Prie paminklo – minios ginčai

Susirinkusioje minioje netrūko aistrų. Kai kurie kalbėjo apie tai, kad verčiamas žinomo Lietuvos skulptoriaus darbas, kiti rėžė atgal, ar tokiu atveju Žaliojo tilto skulptūros irgi buvo menas.

„Mes norime, kad kultūra nebūtų politizuota. Kad nebūtų priklausomai nuo to, kas yra valdžioje, paminklai yra vieni geri, o kiti blogi“, – kalbėjo vienas iš susirinkusiųjų, tačiau kitų buvo užsipultas, esą taip tyčiojasi iš laisvės kovų.

Kita moteris kėlė klausimą, kodėl, kaip ji teigė, prieš nukeliant buvo išsityčiota iš paminklo ir jis buvo apdengtas samanomis (tai buvo Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės performanso dalis, dėl kurios praėjusią savaitę kilo skandalas – aut. pastaba).

Tarp stebinčių, kaip nukeliamas paminklas ir reiškiančių savo nuomonę, buvo ir Nijolė Oželytė, ir Petro Cvirkos anūkas Aidas Pivoriūnas, kuris teisiniu keliu bandė sustabdyti paminklo nukėlimą.


Perduos Nacionaliniam muziejui

Prieš nukeliant paminklą Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas priminė, kad Vilniaus savivaldybė rudenį priėmė sprendimą nukelti šį paminklą ir perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kartu su Žaliojo tilto skulptūromis. Jis neslėpė, kad perdavimas gali užtrukti – muziejus ruošiasi įrengti lauko ekspoziciją T. Kosčiuškos gatvėje, o kol tai bus padaryta, paminklas bus saugomas „Grindos“ teritorijoje.

V. Benkunskas pabrėžė, kad paminklas buvo pastatytas Petrui Cvirkai ne kaip rašytojui, o propagandos tikslais.

„Paminklas buvo pastatytas sovietiniais metais, labai aiškiai įvardinant, kad tai ne už nuopelnus kaip rašytojui, o sovietinės propagandos tikslais. Labai gaila, kad 90-tais metais, kai Vilniuje ir visoje Lietuvoje griuvo Leninai, šita viešoji erdvė nebuvo išvaduota nuo to sovietinio paveldo. Tos diskusijos užtruko gana ilgai, bet mes turime šiandien priimtą labai aiškų miesto tarybos sprendimą, kuris yra paremtas tikrai tvirtais istoriniais argumentais, kuriuos atliko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kur aiškiai pasakyta, kad Petras Cvirka pirmiausia buvo politinis veikėjas, kuris kolboravo su sovietine valdžia ir jo veiksmai sulaužė ir sugadino ne vieno asmens, šeimos, giminės likimus“,– kalbėjo Vilniaus vicemeras.

Jis kalbėjo apie tai, kad žengint į kitą amžių sovietinio paveldo reliktų atsisakyti ir priminė, kad vienas iš pagrindinių argumentų nukeliant paminklą buvo tai, kad Kultūros paveldo departamentas rudenį jam panaikino teisinę apsaugą kaip valstybės saugomam kultūros objektui.

Į klausimą dėl to, kad P. Cvirkos giminaičiai ruošiasi savo interesus ginti teismuose, V. Benkunskas atsakė, kad kiekvienas yra laisvas kreiptis į teismus, jei mano, kad tai yra reikalinga: „Šiuo atveju žinome, kad yra kažkokie kreipimaisi į teismus, ir kad pirmoji instancija atsisakė nagrinėti skundus ir priimti sprendimus, tai šitoje vietoje laikinųjų apsaugos priemonių, dėl kurių Vilniaus miesto savivaldybė negalėtų įgyvendinti šių darbų, nėra, ir mes esame užtikrinti, kad elgiamės ir teisingai, ir teisėtai“.


V. Benkunskas pabrėžė, kad paminklas nėra sunaikinamas: „Jis nėra išlydomas, supjaustomas, jis perkeliamas į kitą vietą, kur bus paaiškinama, kas buvo Cvirka, kokie buvo jo veikimo metodai, susipažinti su jo veikla bus galima, tik ne šioje vietoje ir ne šiuo būdu“.

Pasak Vilniaus vicemero, vėliau bus keliamas ir skvero pavadinimo klausimas, bet skveras išlieka saugotina vieta ir jį pertvarkant į tai bus atsižvelgta, ir jis liks vieša rekreacine Vilniaus vieta.

Kultūros ministras: vis mažiau esame savo praeities įkaitai

Kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad penktadienį nukeliamas Petro Cvirkos paminklas yra liudijimas, kad šiandien nebebijome nepatogių temų ir vis mažiau esame savo praeities įkaitai.

„Ideologinės povyzos Vilniuje nebebus. Sveikinu Vilniaus savivaldybę, nepabijojusią imtis ryžtingų veiksmų.

Kritikai stengsis pabrėžti, koks tai baisus politinis sprendimas. Jei politika yra apie vertybes, tada taip, galima vadinti jį ir politiniu. Priminsiu, kad inicijavau šio paminklo išbraukimą iš Paveldo vertybių registro. Pakeičiau kriterijus, kurie iki tol buvo skirti tik nacių ir komunistų partijų vadams. Dabar Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos gali atsižvelgti į platesnį kontekstą nebėgant nuo fakto, kad kolaborantai – tai ne tik despotiškų režimų vadai.

Žinoma, sprendimui priimti reikia daugiau faktorių ir aplinkybių: civilizuotoje valstybėje sprendimai privalo būti priimti civilizuotai, pagarbiai ir klausantis. Šiuo atveju svarbus faktorius buvo aiškios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išvados. Svarbu paminėti, kad paveldo ekspertų vertinimo taryba priėmė reikalingus sprendimus, saugančius patį skverą kaip to laikotarpio aplinkos, reljefo planavimo pavyzdį. Kitaip tariant, skvere neatsiras nei daugiabučiai, nei verslo centrai.

Šis ideologinis simbolis ras savo vietą muziejuje, kuriame bus aiškus istorinis kontekstas. Kviečiu jau dabar apsilankyti atnaujintoje Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspozicijoje, kur Petrą Cvirką rasite tiek tarp rašytojų, tiek tarp liūdnai susiklosčiusių likimų ir pasirinkimų istorijų.

Aš esu įsitikinęs, kad mes privalome turėti paveldo politikos prioritetus, mes privalome peržvelgti 1992 metų sprendimus, kuriais nemažai objektų automatiškai tapo vertybėmis tiesiai iš sovietinių aprašų ir enciklopedijų. Mūsų pareiga yra diskutuoti ir nebijoti peržvelgti sprendimus jau iš šių laikų perspektyvos.

Ši diena nėra kažkuo ypatinga. Ji tik parodo, kad galime būti savarankiški, nebijome nepatogių temų. Mes vis mažiau esame savo praeities įkaitai.“

Paminklas P. Cvirkai skvere greta dabartinių Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžos pastatytas 1959 metais, jo autoriai – skulptorius Juozas Mikėnas, architektas Vladislovas Mikučianis.

Skveras, kuriame buvo paminklas, rugsėjo pabaigoje pripažintas saugoma vertybe, savivaldybė žada neskubėti jo tvarkyti, bei pabrėžia, kad erdvė liks miestiečiams.

Nesutarimai kilo dėl P. Cvirkos vaidmens sovietmečiu – paminklo nuėmimo šalininkai akcentuoja jo kolaboravimą su sovietų valdžia, besipriešinantieji nukėlimui tikina, kad beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.