Dokumentinio filmo „Švelnūs kariai“ lietuviška premjera įvyko neseniai pasibaigusiame Europos kino forume „Scanorama“. Lietuvos kariuomenės dieną filmą pamatė daugybė savo kelią kariuomenėje pradedančių vaikinų ir merginų. Kokias mintis iš filmo jie perkels į savo gyvenimą?

„Filmuodama „Švelnius karius“ augau kartu su filmo herojėmis. Mes visos prieš ketverius metus priėmėme iššūkius: aš – sukurti savo pirmąjį ilgametražį filmą, merginos – įveikti 9 mėnesių karo tarnybą. Nė vienai iš mūsų nebuvo lengva, per tuos metus mokiausi kantrybės, kuri pasirodė tokia svarbi, kai stebi ir fiksuoji realybę, sprendi kūrybos mįsles. Prisipažinsiu, buvo etapų, kai atrodydavo, kad nėra išeities. Turėjau suvaldyti ir išjausti 100 valandų filmuotos medžiagos, atrasti joje svarbiausius istorijos dėmenis“, – prisipažįsta filmo režisierė. Prieš premjerą Lietuvos kino teatruose su M. Stonyte kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Marija, šis filmas tau pačiai buvo tarsi nežinoma teritorija – tai pirmasis ilgo metro tavo dokumentinis filmas. Ar viskas klojosi taip, kaip įsivaizdavai?

Toli gražu ne. Kūrybiniame procese buvo daug pakilimų ir nuolydžių, abejonių, ar kelias ir sprendimai, kuriuos renkuosi, yra teisingi. Tik dabar, kai filmas jau baigtas ir iškeliauja pas žiūrovus, galiu atsitraukti ir įvertinti savo darbą. Džiaugiuosi filmu, kurio kiekviena sekundė buvo apgalvota ir išjausta ne tik mano, bet ir itin talentingų kūrėjų – operatoriaus Vytauto Pluko, estės montuotojos Mirjam Jegorov, dramaturgės Vėjūnės Tamuliūnaitės. Buvo gera su jais leistis į filmo kūrybos kelionę, kartu atrasti filmo istoriją, ritmą, stilių, spalvas.

Nemažai fizinių jėgų pareikalavo ir pats filmo kūrybos procesas – filmuodami „Švelnius karius“ tarsi patys išėjome privalomosios karo tarnybos kario kursą. Drauge su kariais numynėme ne vieną kilometrą šaltais poligonų miškais, įveikėme karines kliūtis, valgėme kareivišką košę. Filmuodami šį filmą norėjome ir fiziškai, ir emociškai būti labai arti savo personažių. Siekėme filmuoti čia ir dabar, savo buvimu netrikdyti autentiškų, prieš kameros objektyvą vykusių situacijų. Kantrybė ir nuoseklumas atsipirko, buvome apdovanoti tikros dokumentikos momentais, kurie tapo esminėmis filmo scenomis.

Per tuos metus išmokau neturėti išankstinių lūkesčių, pasitikėti realybe, kuri dokumentikoje pati viską sustato į vietas. Jos nepaskubinsi ir nepakeisi, gali tik įsižiūrėti ir ja mėgautis.

Kartą filmo herojė Agnė pranešė, kad po kelių dienų su kariais vyks į sudėtingą karinę misiją. Oi, kaip gerai, pagalvojau, bus veiksmo, sprogimų, Agnė gal pirmą kartą šaudys mokomaisiais šoviniais. Keliaudami į filmavimo vietą, ruošėmės veiksmo scenai, bet kai atvykome, paaiškėjo, kad mūsų herojei tą dieną teko sargybinė užduotis. Vado paliepimu ji turėjo gultis po medžiu ir septynias valandas tykoti priešo. Septynias valandas nepajudėti iš vietos! Kadangi sekėme Agnę, būtų buvę beprasmiška blaškytis ir filmuoti kitus. Taigi, kol miškuose aidėjo šūviai ir pravažiuojančių šarvuočių gaudimas, mes nuolankiai su savo heroje sėdėjome po medžiu. Toji pamoka man leido suprasti, kad net ir tokią dieną, kai atrodo, kad nieko nevyksta, nereikia nukabinti nosies. Svarbu įsižiūrėti į detales ir kantriai palaukti, – netrukus, atrodo, nieko verta diena pasiūlė mums šį tą įdomaus. Apimta nuobodulio Agnė ant žemės, šalia medžio, susirado kankorėžį ir ėmė juo žaisti, o paskui tyliai šnabždėtis su prie kito medžio gulinčiu kariu. Visiškai netikėtai buvo sukurta scena, atskleidusi tai, kas filme mums buvo svarbiausia, – po kario uniforma slypintį švelnumą ir žmogiškumą. Jis radosi linksmame jaunų žmonių, vykdančių rimtą karinę misiją, žaidime.

