Migrantų vaikams padedanti kultūriškai integruotis edukatorė: galbūt mūsų visuomenė dar nesubrendusi suprasti

Migracijos situacija šalyje įtempta, ir kaip pastebėjo Menų Agentūros „Artscape“ edukatorė, vystomosios komunikacijos ekspertė Aušra Raulušonytė – šiandien pats laikas persvarstyti vertybes – spręsti nebe humanitarinę, o kultūrinę krizę. Šiaurės ir Baltijos šalių konferencijoje diskusiją „Vaikui draugiška visuomenė“ Vilniaus rotušėje moderavusi A. Raulušonytė išgirdo sunkią tiesą – migrantų vaikai šalyje jaučiasi tarsi įkalinti. „Jie neturi prieigos prie išorinio pasaulio, galimybių tiesiog žaisti, kurti, erdvių judėjimui. Svarbu klausytis vaikų, jų žodžių, suteikti jiems balsą, kad galėtų papasakoti savo istoriją, išreikšti poreikius, kuriuos turi“, – kalbėjo edukatorė, per profesionalaus meno ir edukacijos užsiėmimus padedanti integruotis užsieniečiams.

„Aš jaučiuosi įkalinta. Mes, čia uždaryti vaikai, kenčiame. Neturėjimas laisvės ir negalėjimas išeiti į parką tikrai daro žalą mūsų emocinei sveikatai. Kasdien matau vaikus, kurie savyje kaupia pyktį. Mano draugės tėvai sakė, kad ji naktimis verkia“, – sakė trylikos metų mergaitė, kuri su savo šeima gyvena viename iš užsieniečių registravimo ir migrantų laikino apgyvendinimo centrų Lietuvoje, Šiaurės ir Baltijos šalių konferencijoje „Vaikui draugiška visuomenė“.

Paklausta, ar toks vaiko prisipažinimas, kuriame aiškiai pasakoma, kad jis jaučiasi įkalintas, neturėtų visų sujaudinti, Aušra Raulušonytė, edukatorė ir vystomosios komunikacijos ekspertė iš Menų Agentūros „Artscape“ pažymėjo, kad apskritai vaikams retai suteikiama galimybė pasisakyti, o dauguma visų diskursų ir pokalbių apie vaikus – vyksta iš tolo, iš suaugusiųjų pusės.

Vaikai tarsi nuasmeninami

„Konferencijose kalbama apie vaikus, bet jie patys turi mažai galimybių kažką apie save pasakyti. Šiuo atveju, jaudina ir atkreipia dėmesį, ne tik tie žodžiai, kuriuos sako vaikas. Toje konferencijoje dalyvavusi mergaitė tokia smulki, jos veidas matomas per visą ekraną... Taip, užsimezga asmeniškesnis ryšis... Kai matai vaiką, kai girdi balsą, išgirsti jo istoriją iš pirmų lūpų, tada labiau supranti situaciją“, – apie neįsiklausymo į šiandien pasaulį ištikusios migrantų krizės padarinius kalbėjo A. Raulušonytė.

Kasdien matome reportažus iš pasienio, kurių pagrindiniais herojais tapo šeimos su mažais vaikais. Ši situacija apibrėžiama kaip humanitarinė krizė, tačiau kartais į antrą planą nueina priežastys, kodėl gi šie žmonės čia atsidūrė. Neretas bėga nuo priespaudos savo šalyje, kuri tapo nesaugi gyventi. Visgi šios problemos tarsi nutolsta, stengiantis susidoroti su šiandienai tekusiais iššūkiais, bandant patenkinti pirminius poreikius.

„Kalbant apie vaikus, viskas sudedama į vieną krūvą. Vaikai tarsi nuasmeninami, nes tėvai esą nusprendė emigruoti, nesvarbu, dėl kokių priežasčių – ekonominių, asmeninių ar prieglobsčio prašymo. Nėra skiriama dėmesio vaikų emocijoms, išgyvenimams, istorijoms, o jie taip pat gyvena atskirus, savo asmeniškus gyvenimus. Kai supliekia ir tėvus, ir vaikus į viena... Mano asmenine nuomone, visi suaugusieji turėtų galvoti apie vaikus, ne tik jų tėvai. Netgi tėvai ne visada žino, kas geriausia vaikui, bet tikrai jam to linki. Kadangi vaikai dažnai neturi sprendimo priėmimo teisės, seka tėvams iš paskos – nėra taip, kad jie kažkaip pasistatytų tvirtą pagrindą, galvotų kur yra, ką veikia. Pati tiesiogiai dirbu su vaikais, tad matau, kiek jiems turi įtakos toks keliavimas iš vienos pasaulio šalies į kitą. Net jeigu prieš tai neturėjo emocinių sunkumų, džiaugėsi gyvenimu, tai buvimas uždarytiems sukuria psichologines ir emocines problemas, kurios gerai matosi susitikus. Vaikai neturi prieigos prie išorinio pasaulio, galimybių tiesiog žaisti, erdvių judėjimui“, – sakė A. Raulušonytė.

Sprendžiant šią susidariusią problemą, anot A. Raulušonytės, svarbu į viską žiūrėti iš vaiko teisės perspektyvos. „Negalvojant apie tai, kas buvo prieš tai – tiesiog šiuo metu, kokia yra situacija, ar jiems užtikrinama teisė išreikšti savo nuomonę, mokytis. Tokie elementarūs dalykai kaip švietimas Vakarų visuomenėje, kurios dalimi yra ir Lietuva, tarsi veikia stipriai, bet kai reikia tas teises įgyvendinti – kažko laukiama, abejojama. Nuo vaiko nepriklauso, koks jo statusas“, – pažymėjo ji.

