„Traviatos“ be „Traviatų“
Iš tiesų pradinis planas buvo visai kitas – A. Grigorian šventiniame koncerte turėjo dainuoti su tenoru iš Amerikos. Visgi, kartu su organizatoriais nusprendė, kad rizikos dabartinėmis aplinkybėmis per daug. Galvojant, kaip suktis iš situacijos, kilo mintis, kad tai – puiki proga surengti bendrą koncertą su mama.
„Nesupraskite neteisingai – aš visada labai atsargiai žiūriu į visokius šeimyninius koncertus, nes padaryti juos skoningai ir gerai yra gana didelė užduotis. Bet aš pagalvojau, kad niekada nieko panašaus nesu dariusi, o būti su mama vienoje scenoje man visada yra didelis džiaugsmas, tad kodėl gi nepabandžius visai kitokio formato? Juk mano koncertai visada tokie labai rimti – dainavimas ir aplodismentai – o čia net nepavadinčiau koncertu, o tiesiog kažkokiu vakaru, nes bus ne tik dainavimas, bet ir daug kažkokių pasakojimų“, – pasakojo ji.
Planuojantiems apsilankyti šventiniame vakare svarbu nesusimaišyti – tradicinės „Traviatos“ čia nebus, o pavadinime paslėpta žaisminga ironija.
„Iš vienos pusės, mes abi buvom „Traviatos“, dėl to taip pavadinome. Iš kitos pusės, tai bus „Traviatos“ be „Traviatų“, tad tikrai ironiška“, – kalbėjo A. Grigorian, pridurdama, kad vakaro repertuaras vis dar yra dėliojamas.
Pati A. Grigorian per šventes dažniausiai mėgdavo pabėgti į šiltus kraštus, tačiau šiemet nusprendė šį laikotarpį praleisti Lietuvoje.
„Per daug metų vis bandau prisijaukinti tas Kalėdas, bet man kol kas dar sunkiai sekasi. Kažkaip nelabai atsimenu to ir šeimoje. Kūčias atsimenu, kad reikia valgyti silkę ir liūdėti, bet tokio dalyko kaip Kalėdų ir jų džiaugsmo – ne. Dėl to man Kalėdos niekada nebuvo didelė šventė. Be to, aš nekenčiu priverstinio pirkimo, viso to, į ką tai išvirto. Bet visgi aš visada labai stengiuosi ir noriu atrasti tas Kalėdas – ir šiemet bandysiu, kažką organizuosim. Turbūt, jei ne koncertas su mama, gal ir nebūčiau Lietuvoje, bet kadangi būsiu, pagalvojau, kad visą kalėdinį laikotarpį norisi būsi čia, su vaikais, su mama“, – pasakojo operos solistė.
A. Grigorian įsitikinusi – kada nors ji dėstys
Paauglystėje dažnam yra įprasta priešintis tėvams ir ignoruoti jų patarimus. Kada A. Grigorian suprato, kad į mamos patarimus visgi verta įsiklausyti?
„Man atrodo, aš visada tai žinojau. Aišku, visada priešiniesi, nes mama yra gana kategoriškas žmogus, o aš esu iš tų, kur man žodis ne apskritai neegzistuoja be tam tikro paaiškinimo, kodėl ne – šito visada buvo. Bet aš manau, kad mes visada vienaip ar kitaip, per kraujus, bet susikalbėdavome ir aš visada girdėdavau. Be to, mano mama turi visiškai žvėries intuiciją ir aš ja visada pasitikėdavau“, – kalbėjo ji.
Pati A. Grigorian sako, kad savo vaikų niekada nemokytų – netiki to rezultatais. Bet tuo, kad kažkada dėstys, yra tikra.
„Tikrai taip, nes turiu begaliniai didelį sukauptą bagažą žinių – vien todėl, kad aš nuolatos ieškodavau, ieškau ir žinau, kad aš ieškosiu, nes man tai yra įdomu. Dėl to tikrai norėčiau kažkada turėti keletą žmonių, keletą studentų, kuriems norėčiau perduoti tas žinias“, – prisipažino ji.
Tačiau tiems, kurie tikisi, kad išgirdus kelis patarimus įvyks stebuklas, dainininkė perspėja neturėti iliuzijų.
„Tai yra procesas – tu negali išmokyti žmogaus dainuoti per kelias pamokas. Kartais meistriškumo kursuose žmonės ateina ir įsivaizduoja, kad tu jiems duosi kažkokį triuką. Bet tu negali sugalvoti, kaip atsisėsti ant špagato – tu turi tai daryti. Tai yra didelis kasdienis darbas“, – sakė A. Grigorian.
Ji įsitikinusi – tikrą talentą žmoguje pastebėti paprasta, jis tampa akivaizdus kone per sekundę, tačiau klausimas, kas bus daroma po to.
