Paroda ant keturių kojų

„Visa tai prasidėjo 2018-aisiais metais, aptarėme rėmus, kurie mus domino. J. Meko sūnus, J. Meko fondo vadovas Sebastianas Mekas labai svarbus šio projekto vystyme. Ėmėme kalbėti apie konceptualius parametrus su Niujorko Žydų muziejumi, gimė bendra knyga-katalogas, kuri egzistuoja kaip trečiasis dėmuo. Daugybė valandų neskaičiuojant praleista J. Meko archyve. Vėliau užvirto pandemija ir prieiga transatlantinėms kelionės apsiribojo, bet, manau, kad padarėme maksimumą. Sebastian pagalba visa tai išvirto į tai, ką pamatysite. Archyvas – svarbi idėja“, – pasakojo I. Brašiškė.

Šitas projektas-paroda, I. Brašiškės palyginimu, tarsi ant keturių kojų, ją sudaro ne tik ekspozicija, bet ir lydi publikacija, knyga:„Paroda turi partnerį Skalvijos kino centrą, startuoja programa „Jonas Mekas ir jo aplinka“, galiausiai bus organizuojamas simpoziumas avangardo temai. Pavyko pasikviesti mokslininkų, meno istorikų, kuratorių iš užsienio, bus skaitomi pranešimai.“

Parodą kuruojantis Lukas Brašiškis pasakojo, kad atsidūrę Jono archyve suvokė, koks platus jo veiklų spektras, kokia turtinga jo gyvenimo istorija.

„Pradėjome kalbėti, kaip mes kursime kuratorinį pasakojimą. J. Meką nutarėme pristatyti iš tų pusių, kurios nėra matomos ir žinomos čia, Lietuvoje, kur jis žinomas kaip avangardinio kino kūrėjas ir poetas. Niujorke tai nebuvo vienintelis ir svarbiausias elementas, galvojant apie jo poveikį avangardiniam menui. Šia paroda norime tai parodyti, esminis sprendimas. Kaip Inesa minėjo, parodoje bus daug dokumentacijos, institucinės efemeros, laiškų, tekstų – norėjome atskleisti J. Meko poveikį Niujorko avangardo scenai“, – parodos tikslus pristatė L. Brašiškis.

Tarptautinė paroda "Jonas Mekas ir Niujorko avangardas"
Foto: DELFI / Julius Kalinskas

Inicijuojant neholivudinį kiną – priešakyje J. Mekas

Jis pastebėjo, kad turbūt nėra plačiai žinoma ir tai, jog J. Mekas su broliu Adolfu susidomėjęs kinu susivokė, kad trūksta infrastruktūros, tad jis inicijavo pirmąjį žurnalą „Film Culture“, 1954-aisiais. Jis dirbo kino kritiku laikraštyje Village Voice, skleisdamas idėjas apie kiną, kaip asmenišką raišką, bei agituodamas už cenzūros bei esamos filmų kūrimo ir platinimo sistemos nevaržomą kiną. Tai rezonavo, atsivėrė visa epocha tam tikro diskurso apie nepriklausomą kiną. Sekant toliau matome, kad pradėjo burtis aplink žurnalą įvairūs kino režisieriai. Inicijuojant nekonvencinį, neholivudinį kiną – priešakyje J. Mekas. Jis bando sukurti ir kino rodymo erdvę – sinemateką. Administracinis meno polėkis ir energija puikiai persipynęs su jo kūrybine veikla – bandėme atskleisti tas įtampas. Laikas – vardiklis, kuris labai įdomus, svarbus kaip emigrantui, kaip abstraktus dalykas, kuris turi savo ribas“, – aiškino L. Brašiškis.