Pažeidžiamoje zonoje

Kalbant apie teises iškyla ir pareigos aspektas. Visuomenė, kalbėdama apie migrantus turi savo požiūrį: kaip mūsų pačių vaikai, gyvenantys skurde? „Dažnai naudojamas argumentas, o kaip mūsų vaikai, kodėl jais niekas nesirūpina? Tačiau vaikai, kurie atvyksta į naują šalį, kurių laisvė kažkokiais būdais apribojama, jie labiau pažeidžiami, yra pažeidžiamoje zonoje – ne savo šalyje, netgi neturi pilnų teisių. Be to, tokio lyginimo „aha, mūsų vaikams reikia padėti, o emigrantams ne, nes jie neprisidėjo prie visuomenės kūrimo“ apskritai neturėtų būti. Nesvarbu, koks vaikas – ar lietuvis, ar užsienietis, visiems reikia stengtis užtikrinti vienodas teises“, – kalbėjo A. Raulušonytė.

Komplikuota situacija – tėvai tarsi pajėgūs rūpintis savo vaikais, bet jų teisės apribotos. A. Raulušonytė pastebėjo, kad dėl to atvykėliai ir neturi visų reikalingų įrankių pasirūpinti savo vaikais. „Kalbant apie vaikų edukaciją – tėvai suteikia tam tikrų žinių ir vertybių apie tai, kodėl mokytis yra svarbu, formuoja kalbėjimo, komunikavimo įgūdžius, bet švietimas – ne iš tėvų pusės sukuriamas, o iš valstybės. Vaikas galėtų pasinaudoti savo teise, ypač galimybe eiti į mokyklą. Bet vaikai nėra išleidžiami – negi jie be tėvų pabėgtų iš šalies? Lietuvių kalbos pamokos vyksta trijuose centruose – jas lankyti iš tūkstančio pradėjo du šimtai vaikų. Tačiau dirbantieji švietimo srityje, užsiimantys kalbų mokymu puikiai žino, koks svarbus yra kontaktas. Vaikai mokosi lietuvių kalbos, nors stovykloje nėra nė vieno vaiko, kuris kalba lietuviškai, nėra socialinio konteksto tai kalbai vystytis. Jeigu vaikai eitų į lietuvišką mokyklą – natūraliai išmoktų kalbą“, – dalijosi patirtimi ji.

Migracija nesuprantama kaip pozityvus, globalus procesas

A. Raulušonytė atkreipė dėmesį į vyraujančią nuomonę, esą visi atvykėliai, be jokios abejonės, paliks Lietuvą: „Migracija – neįprastas procesas. Vyrauja tokia nuotaika, neva migrantams nieko nereikia duoti, nes šie išvyks. Bet migracija pasaulyje globaliai didėjanti, augantis procesas ne kaip iššūkis, bet nauja realybė, tad reiktų ieškoti galimybių teigiama linkme. Migrantai gali tapti naudingais visuomenės nariais. Visgi dabartinis požiūris nepadeda migracijai, ji nesuprantama kaip pozityvus, įprastas, globalus procesas.“

Atrodytų, visuomenei netrūksta jautrumo. Visi palaikė pakistanietę Nobelio taikos premijos laureatę Malalą Yousafzai, kurią talibai pašovė už jos pastangas propaguoti mergaičių švietimą, tačiau kai su panašiais vaikais susitinkama akis į akį – gražios kalbos taip ir lieka kalbomis... „Klausantis tokių istorijų apie šalis, kuriose nėra prieigos prie tų dalykų, kurie čia yra įprasti – žiūri iš šono kaip į kokią pasaką. Bet kai tavo šalyje tai vyksta – nesijaučia herojiškos pasakos, stengiamasi save apsaugoti. Galbūt mūsų visuomenė dar nesubrendusi suprasti. Visgi nereiktų absoliutinti, dirbdama „Artscape“ pastebėjau labai daug žmonių, kuriems rūpi ši problema. Įvairiausių sričių specialistai stengiasi padėti, suprasti, persvarstyti vertybes. Manau, kad yra pozityvi galimybė kitaip pasižiūrėti. Svarbu klausytis vaikų, jų žodžių, suteikti jiems balsą, kad galėtų papasakoti savo istoriją, išreikšti poreikius, kuriuos turi“, – kalbėjo edukatorė.

Tarptautinės konferencijos, kurią organizavo Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje – tikslas buvo suburti ekspertus ir praktikus iš Šiaurės ir Baltijos šalių pasidalinti žiniomis ir gerosiomis praktikomis, stiprinant vaikų gerovę iš vaiko teisių perspektyvos, ypač skiriant dėmesį integruotai vaikų apsaugai ir gerovės paslaugoms, bei teikiant pirmenybę labiausiai pažeidžiamiems vaikams. Unikalus konferencijos bruožas – joje skambėjo vaikų ir jaunuolių balsai.

Nuoroda į konferencijos sesijų įrašus ČIA.

„Artscape“ penkerius metus dirba su integracijos programomis užsieniečiams bei per profesionalaus meno ir edukacijos užsiėmimus puoselėja migrantų saviraišką, bendruomenių sąveiką, aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Prasidėjus migrantų krizei Lietuvoje „Artscape“ sureagavo į vaikų ir šeimų poreikius migrantų stovyklose, pradėjo vykdyti kūrybines misijas ir dirbti tiesiogiai su prieglobsčio prašančiais migrantais – dabar vizitus į migrantų stovyklas, centrus ir laikinas apgyvendinimo vietas „Artscape“ skaičiuoja šimtais.