiau, bet A. Tarkovskis yra sukūręs kanoną. Viskas, ką bepastatytų pagal S. Lemo „Soliarį“ bus nuvertinta, nes A. Tarkovskis tarė savo žodį“, – neabejojo M. Gailius.

B. Kuolytė prisiminė garsųjį S. Lemo ginčą su A. Tarkovskiu. Režisierius yra pasakęs, kad S. Lemas nesuprantąs meninio kino, priešinasi bet kuriom jo kūrimo interpretacijoms: „Reikia pažymėti, kad S. Lemui nepatiko nė vienas filmas, pastatytas pagal jo kūrinius. Viena priežasčių – galbūt dėl to, kad jis pats norėjo rašyti scenarijus, bet jam ši veikla nenusisekė. Scenaristika tuo metu, kaip ir dabar, buvo pelningas būdas rašytojui užsidirbti. Beskaitant jo scenarijus ir matant piešinius, kaip jis įsivaizdavo tuos filmus, aiškiai matosi, kad jo vizijos smarkiai skyrėsi nuo visų kino režisierių, kurie ekranizavo jo kūrinius.“

Literatūros tyrinėtojai, atkreipė dėmesį B. Kuolytė, įprastai didelę reikšmę skiria sąsajoms – tarp rašytojų gyvenimo ir kūrybos. Mokslinės fantastikos žanru kalbama apie tolimą ateitį, technologijas, visuotines problemas. Tad diskusijos moderatorė kėlė klausimą: kaip yra su S. Lemu, ar jo biografija yra svarbi, norint suprasti jo kūrybą?

Kaip pavyzdį B. Kuolytė pasitelkė S. Lemo biografinę knygą „Aukšta pilis“. „Knygoje autorius referuoja į Lvove (S. Lemas gimė Lvovo mieste, tuo metu priklausiusiam Lenkijai, dabar – Ukrainai) esančius griuvėsius, jis rašo apie savo vaikystę ir paauglystę prieškaryje, kur ir atsiskleidžia pagrindinė mokslinės fantastikos tema – kontaktas su kitu. Atrodo, kad S. Lemui tai buvo gan asmeninis reikalas. Jis rašė: „Keista, kad neatsimenu nė vieno savo vaikystės draugo veido, išvis jų neatsimenu. Bet puikiai atsimenu daiktus, kuriuos labai mylėjau. Kodėl taip yra? Turbūt aš negalėjau valdyti žmonių, jie turėjo savo valią, man nepakluso.“ Užtat jis puikiai prisimena tėvų gramofoną, kurio laukė kaip kokio grobio – kada šis suges, kad galėtų išardyti. <...> Jo kūriniuose – nuolatinis kūrimo ir naikinimo procesas. Rašytojas pasakojo, koks liūdesys buvo apėmęs, kai jis sunaikino savo muzikinę dėžutę, nes norėjo pamatyti mechanizmą... Išardė ir tą gramofoną, dar nesugedusį. S. Lemo nedomino muzika, o pats aparatas, kuris ją skleidžia“, – ieškojo analogijų diskusijos vedėja.

Lvovo universitete S. Lemas 1939 – 1941 m. studijavo mediciną. 1946 m. persikėlė iš Sovietų Sąjungos okupuotos teritorijos į Krokuvą ir tęsė medicinos studijas Jogailos universitete. S. Lemas nelaikė baigiamųjų egzaminų, tik gavo pažymėjimą, kad studijas baigė.

„Per mąstančių mašinų žvilgsnį vaizduojamas žmogus, anot S. Lemo, šlykštus padaras, gamtos išdaiga, klaida... Manau, kad tai susiję su medicinos studijomis, kurių jis visai nenorėjo. Medicina aiškiai jam sukėlė didžiulį pasišlykštėjimą žmogaus kūnu. Nuolat lyginamas tobulas mechanizmas ir apsigimęs blyškus žmogus“, – gyvenimo ir kūrybos sąsajas tikrino B. Kuolytė.

N. Kairio manymu, šios sąsajos nėra svarbios, nebent kalbant apie autorinį kiną, apimant tam tikrą laikotarpį. „Negalima visiškai suskliausti autoriaus, bet tokią interpretaciją leidžia pati srovė, tam tikra paradigma. Manęs asmeniškai neveikia biografijų skaitymai“, – sakė jis.

