Viduržemio kultūra ir Čechovas – tai toks sprogstamasis kokteilis, kurį Katalonijos publika iki šiol palydi plojimais stovėdama. Po premjeros Žironoje kataloniškoji O. Koršunovo „Dėdės Vanios“ versija gastroliavo, o vakar, lapkričio 18 d., premjera įvyko vieno garsiausių Barselonos Lliure teatrų didžiojoje salėje. Čia spektaklis bus rodomas penkias savaites, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

„Vakar, po ilgo turo Katalonijoje, pagaliau įvyko premjera Barselonoje. Nors spektaklis jau buvo daug kartų rodytas, pasklidęs tikrai geras gandas apie jį, pasirodę daug gerų recenzijų, bet vis dėlto premjera Barselonoje yra premjera Barselonoje. Aktoriai labai jaudinosi. Garsiame „Lliure“ teatre susirinko išties neįtikėtina publika – spektaklio prodiuseris sakė, jog apie 70 procentų publikos buvo teatralai. Tad susirinko beveik visa Katalonijos teatro visuomenė. Tokiai publikai itin sudėtinga rodyti spektaklį – ji gali jo nepriimti, bet jei jau priima (taip įvyko ir vakar), tai būna kažkas tokio. Vakar aktoriai vaidino tiesiog kaip dievai. Publika gaudė kiekvieną niuansą, kiekvieną repliką, kiekvieną interpretaciją - jie gerai žinojo tiek Čechovo pjesę, tiek aktorius, kurie yra labai garsūs Katalonijoje. Tai buvo tikra teatro šventė, palydėta plojimais ir šūksniais „Bravo“. Visa publika plojo atsistojusi, o čia ne taip, kaip Lietuvoje, kur publika po spektaklio tiesiog tradiciškai atsistoja. Tai buvo šventė ir aktoriams – statydami „Dėdę Vanią“ mes tapome kaip šeima. Mano tikrai nemažoje kūrybinėje biografijoje tai buvo išskirtinis atvejis“, – iš karto po premjeros Barselonoje įspūdžiais dalinasi O. Koršunovas.

Daug lūkesčių Kataloijos teatro pasaulyje sukėlęs „Dėdė Vania“ susilaukė itin gerų recenzijų. Jį kritikai vienbalsiai vadina „šviežiu oro gūsiu“ ir skatina prodiuserius dažniau imtis iniciatyvos kviestis režisierius iš užsienio. Atrodo, kad Katalonijos ir Ispanijos kritikai yra išsiilgę teatro naujienų.

Pasak didžiausio Ispanijos dienraščio „El País“ kultūros žurnalisto ir teatro kritiko Jacinto Anton, O. Koršunovo „Dėdė Vania“ turi visus ingredientus, kurių reikia tam, kad Čechovas „suveiktų“.

„Norint žinoti, ar Čechovas veikia, tai yra, ar pagal jo pjesę pastatytas spektaklis pataiko į publikos taikinį, žiūrovas turi išgyventi keletą dalykų: jis turi įsilieti į emocinę pjesės atmosferą ir jausti, kad personažų jausmai ir kančios jį vienaip ar kitaip liečia; kažkuriuo metu jį turi užvaldyti nenumaldomas liūdesys, galbūt jam net turi sudrėkti akys; jis turi dūsauti ir nuspręsti, kad gyvenimas yra gražus ir sekančią akimirką visiškai pasiduoti melancholijai. Jis turi suprasti istoriją ir, žinoma, jaustis dėl to protingas; jis turi suprasti personažų elgesio priežastis ir projektuoti jas savyje. Žiūrovasis turi jausti, kaip ir personažai, ypatingą neapsakomą džiaugsmą ir kartais jis turi juoktis – taip, juoktis Čechove, nors tai ir gali atrodyti keistai“, – rašo J. Anton.

Pasak kritiko, „visa tai įvyksta nepaprastame „Dėdės Vanios“ spektaklyje, kuriuo „Temporada Alta“ festivalį atidarė žymusis lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas su katalonų aktoriais, vedamais įspūdingo ir visagalio Julio Manrique. Vien tik dėl tos scenos, kurioje jis sprogsta, sužinojęs apie mintį parduoti dvarą, verta išsėdėti visas tris spektalio valandas (bet tokių scenų bus daug!). Tai beprotystės ir dramos protrūkis, kai Vania ištaško gėlių puokštę, pripildydamas sceną raudonais lyg kraujas žiedlapiais ir mes žiūrime į tai susigūžę tol, kol jis pats nepratrūksta katarsiniu juoku. Kai kuriomis akimirkomis Manrique, bevaikštantis scenoje su tokiu įsitikinimu ir svoriu, atrodo kaip Jude Law. Bet visi aštuoni aktoriai yra didingi, retai kada Čechove matome taip gerai paskirstytus vaidmenis ir tai lemia visad aukštai besilaikančią spektaklio emociją“, – toliau liaupsių lietuviškai ir kataloniškai teatro fuzijai negaili J. Anton.