Filmo kadre ropinėjanti boružėlė, rodos, niekaip nedera su ginklais ir kareiviškais batais. Juk vien pagalvojus apie karą ima siaubas. Kaip tau pavyko išvengti gąsdinančio tono, kurio šiandien pilna aplinkui?

Karas ir karo tema man visada buvo svetima. Argi ne keista, kad jos ėmiausi? Tačiau mano filme nėra politinės žinutės, kur kas svarbesnės jame – laisvės ir žmogaus autentiškumo paieškos, o ne taisyklės, kariuomenėje galiojanti tvarka ir suvaržymai. Žmogus iš prigimties yra laisvas, kaip tos mažos boružėlės, ropinėjančios ant karės ginklo. Buvo įdomu ieškoti su kariuomenės regula visai nederančių gamtos reiškinių, kurie filme ir tapo svarbiais nepažabotos vidinės moters laisvės simboliu.

Mano dėmesio centre atsidūrė gyvo žmogaus paieškos, o ne politinė žinutė, štai kodėl pavyko išvengti gąsdinančio tono.

Moteris ir kariuomenė daugeliui – vis dar sunkiai suderinami dalykai. Ar savo filmu norėjai išsklaidyti ir šį mitą?

Anksčiau kino režisūra irgi buvo laikoma vyriška profesija. Šiandien tai – atgyvenusio mąstymo modelis, neturintis nieko bendro su realybe. Lietuvoje ir pasaulyje filmus kuria daugybė talentingų moterų. Savo filme, stebėdama jaunus karius, nenorėjau akcentuoti moterų ir vyrų skirtumų. Visi mano sutikti kariai – ir vyrai, ir moterys, turėjo unikalių stiprybių, buvo pasirengę iššūkiams, kurie visai nesusiję su lytimi. Savo herojų kelionėje ieškojau universalių, man pačiai svarbių brandos temų.

Apie ką šis filmas? Apie merginų brandos kelią? Apie jų sielos metamorfozes? Apie patriotizmą? Apie moteris vyrų pasaulyje? Kokia svarbiausia iš šių temų buvo tau?

Į šį filmą mane atvedė smalsumas. Moteris ir karas, moteris kareivė, atrodo, vis dar tokios tolimos ir nesuderinamos sąvokos. Tačiau šiuolaikinio pasaulio realybė yra kitokia: į sferą, kurioje amžiais dominavo vyrai, žengia moterys. Jos savanoriškai prisiima vyrišką krūvį ir atsakomybę ginti ir gintis ginklu. Moteriškas trapumas, bent jau tarnybos laikui, pasislepia už šiurkščios kareiviškos uniformos ir kieto armijos statuto. Man buvo įdomu rasti atsakymą, o kas tuo metu darosi su moters prigimtimi, įpročiais ir moteriškumu?

Kuo ilgiau kūriau šį filmą, tuo aiškiau supratau, kad kariuomenėje pasislėpęs moteriškumas – tik išorinė filmo tema. Kariuomenė, jos griežtos taisyklės, vidinės dramos liko tik esminių pokyčių, kurie vyko merginų viduje, fonu. Pirmajame plane atsirado merginos, geriau pažinusios ir priėmusios save. Savo viduje atradusios vidinį karį.

Galiausiai, man buvo svarbi ir pasirinkimo, kurį merginos padarė eidamos į kariuomenę, prasmė. Kodėl žmogui svarbu visą gyvenimą ko nors siekti? Ir kas pasilieka, kai nuotykis baigiasi?

Filmą „Švelnūs kariai“ kūrei net ketverius metus. Daug tai ar mažai? Kaip tu pati per juos pasikeitei?

Kurdama šį filmą, atradau savo vidinį karį. Supratau, kaip svarbu išsikelti iššūkį ir jį įveikti. Ir nesvarbu, ar tai vienos dienos tikslas, ar daugelio metų procesas. Ketveri metai dokumentiniam filmui – nei daug, nei mažai. Šiai istorijai ir reikėjo būtent tiek laiko. Iš tiesų vienus filmus sukurti užtrunka ilgiau, kitus – trumpiau. Mano anksčiau kurtas ir jau baigtas filmas „Vienas gyvenimas“ buvo nufilmuotas per dieną, tačiau montažas užtruko beveik metus. Laiką, kai kuriu, sunku apčiuopti, jis, rodos, įsiliejęs į mano pačios gyvenimą, bėga nepastebimai, keičiuosi aš pati ir mano požiūris. Tačiau esminės priežastys, kodėl ėmiausi tokios temos, o ir klausimai, į kuriuos ieškau atsakymų, išlieka. Kol neatrandu atsakymų, negaliu baigti filmo.

