Iškart puoliau skambinti į Paryžių bičiuliui rašytojui Valdui Papieviui, norėdamas išsiaiškinti situaciją, tuo labiau kad puikiai žinojau, jog Vytauto Kasiulio žmona Bronė Kasiulienė sutiko Lietuvai dovanoti apie 950 dailininko darbų su vienintele sąlyga, kad bus įsteigtas nuolat veikiantis valstybinis Vytauto Kasiulio dailės muziejus kaip nacionalinio statuso Lietuvos dailės muziejaus padalinys Vilniuje.

Paskambinęs dailininko sūnui, Papievis sužinojo, kad jis nėra gavęs jokios oficialios žinios nei iš Lietuvos kultūros ministerijos, nei iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus apie kokią nors muziejaus reformą ir keičiamą jo pavadinimą. Šios naujienos priblokštas rašytojas, pats nemažai prisidėjęs, kad įkalbintų dailininko žmoną perduoti jos vyro kūrybinį palikimą Lietuvai, man prasitarė, kad po tokio akibrokšto jis net nebegrįšiąs gyventi į Lietuvą.

Į veidaknygėje mano paviešintą žinią išsyk atsiliepė dešimtys žmonių, kurie niekaip negalėjo susitaikyti su tokia žinia: ne vienas kultūrai neabejingas žmogus žinojo, kad pastatas už ES pinigus buvo rekonstruotas ir specialiai pritaikytas Vytauto Kasiulio dailės muziejui, 2013 m. atidarytas su tikru pasididžiavimu, kad šis menininkas savo kūryba grįžo į Lietuvą, ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė ši naujiena. Aišku, jie negailėjo kartais net ir labai piktų žodžių valdininkams.

Vytautas Bikulčius

Keista buvo pirmoji valdininkų reakcija. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas pareiškia, jog „jie neradę sutarties su V. Kasiulio šeima, kad Lietuva pasižada įsteigti dailininko vardo muziejų“.

Savo nuomonę išsakė ir kultūros ministras Simonas Kairys: „Tai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus sumanymas. Detalių nežinau. Bet juk ir nebuvo įsipareigota, kad tas muziejus visą laiką vadinsis V. Kasiulio muziejumi“. Gelūnas dar pareiškė, kad „Kasiulio vardas yra nepakankamas būti skėtine emblema visam diasporos laukui“ ir piršo naują pavadinimą – Lietuvos diasporos dailės muziejų, kuris daugeliui atrodė pretenzingas ir netikslus, nes diaspora vadinama tautinė ar etninė, o ne piliečių grupė, taigi, pavadinimas Lietuvių diasporos dailės muziejus nebūtų niekaip išsprendęs problemos.

Įdomu, jog Gelūnas, būdamas kultūros ministru, pritarė, kad būtų atidarytas Vytauto Kasiulio dailės muziejus, bet tada jis nesistebėjo, kaip galima atidaryti tokį muziejų, jei nėra sutarties tarp Lietuvos įgaliotų institucijų ir dailininko šeimos. Tačiau net ir tokiu atveju, jei sutartis pradingo tarp ministerijos ar tuometinio Dailės muziejaus popierių, galima visuomet kreiptis į antrąją sutarties pusę – dailininko sūnų. Bet to nebuvo padaryta.

Papievis neslėpė apmaudo, sakydamas, kad „tai kultūrinis vandalizmas valstybės mastu, nes apie muziejaus pavadinimo keitimą buvo diskutuojama dvejus metus. Bet per tą laiką nė karto nesikreipta į dailininko šeimą“. Buvo keista, kad LNDM direktorius, pats bendravęs su dailininko sūnumi, nesilaiko elementarių bendravimo taisyklių, prie kurių jau turėjo būti įpratęs, būdamas kultūros ministru ar Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO. Vėliau Gelūnas tai pripažins komunikacine klaida.

Netrukus Papievis veidaknygėje išplatino sutarties kopiją, kurią gavo iš dailininko sūnaus. Joje juodu ant balto buvo patvirtinta, kad dailininko žmona perduoda jo darbus Lietuvai su sąlyga, kad „bus įsteigtas Vytauto Kasiulio valstybinis muziejus“. Tad valdininkams nebebuvo kur dingti.

Užtat šiame kontekste buvo visai suprantami kultūros ministro žodžiai: „Leiskite atsiprašyti V. Kasiulio giminių ir artimųjų dėl kilusio chaoso. Taip pat turiu padėkoti ir visiems reagavusiems, kurių dėka atsirado dokumentas, kurio nebuvo nei Kultūros ministerijoje, nei Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Tokios netvarkos neturėtų būti. Apgailestauju.“ Ir dar pridūrė: „ ... grąžiname viską į status quo – senieji muziejų pavadinimai tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos atveju bus sugrąžinti. Tikiuosi, kad iš klaidos pasimokysime visi.“

Keista, kad iš šios klaidos nepasimokė pats kultūros ministras. Juk po tokių jo žodžių turėtų būti siunčiamas atsiprašymo laiškas dailininko sūnui, tačiau taip nenutinka. Normalioje valstybėje jau kitą dieną ant muziejaus frontono būtų pradėtas grąžinti panaikintas muziejaus pavadinimo užrašas, o menininko darbai vėl būtų tapę nuolatine ekspozicija, o ne nugrūsti į saugyklas. Atrodytų tik taip turėjo būti baigta muziejaus pavadinimo keitimo byla. Bet regis, kad net pats ministras nesupranta, ką reiškia status quo ir stumia Lietuvą į moralinę smegduobę.