„Dainuoti gali visi, bet kai yra talentas plius darbas, tai visada turi dar didesnius rezultatus. Kaip bet kurioje profesijoje, daugiau pasiekia žmonės, kurie galbūt mažiau talentingi, bet įdeda daugiau darbo. Aišku norėtųsi, kad talentų būtų daugiau, bet, kaip aš sakau, talentams reikia padėti, o vidutinybės prasimuš pačios“, – kalbėjo ji.
A. Grigorian išdavė ir iš režisierės Dalios Ibelhauptaitės pasiskolintą klausimą, leidžiantį suprasti, su kokiu žmogumi kalbama, kiek toli jis gali eina, kiek gali nešti jo fantazija ir kokias aukštumas jis gali pasiekti.
„Aš užduodu žmogui vieną paprastą klausimą – ką veiki, kai turi vieną laisvą dieną? Yra žmonių kategorija, kurie sakys, kad žiūrės televizorių, kažkas važiuos į sodybą, kažkas prie jūros, o kažkas gal sakys, kad skrisiu į Paryžių kavos. Tai šita žmonių savybė, kurie gali pagalvoti, kad jei turi kelias valandas, pavyzdžiui, sės į lėktuvą ir nuskris į Paryžių kavos ir grįš – aš čia nekalbu apie finansines galimybes, bet apie mąstymą – tai yra vienas didžiausių rodiklių to, kad žmogus tikrai toli eis“, – aiškino ji.
A. Grigorian: visi man sakė, kad neišgyvensiu
O kaip pati A. Grigorian – ar jos kelyje daugiau nulėmė darbas, ar talentas?
„Dėl mano talento abejonių nebuvo niekada – bet buvo abejonių, ar aš sugebėsiu tą talentą išugdyti, ar apskritai sugebėsiu kažkaip nenusižudyti. Visą gyvenimą aš girdėjau tik tokias frazes ir pagal visas prognozes aš turėjau arba kur nors patvoryje baigti, arba šiaip gyva neturėjau būti. Taip visada buvo ir net kalbant apie profesinę sritį, aš visada turiu aukštą rizikos faktorių ir visada juo žaidžiu – kitaip man yra nuobodu. Dėl to net iš profesinės pusės visada būdavo, kad visi mane stebėdavo ir visiems būdavo įdomu, kiek ji dar turi jėgų, taip atiduodama save tūkstančiu procentų. Visi sakė, kaip gaila, ji neišgyvens“, – pasakojo A. Grigorian.
„Ir faktiškai aš nieko nepakeičiau – lygiai taip pat gyvenu, tūkstančiu procentų, tik statusas mano pasikeitė ir mažai man kas drįsta taip pasakyti. Visų pirma dėl to, kad visgi daug metų kažkaip išgyvenau, ir gana sėkmingai – dėl to kažkaip tiesiog niekas apie tai nebekalba. Bet aš kaip rizikavau anksčiau, lygiai taip pat darau ir dabar“, – kalbėjo ji.
Iš kur atsirado toks noras iš gyvenimo pasiimti viską?
„Čia, iš vienos pusės, aš pavydžiu žmonėms, kurie turi tokį įgimtą tikėjimą ir žinojimą, kad rytdiena bus. Aš, nors iš esmės esu labai tikintis žmogus, tikiu rytojumi, tikiu į gyvenimų seką, ir mano planai yra sudėlioti iki 2028 metų, bet manyje nėra kažkokio mechanizmo, tikro žinojimo, kad turiu rytdieną, dėl to viską, ką šiandien darau, darau maksimum, ką galiu. Nežinau, gal čia kažkokia liga“, – juokėsi ji.
Ir jokių tikslų ji sau nekelia – seniai suprato, kad tai jai netinka, nes yra labiau proceso žmogus: „Niekada gyvenime neturėjau tikslo – daug kas tai mato kaip kažkokio stuburo nebuvimą, bet aš vieną dieną supratau, kad ne, tiesiog aš esu proceso žmogus, man tikslas yra neįdomus, jis gali keistis, o man yra svarbus procesas“.
Be to, jai labai svarbu išlaikyti savo laisvę – disciplina, kurios tenka laikytis, pasak A. Grigorian tam ne tik netrukdo, bet bet padeda.
„Laisvė be disciplinos yra chaosas. Už discipliną aš esu be galo dėkinga mamai, aš iš jos to išmokau. Aš toks žmogus, kad turiu turėti planą – man be plano yra nesaugu. Tad aš turiu labai aiškiai apibrėžtus rėmus ir planus, bet juose aš labai lanksčiai laviruoju, randu vietos visiškai laisvei. Čia lygiai taip pat, matyt, kaip klasikinėje muzikoje ir operoje – mes gi turime labai griežtai parašytą ne tik pačią muziką, bet ir aprašytus jos niuansus, bet visgi tame yra begalė laisvės. Tai man ir gyvenime panašiai“, – pasakojo operos žvaigždė.
Operos superžvaigždės į koncertus kviečia paskutinėmis gruodžio dienomis: 30 d. – Kaune, „Žalgirio“ arenoje, 31 d. – Vilniuje, „Avia Solutions Group“ arenoje.