Viena parodos architekčių Ona Lozuraitytė pažymėjo, kad ši paroda pratęsia jos kelių vasarų darbą archyve: „Ne veltui sakoma, J. Mekas – kūrėjas ir būrėjas – turėjau progą prisiliesti, pačiupinėti gyvai.“

Kitas parodos architektų Petras Išora pastebėjo, kad architektūra šioje parodoje atlieka diskretišką vaidmenį. Vienoje parodos pusių atsiskleidžia archyvo, kitoje – kino šviesa. „Archyvisto ir organizatoriaus asmenybė. Jis paprieštarautų, kad yra archyvistas, sakytų, kad „nieko neišmetu, kaupiu“. Susistrūkturavo milžiniška medžiaga, pamatysite kino labirintą, toje erdvėje dekonstravome kino sklaidos erdvę į trikampes erdves, tai tarsi nematomo kino parafrazė“, – apie parodą pasakojo P. Išora.

Tarptautinė paroda "Jonas Mekas ir Niujorko avangardas"
Foto: DELFI / Julius Kalinskas

J. Meko figūra – raktinė Niujorko avangarde

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) direktorius Arūnas Gelūnas nebuvo tikras, ar ši paroda bus įdomi tik specialistams, ar ir platesniam ratui, tačiau jis įsitikinęs, kad Jono Meko vardas reikšmingas visam pasauliui. „Vienas dešimtmečio ženklų, ko daugiau reikia, kad suvoktum – J. Meko figūra buvo raktinė visame Niujorko avangarde“, – sakė jis.

NDG vadovė Lolita Jablonskienė pabrėžė, kad ši paroda skirta Jono Meko šimtmečiui, kuris jau kitąmet.

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ atveria itin platų pasaulinio garso kino kūrėjo J. Meko (1922–2019) kūrybinės veiklos spektrą, aprėpdama ne tik jo filmus, bet ir intelektinį bei organizacinį darbą, puoselėjant naują požiūrį į kiną – kaip savarankišką meno rūšį. Pagrindinis dėmesys skiriamas pirmiesiems trims J. Meko veiklos Niujorke dešimtmečiams – nuo 1949 m. iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos.

Ekspozicijoje bus galima pamatyti pagrindinius J. Meko filmus, tarp jų ir žymiuosius filmus-dienoraščius, kuriuose sutelktos visą gyvenimą fiksuotos kasdienybės akimirkos: tiek asmeninės, paženklintos egzilio, ilgesio, šeimos ir draugystės, tiek epochos socialiniai ir politiniai įvykiai.

Po Antrojo pasaulinio karo Niujorke augo alternatyvaus meno judėjimas: būrėsi nepriklausomos menininkų grupės, kūrėsi jų valdomos erdvės ir kooperatyvai. J. Mekas buvo svarbus šio vyksmo dalyvis: kartu su bendraminčiais įkūrė Naujojo Amerikos kino grupę, įsteigė Kino kūrėjų kooperatyvą, Kino kūrėjų sinemateką ir Antologijos filmų archyvą. Ši J. Meko veikla parodoje pristatoma atrinktais kritikos tekstais, nuotraukomis, žurnalais, dokumentais ir kita archyvine medžiaga.

Siekiant atskleisti J. Meko organizacinių darbų bei jo kūrybos kontekstą, parodoje rodomi jo bendraminčių, žymių Amerikos avangardinio kino kūrėjų Stano Brakhageʼo, Shirley Clark, Mayaʼos Deren, Marie Menken, Andy Warholo ir kitų filmai.

Pasak parodos kuratorių, akcentuojančių J. Meko archyvuotojo aistrą, „visą gyvenimą J. Meko rinkti ir kataloguoti vaizdai, garsai ir tekstai šiandien suteikia galimybę įdėmiau pažvelgti į pokario Niujorko avangardinio kino istoriją“.

Parodos proga kuratoriai parengė ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kartu su Žydų muziejumi Niujorke išleido knygą anglų kalba „Jonas Mekas: kamera visada veikė“ (Jonas Mekas: The Camera Was Always Running).