Nenorėdamas atsisakyti savo sumanymo, Gelūnas ėmė menkinti dailininko vertę, vadindamas jį komerciniu menininku, visai užmiršdamas, kad lygiai tokiais pačiais gali būti pavadinti ir Salvadoras Dalí, ir Pablo Picasso. Net jei ir suprantame, kad Kasiulis jiems negali prilygti savo užmoju, vis dėlto, atkreipkime dėmesį, jog dailės ekspertė Giedrė Jankevičiūtė pripažino, kad 1943 m. dailininkas sugebėjo sukurti „jaunojo genijaus mitą“, kurį vėliau papildė „modernizmo sostinę Paryžių nukariavusio lietuvio emigranto legenda“. O dar viešųjų ryšių akcija, steigiant muziejų parodė, kad „jos poveikis dar neišgaravo“.

Leiskite paklausti, ar daug lietuvių menininkų yra sukūrę tokias legendas? O jei ir yra, jos savo kontekstu tikrai nusileidžia Paryžiaus šarmui. Tiesa, norėdama pasėti abejonių apie Kasiulio kūrybos vertę, Jankevičiūtė teigia, kad 1943 m. Kaune parodą surengęs dailininkas „savo kūriniais pritapo prie nacių diegiamos oficialios kultūros“, nors nėra jokių duomenų, kad dailininkas būtų pataikavęs naciams, o šie būtų rėmę jo minėtą parodą. Pagal tokią logiką turėtume pripažinti, kad ir Vincas Mykolaitis-Putinas, spausdinęs eilėraščius Antrojo pasaulinio karo metais, vienaip ar kitaip šliejosi prie nacių oficialios kultūros.

Dar viena viltis patobulinti muziejaus pavadinimą buvo spalio pabaigoje surengta tarpdalykinė mokslinė konferencija „Migracija: sampratos ir patirtys“, kur buvo aptariami tokie terminai kaip transnacionalizmas ir transregionalizmas (Vytis Čiubrinskas), pasaulio Lietuva (E. Jakilaitis, Gelūnas).

Savaime suprantama, kad tokie moksliniai terminai vargiai derės ir ar bus priderinti prie Kasiulio dailės muziejaus pavadinimo, nebent Lietuva nusižengtų savo įsipareigojimams ir atsisakytų menininko pavardės, bet net ir tuo atveju jie bus gremėzdiški. Diasporos terminas, kuriam norima suteikti piliečių grupės statusą, kaip jau užsiminėme, nėra tikslus. Terminas „pasaulio Lietuva“ sukurtas pagal leidinio „Pasaulio lietuvis“ modelį yra pernelyg dirbtinis ir ne toks suprantamas kaip „pasaulio lietuvis“, kuris žymi po plačiausius kraštus pasklidusius tautiečius.

Man tik neduoda ramybės mintis, kad dabar, kai Lietuva jau nugyveno daugiau kaip trisdešimt metų kaip nepriklausoma valstybė, ar dar yra prasmės jos žmones skirstyti į kategorijas, nes kurioje pasaulio šalyje begyventų tautietis jis visų pirma bus lietuvis. Sovietmečiu atsiradusi išeivijos sąvoka buvo valdžios užgaida supriešinti gimtojoje šalyje gyvenusius lietuvius su neva nedorais tautiečiais, palikusiais Lietuvą, nebent jie būtų tarnavę komunizmo reikalui ir šitaip gavę sovietinės valdžios išrišimą. Neatsitiktinai ne vienas lietuvis nelaikė savęs išeiviu, o teigė esąs karo pabėgėlis (Ž. Mikšys).

Anais laikais ne vienas lietuvis, palikęs savo gimtąjį kraštą, labai dažnai galvojo, kad atsisveikina su juo visiems laikams. Tačiau šiandien, globalizacijos sąlygomis niekas negali garantuoti, kad jis visam laikui liks svečioje šalyje. Juk ir patirtis rodo, kad pabuvę keletą ar net keliolika metų svetur, tautiečiai grįžta į Lietuvą ir čia kuria gyvenimą. Tad ar noras dar ir šiandien skaidyti lietuvius į kelias segregacines grupes tikrai pasiteisina? O dėl Vytauto Kasiulio dailės muziejaus pavadinimo, kaip ne vienas ekspertas sako, reikėjo galvoti anksčiau. Jeigu Lietuva nori būti europinius standartus atitinkanti valstybė, ji turi laikytis savo įsipareigojimų. Tačiau valdininkai kažkodėl tokius dalykus sunkiai supranta. O Gelūnas, norėdamas dar labiau sumenkinti dailininką, jį jau vadina „mažai kam žinomu menininku“. Nieko sau, tikrai įdomi ši vertinimo evoliucija! Gal netrukus jis pareikš, kad tokio dailininko kaip Kasiulis išvis nebuvo... Bet kur kas svarbiau ir gėdingiau, kad net ir šiandien dar dailininko sūnus ir jo šeima nėra gavę jokio oficialaus Lietuvos institucijų rašto apie šio muziejaus likimą, nors apie jį jau kalbama beveik pusę metų! Ir tada pagalvoji, kad tikriausiai Žibuntas Mikšys neklydo, vadinęs tokius žmones „durnais sovietais“...