Sunku apibūdinti jausmą, kai supranti, kad filmas baigiasi. Dokumentikoje tai gali įvykti ir pirmąją, ir dvidešimtąją ar šimtąją filmavimų pamainą. Pabaigoje nufilmuoti kadrai dažnai tampa kertine filmo scena arba ilgai lauktu istorijos finalu.

Kuriant „Švelnius karius“ man buvo labai svarbu atsitraukti nuo savo herojų, grįžti į jų gyvenimą po metų pertraukos. Tik atsitraukusi ir vėl grįžusi prie istorijos, galėjau suprasti transformaciją, įvykusią kiekvienos iš jų viduje.

Esi sakiusi, kad pradinė karo tarnyba trunka tiek pat laiko, kiek reikia, jog mamos kūne susiformuotų žmogus. Turbūt išskirtinėse situacijose mes tarsi gimstame iš naujo…

Kiekvienas sukurtas filmas paskatino svarbius mano asmenybės virsmus. Filmuodama „Švelnius karius“ atradau švelnumo svarbą. Švelnumo, kuris prasiskverbė pro monotoniškos uniformos siūles ir atskleidė tai, ko dažniausiai niekas nepastebi kariuomenėje, – savitą žmonių unikalumą ir grožį. Filmuodama „Švelnius karius“ kėliau klausimą – ar gali būti, kad po rikiuotėje kaip styga stovinčių kareivių uniformomis slepiasi jautrūs, pažeidžiami, kartais juokingi ir klystantys žmonės?

Kai pradėjai filmuoti filmą, tavo herojėmis galėjo tapti bent dešimt kitų merginų. Kodėl būtent Agnė, Karina ir Gintarė?

Mano herojes kelionės pradžioje vienijo šiek tiek romantiška karinės tarnybos vizija. Būti kariu joms reiškė fizinę ištvermę, pilietinę pareigą. Filme pamatysite, kad realybėje kario sąvoka gerokai išsiplėtė, įgavo naujų prasmių. Jaunatviškos ir stiprios mano herojų asmenybės susidūrė su kariuomenės doktrina, kur visi turi būti kaip vienas. Kariuomenės regula, be abejonės, buvo priimtina vienoms ir visiškai atmesta kitų. Buvo įdomu stebėti, kaip visiškai skirtingo charakterio merginos priėmė naują gyvenimo būdą ir joms primestas taisykles. Iš vienos pusės, mokymasis paklusti joms buvo asmens disciplinos pamokos, tačiau tuo pačiu metu ir įsiklausymas į save – supratimas, kad, kaip užaugę žmonės, jos turi laisvę rinktis, kur ir kuo būti.

Ar išliko santykis su filmo herojėmis? Žinai, kur ir kokiais keliais jos nukeliavo?

Būdama filmo režisiere stengiausi su savo herojėmis atrasti tinkamą santykį – būti jų drauge, tačiau nepamiršti, kad mano darbas – atsakingai nufilmuoti filmą. Kad suprasčiau herojų istorijas ir galėčiau jas papasakoti, man būtina išlaikyti tam tikrą distanciją. Man patinka, kai herojų ir režisieriaus santykis yra apibūdinamas magneto principu. Jeigu būsime per arti, sulipsime ir nieko iš to nebus. Jeigu atitolsime, neliks traukos. Tinkamas santykis yra zona tarp dviejų magnetų, kurioje tvyro įtampa. Būtent čia galima jausti daugiausia energijos, gyvybinės filmo jėgos.
Kai baigėme filmuoti, ryšys su herojėmis nenutrūko. Jaučiuosi su jomis įveikusi ne vieną iššūkį ir padariusi didelį darbą – sukūrusi filmą. Man visada įdomu išgirsti, kuo ir kaip jos gyvena, kokie nauji iššūkiai jų laukia.

Realybė dokumentiniam kinui šiandien dosni temomis. Daugelis iš jų kelia ginčus, pasipiktinimą. Kaip išsirinkti tą, kuri tikrai domina, o ne tą, kuri galbūt bus žiūrimesnė?

Kai ieškau idėjos savo filmams, stengiuosi vengti populiarių temų. Tai, kas populiaru šiandien, gali būti laikina ir pamiršta jau rytoj. Dažniausiai, dokumentinio filmo kūrimas trunka ne vienus metus, taigi didelė tikimybė, kad filmo tema, pasirinkta pagal populiarumo kriterijų, premjeros dieną mažai kam bus aktuali. Be to, jei imčiausi kurti tema, kuri man svetima, greit prarasčiau motyvaciją ir norą filmuoti toliau. Mano kūryba gimsta iš viduje degančio noro pažinti pasaulį, dalytis savo atradimais, kuriuos fiksuoju savo žvilgsniu.