M. Gailius buvo linkęs žvelgti labiau sociokritiškai: „Galiu tik iškelti klausimus. Ar mes žinome, kodėl S. Lemas susidomėjo kosmosu? Greičiausiai žinome – Jurijaus Gagarino era, kosmoso užkariavimas – ideologinei ir propagandinei mašinai užkurti. Kiek S. Lemas yra pats save sukūręs kaip autorių, ir kiek ta ideologinė mašina jį sukūrė – įdomus sociokritinis matmuo.“

Išpranašavo pasaulines pandemijas, įspėjo apie karus

Mokslinės fantastikos žanras, anot B. Kuolytės, turi savybę pasenti labiau nei kita literatūros forma, o kadangi susietas su ateities perspektyvomis, pastebėjo ji, kartais netgi sukelia juoką, kai skaitai po kelių dešimtmečių. Visgi S. Lemą ji priskyrė prie futurologų, kurie išpranašavo pasaulines pandemijas, įspėjo apie karus.

N. Kairys pažymėjo, kad S. Lemui visgi labiausiai rūpėję filosofiniai klausimai, antropologinės temos. „Žmogus – robotas, žmogus – mašina. Žmogiškumas ištrinamas, visi šie klausimai mums iki šiol aktualūs. Koks santykis, ar per daug nukrypstama į vieną ar į kitą pusę? Manau, kad S. Lemas tą pusiausvyrą puikiausiai išlaiko savo kūriniuose“, – samprotavo jis.

S. Lemas išpopuliarėjo dėl lengvų, humoristinių istorijų, nors iš tikrųjų, B. Kuolytės tikinimu, jis siekė būti atpažįstamas kaip rimtų filosofinių esė autorius – pradedant dialogais, teologija, moksline fantastika, futurologija, atsitiktinumo filosofija.

„Tai, ką jis nagrinėjo – tik dabar yra svarstoma mokslo žurnaluose: žmonių ir mąstančių mašinų santykis, dirbtinio intelekto problema, technologijų kontrolė. Parašęs šiuos tekstus S. Lemas iš esmės iškelia užduotį mokslinės fantastikos rašytojams. Jis buvo futurologas – nuspėjo interneto, audio knygų ir visuotinio sekimo pavojų, pasaulines pandemijas, karus. Gal mes atsiliekame nuo S. Lemo? Tai nėra labai tyrinėta, gaila, kaip sakė S. Lemas, – futurologija niekada nebus mokslas, nes turi metodą. Negalime nuspėti, kaip vystysis technologijos ateityje. Technologinio determinizmo teorija – mes nežinome, ką darome su technologijomis, kaip sparčiai jos gali pažengti, ką su jomis galime padaryti, bet jos keičia mūsų kultūrą, visą civilizaciją. Rimtos problemos – reiktų išsiversti tuos tekstus, dėl kurių S. Lemas norėjo būti garsus“, – svarstė B. Kuolytė.

Iš vienos pusės, N. Kairys pastebėjo, kad tai gan rizikingas užsiėmimas, nes bet kuris mokslinės fantastikos kūrėjas nori būti pranašas, vizionierius: „Tačiau taip pat galime pasižiūrėti, kas buvo absoliučiai „prašauta“, visai kitur nukrypo futurologinės idėjos, tapo anachronistinės. Bet kita vertus, nelabai svarbu ant tų svarstyklių dėti, kiek buvo atspėta, svarbiau – kokiu būdu tai buvo pateikta – pats kalbėjimo būdas. Ar S. Lemas, išrašydamas savo idėjas – bylojo mokslininkų ar skaitytojų pusei? Tam tikri jo tekstai iki šiol įdomūs – atrasta bendra kalba.“

Kalbėdama apie sociopolitinį kontekstą, B. Kuolytė priminė, kad anuomet kito būdo laisvai kalbėti kaip ir nebuvo. „Mokslinė fantastika gana marginalizuotas žanras, bent jau tada nebuvo žiūrima rimtai, daug lengviau praeidavo pro cenzūras. Tai buvo vieta, kur galėjai kalbėti gan laisvai, būti spausdinamas ir užsienyje – kas norėdavo, tas įžvelgdavo. Totalitarizmo, sovietinio režimo laikais į bet kokį bandymą sukurti naują žmogų, geresnę visuomenę, remiantis įvairiomis technologijomis, kibernetika – kritiškai žiūrėta. Klausimas, ar verta skaityti tokią pesimistinę literatūrą, kai mūsų pati tikrovė tapo distopinė“, – samprotavo ji.