Rasokite, dangūs
Atrodytų, turėtume džiaugsmingai laukti, bet advento metu esame kviečiami pasnikauti, susikaupti ir nurimti. Kodėl? „Palyginkime su tuo, kai moteris laukiasi kūdikėlio, ar ji eina į kavines, šokius, pasilinksminimus? Visa krikščioniška bendruomenė laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo. Analogija su kiekvieno žmogaus nuostata“, – aiškino profesorius.
Šios liturginės keturios savaitės, kaip pasakojo L. Klimka, pažymimos vadinamosiomis Rarotinėmis Mišiomis: „Kiekvieną ankstų sekmadienio rytą vyksta tos mišios, kurios kaime vadinamos Rarotais – nuo lotyniškos giesmės pirmųjų žodžių: Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir, debesys, išlykite teisumą (Rorate caeli desuper, et nubes pluant iustum). Kaimo žmonės anksčiausiai keldavosi, eidavo į bažnytines pamaldas, o tas ėjimas labai įsimindavo, nes susijęs su tikėjimais. Žiūrėdavo, kaip saulė teka per rarotus, iš to spręsdavo, kokie bus ateinantys metai, kas nutiks. Toks ypatingas, sureikšmintas laikas, kurio ženklai tarsi lemia ir visus ateinančius metus.“
Su mintimi, kad dabarties žmonės į ženklus nesidairo, L. Klimka sutiko, pažymėdamas, kad dabar visos mišios – didžiųjų prekybcentrių išpardavimai vartotojiškai visuomenei. Bet čia pat lyg kiek visus pateisindamas priminė, kad ir anuomet, senovės Lietuvos kaimuose, taip pat vykdavę šventiniai prekymečiai – būtent gruodžio mėnesį. Anot L. Klimkos, kiekvieno savaitgalio mugės žaismingai vadindavosi, turėjo savo spalvą.
„Pirmasis – šeškaturgis, nuo žodžio šeškas. Šeško kailiukai buvo naudojami žieminių drabužių papuošimui, prekiavo jų kailiukais, ir šiaip – megztiniais, šalikais ar pirštinėm. Samdiniai tokiu laiku jau sugrįžę iš darboviečių, linai sudoroti, kūlimas pasibaigęs. O jauni vaikinai, ką veiks – šeškų pagaudo, kailiukus paruošia pardavimui. Antrasis turgus – jau artėjant prie Kalėdų – skaistaturgis, nuo žodžio skaistus. Būdavo galima įsigyti kažką gražaus dovanų. Samdiniai jau turi uždirbtų pinigėlių, sakydavo, pinigas „kišenę plėšia“, tad būtinai reikia paišlaidauti. Savo merginai perka karolius ar sagę, sau – šaunią kepurę ar papirosinę, mamai skarelę, tėčiui irgi ką nors iš savo uždarbio. Ir paskutinis, trečiasis, prieš pat Kalėdas – saldaturgis, kuriame visokių skanėstų ir prieskonių, kaip dabar įprasta sakyti, kulinarinio paveldo produktų“, – šypsodamasis pasakojo etnologas.
Šv. Andriejus „sutrauko stygas“
Kaimo žmonės sakydavo: jokių vakarėlių, jokių pasilinksminimų šį mėnesį nevalia daryti. Lapkričio 30 d. minimas šv. Andriejus „sutrauko stygas“ – muzikos instrumentai padedami į šoną – tai susikaupimo, dvasinio apsivalymo metas, didžiosios žiemos šventės laukimas.
„Kaimo bendruomenė, nors pasilinksminimų ir nėra – dažnai susirinkdavo. Moterys verpimo ratelius kur nors į erdvesnę trobą susineša, verpdamos pasišneka, pasidalina bėdomis ir rūpesčiais. Dzūkijoje jaunimas eidavo į ratelius – ramius, apeiginius, su atitinkamomis advento giesmėmis. Tų giesmių yra labai daug, primenančių senus laukus. Apie elnią devyniaragį, kuris atbėga, kad tarp jo ragų įstrigtų strėlė – lyg aukos motyvas; Kartais elnias ant savo ragų saulę atneša, tai reiškia saulės grįžimo mitą. Dzūkiškos advento laikotarpio giesmės turi apeiginį charakterį, yra be galo įdomios – vienos iš seniausių mūsų etninėje kultūroje“, – konstatavo etnologas.