Ispanų kritikas taip pat pabrėžia Telegino vaidmens svarbą šiame spektaklyje. „Vienas iš koršunoviško teatro bruožų yra senas subankrutavęs turtuolis Ilja, kurį vaidina elektrine gitara grojantis latvis Kasparas Bindemanas ir kurio egzotiškas tarimas puikiai įsilieja į spektaklio koloritą. Kiti jo bruožai yra ketvirtosios sienos nugriovimas, judesių kartojimai, video ir filmavimų pačioje scenoje panaudojimas bei galingi garso efektai. Visa tai paverčia spektaklį absoliučiai kanonišku.“

„Lietuvių režisierius savo spektakliuose taikliai šaudo. Žironoje jis jau pristatė dešimt spektaklių ir mes visus kartus buvome priblokšti. Ir šis „Dėdė Vania“ nėra išimtis. Rytų Europoje į teatrą žiūrima labai rimtai ir Čechovas yra jų tradicijos dalis taip pat, kaip mūsuose Lorka. Šis rusų autorius yra problematiškas ir čia, statant vientisas jo versijas, mums nelabai pavykdavo. Bet Koršunovo spektakliuose tai yra visiškai kitaip“ – portale „Meno laikas“ („El temps de les arts“) rašo katalonų kritikas Andreu Gomila.

Kritikas užbaigia savo recenziją mintimi, kad „Temporada Alta“ iniciatyva kviestis režisierius iš užsienio neturėtų būti retenybė. „Kiekvieną tokią iniciatyvą ligi šiol lydėjo sėkmė. Nesinorėtų laukti sekančio festivalio, norint išvysti dar vieną perlą. Barselonos teatrai taip pat turėtų prisijungti prie šios iniciatyvos. Be to, būtų gerai, jei jauni režisieriai taip pat galėtų gauti tokius gerus aktorius, kurie teko O. Koršunovui“, – į prodiuserių pusę bešaudydamas recenziją užbaigia A. Gomila.

Ištikimybė tekstui ir užburianti muzika – tas pats leitmotyvas kartojasi gausybėje ispaniškų ir kataloniškų recenzijų.

„Geriausia iš daugybės gėrybių, ką galima pasakyti apie šį spektaklį, tai yra jo absoliuti ištikimybė tekstui, jis siūlo mums nepaprastai aiškią ir emocišką jo interpretaciją. Taip pat reikėtų išskirti nostalgišką greitai prilimpančią Antano Jasenkos melodiją, kuri kuria spektaklios leitmotyvą”, – rašo dienraščio „El País“ šeštadieninis kultūrinis priedas „Babelia“.

Ilgame pagyrų spektakliui negailinčiame tekste kritikas išskiria, pasak jo, „akimirkas, kurių neįmanoma ištrinti iš atminties“. „Tai nepaprastai gražus Elenos, kaip undinės išsitiesusios ant pianino, efektas; komiškas Vanios profesoriaus persekiojimas su pistoleto šūviais ir neraminantis jo šūksnis „kur yra sušiktas kritikas?“ ir degančio pianino vaizdas pirmo veiksmo pabaigoje, liepsnomis praryjantis visą sceną – nuostabi vidinio gyvenimų švytėjimo metafora“.

Kitas recenzijose nuolat besikartojantis leitmotyvas – tai amžinas Čechoviškų temų aktualumas, kurį pabrėžia O. Koršunovo pastatymas. Recenzijas vainikuoja tokios antraštėss, kaip „Vanios kančios yra ir mūsų kančios“ ar „Tai, kas rūpėjo Čechovui, svarbu ir vakar, ir šiandien“.

Katalonijos dienraštis „Ara“ rašo: „Šalin natūralizmą. Tegyvuoja natūralizmas“, – skelbia Koršunovas beveik tris valandas trunkančiame spektaklyje, kuriame jis sugriauna ketvirtą sieną daugybę sykių tuomet, kai aktoriai kreipiasi tiesiai į žiūrovus Čechovo žodžiais.