Po gruodžio pradžioje minimų šv. Barboros (gruodžio 4 d.) ir šv. Liucijos (gruodžio 13 d.) – dienos ima šviesėti. „Iškrenta sniegas, atsiranda pašalas, naktys iš tikrųjų šviesesnės. Lapkritį tamsios, nors pirštu į akį durk... O gruodžio mėnuo šviesesnis – atsiranda viltis, kad viskas šviesės, ypatingai nuo šv. Liucijos – šviesos dienos. Įdomu, netgi jei pasižiūrėsime į astronominį kalendorių – nuo šv. Liucijos jau vakarai nebetrumpėja, saulė leidžiasi tuo pat metu. Iš ryto – ji dar minutę kitą pramiega, vėliau pateka, bet vakarai stabilizuojasi – belieka dvylika dienų iki šv. Kalėdų. Tos dvylika dienų buvo labai stebimos, galima nuspėti, kokie orai bus ateinančių metų dvylika mėnesių, koks bus jų charakteris. Šį metą pasirenku kraštotyros ekspedicijoms, stebiu, nedažnai apsirinku“, – sakė L. Klimka, ir šiandien besivadovaujantis senosiomis tradicijomis.
Šviesos diena, pažymėjo etnologas, Skandinavijoje plačiai paminima, nors evangelikai ir nepripažįsta šventųjų kulto. „Bet šv. Liuciją jie švenčia, uždegdami žvakę ant palangės. Vėliau kiekvieną dieną jie po vieną žvakę prideda – kai dvylika jau degs ir apšvies gatvę – tada jau bus šv. Kalėdos. Man magėtų, kad šita tradicija prigytų ir pas mus“, – dalijosi lūkesčiais jis.
Žaismingi ir mitologiškai gilūs burtai
Ar yra iš senovės atėjusių tradicijų, kurios galėtų prigyti ir šiais laikais? „Taip, jų yra ne tik dvasiniam nuskaidrėjimui, bet ir žaismingų. Tarkim, šv. Andriejaus dienos išvakarėse – meškos palydos į žiemos guolį. Galima būtų inscenizuoti vaikų darželiuose, kaip mes laukiame saulės sugrįžtant. Kada meška užminga, kada prabunda, kada verčiasi ant kito šono per pusiaužiemį – toks žvilgsnis į gamtą; Advento pradžioje merginos burdavo – spėdavo savo ateitį. Šie burtai žaismingi ir mitologiškai gilūs. Būdavo, mergina vakare temstant išeina nemačiom prie savo šulinio, apeina tris kartus prieš laikrodžio rodyklę ir paskui save pabarsto smulkių grūdelių – aguonų ar kanapių. Pašnibždomis taria žodžius: šv. Andriejau, šv. Andriejau, aguoną sėjau, parodyk man mano pagalbininką pasėtam derliui nuimti... Nakties metu tikisi susapnuoti, kad prie to šulinio atjos raitelis, nuo žirgo nušoks, paprašys kibiro pagirdyt žirgą, o mergelė galės įsižiūrėti, kokios spalvos jo akys“, – apie advento papročius pasakojo L. Klimka.
Apmaudavus, kad šulinių dabar kiemuose nelikę, L. Klimka greit suranda išeitį – mitologijoje, anot jo, tikrą objektą visada gali pakeisti jo simbolis. „Merginos paima molinį dubenį, būtinai tautodailininko nužiestą, pripila vandens, pageidautina iš šaltinų, kad tas vanduo būtų, užmeta balaną – viską pasistato prie lovytės, kur miega, pabarsto sėklelių (tik rankos mostas – prieš laikrodžio rodyklę), ir žiū, susapnuos, kažkas perves tuo tiltu“, – šypsodamasis sakė jis.
Žaidimai skirti advento pradžiai, o šiaip, pasak L. Klimkos, kaimo žmonės per šį laikotarpį turėję ir draudžiamų darbų. „Ko negalima daryti? Negalima į mišką važiuoti medžių kirsti, sakydavo, kad juose yra mūsų protėvių sielos – iš tokių medžių suręsta troba vaitos naktimis, jeigu bus malkos kūrenamos – tai gali krosnyje spragtelt ir iššokt didelis nuodėgulis. Reikėdavo vengti ir sukimo judesių, pavyzdžiui, negalima malti girnomis – mitologiškai stengiamasi nedaryti tų judesių, kurie lygtai saulės judėjimą stabdytų. Negalima pyktis, ginčytis, reikia susitaikyti su kaimynais, gerą darbą padaryti... Advento metu – daug bendruomeniškumo apraiškų. Metai baigiasi, kas buvo bloga – reikia pamiršti, ištrinti, kad šv. Kalėdas pasitiktume su ramia sąžine, tam šis laikas ir skirtas“, – sakė L. Klimka.