Gydytojas kalba apie savo laiką, bet jo pasvarstymai, jo personažų kančios skamba visiškai aktualiai. Jie kalba mums. Ypač tuomet, kai Astrovas išeina į priekį kaip Gretos Thunberg pradininkas ir paskelbia apie būsimą klimato apokalipsę. Tai viena iš pagrindinių temų šiame spektaklyje, kuriame nuolat rodomos gamtos projekcijos. Koršunovas gerbia tekstą ir idėjas, tačiau jis yra labai talentingai nepaklusnus sceniniuose sprendimuose. Jis diktuoja savo sceninį laiką įvesdamas veiksmus ir būsenas, kurie aiškiai iliustruoja personažų jausmus.“

Muzika ir vėl nelieka nepastebėta: „Reikia būtinai paminėti garso takelio svarbą, kuris lydi spektaklį visą laiką su elektrinės gitaros, grojamos Telegino personažo, intarpais.“

„Mes norim naujų režisierių“ – tokia antrašte skaitytojus provokavo A. Gomila. Pasak jo, Katalonijos teatrui reikia šviežienos, nes šiuo metu „visi spektakliai yra suvienodėję“.

Kritikas pabrėžia, kad iš kitur atvykę režisieriai – lenkas Krystianas Lupa, urugvajietis Gabrielis Calderonas, belgas Guy Cassiers ar lietuvis Oskaras Koršunovas – yra katalonų teatrui kaip šviežaus oro gūsis, įkvepiantis vietinius aktorius. „Nenoriu būti provincialus ir sakyti, kad visa, kas ateina iš užsienio, yra geriau. Bet su kiekvienu šių režisierių vizitu mūsų teatras paauga per sprindį“, – sako A. Gomila.

„Temporada Alta“ festivalį inauguravęs O. Koršunovo „Dėdė Vania“ įrodo iki kokio lygio mūsų teatro sistemai reikia naujų režisierių. Nes spektakliams reikia deguonies ir net galbūt mums patiems reikia išmokti žiūrėti kitaip į teatrą ir į meną. Ir tai dar sykį pasitvirtino Salte, Canal teatre, kur Oskaras Koršunovas mums patiekė „Dėdę Vanią“. Tai buvo tikras delikatesas. Jau labai seniai nesu matęs tokio įkvepiančio ir įelektrinto kastingo. Kaip aktoriai žvelgia vienas į kitą ir kalbasi vien gestais.“

Netikėčiausias ir turbūt dėl to daugiausia kritikų dėmesio po katalonų teatro ir kino žvaigždės Julio Manriques sulaukė Teleginą vaidinantis latvių aktorius Kasparas Bindemanas.

„Netgi ir šekspyriško kvailio figūra, kurią Koršunovas pats išsigalvojo su latvių muzikantu K. Bindenman, yra dieviška“, – giria netikėtą lietuvių režisieriaus sprendimą katalonų kritikas.

Sprendžiant iš kritikų faktas tas, kad Oskaras Koršunovas kataloniškoje vištidėje sukėlė tikrą samyšį. Ne vien dėl netikėtų sceninių sprendimų. Pasak žiniasklaidos, jo sceninis pasiūlymas atskleidė iki šiol nematytus geriausių Katalonijos aktorių talentus.

„Iš puikios galimybės, kurią siūlo „Temporada Alta“ festivalis, kai tarptautiniai režisieriai dirba su katalonų aktoriais, visada laukiama siurprizų. Pavyzdžiui, dramatiškas Julio Manrique (Vania) pažeidžiamumas, nekaltas Raquel Ferri (Elena) toksiškumas ar atkaklus ir švelnus Julia Truyol (Sonia) ryžtas. Tai spalvos, kurių iki šiol nematėme. Koršunovas kuria paveikslus, tarytum jie būtų atvirutės, kuriose yra aiškiai nupiešti personažų žvilgsniai. Daug ką pasakantys žvilgsniai. Tai toks spektaklio pastatymas, kur tu gali stebėti ne tą, kuris kalba, bet tą, kuris klausosi. Galbūt dėl to, kad istorija yra ta pati, o dramaturgijoje kyla sąmyšis tik tuomet, kai vietoj tarnų įspėjimų skamba mobilieji telefonai ar absoliučiai valdančią pianino harmoniją sugriauna elektrinės gitaros verksmas. Čechovas pasklebia nuosprendį dvarui, nusiaubdamas jį emocijų audra. Režisierius sudaužo jį ekscentriškais (kaip, pavyzdžiui, vištidės choreografija ar viščiuko ieškojimas po salę) scenos sprendimais. Koršunovas sukėlė sąmyšį vištidėje. Faktas tas, kad per tą laiką atradome iki šiol neatvertus aktorių talentus. Tai nuotykis, į kurį „Temporada Alta“ turėtų leistis ir toliau“. Taip „Dėdės Vanios“ nuotykį apibūdina Katalonijos dienraštis „El Punt d‘Avui“, kurio antraštė yra tiesiog: „Sąmyšis vištidėje“.

Iš katalonų kalbos vertė ir parengė Kristina Nastopkaitė