Reikėjo drąsos

„Eiti tradiciniu keliu – gerai, bet juo eina daugelis, todėl gali taip atsitikti, kad nebūsi savimi, o klonu. Visgi rasti autentišką kelią ir nebijoti juo eiti – reikėjo drąsos“, – sakė menininkė.

Užėjusios į dirbtuves stabtelime prie vieno, kone dvimetrinio paveikslo, kuriame, regis, atsiveria kosmoso platybės. Nespėjus pasidalinti savo įžvalga, autorė paaiškina – čia atvaizduota juoda, iškasta žemė. Dailininkė prisipažįsta, kad ją stipriai inspiruoja gamta, kuri jos darbuose neretai yra personifikuojama, tarsi emociškai sužmoginama.

Paklausta apie interpretacijas, kurias žiūrėdamas į paveikslą susikuria pats žiūrovas, A. Tornau pastebėjo, kad dažnai jos yra visiškai nutolusios nuo pirminio užmanymo: „Dažnai abstrakčiuose paveiksluose norima įžvelgti objektus, tad tos interpretacijos pačios įvairiausios, visiškai nutolusios nuo mano minčių. Abstrakcijose nepasakojama konkreti istorija, tačiau bendra atmosfera sukelia emociją – turi rasti jausmą, kurį sukelia paveikslas, tam reikia labiau išprususio žiūrovo. Aiškinti savo paveikslus nėra įdomu, apima toks dirbtinis jausmas – juk menininkui atrodo, kad ir taip viskas matosi, jis daug laiko praleido su tuo paveikslu, savęs daug įdėjo, atrodo, kam čia bekalbėti.“

Vis dar stovime žvelgdamos į tamsią, žiojėjančią platybę, ir kaip dabar paaiškėjo, visai ne kosmoso, o šviežiai iškastos žemės grumstus. Ar čia atvaizduotas liūdnas momentas?

„Žemės kvapas, pavasaris – stiprus egzistencinis pojūtis apima, kai viskas bunda, juntama gamtos jėga. Abstrakčiai tapantiems menininkams – daugiau darbo pritraukti savo paveikslą prie žiūrovo. Žvelgiant į jį – turi kažkas surezonuoti. Pasirinkau sunkų kelią – situaciją nupasakoti ne per figūrą, o per spalvą. Suprantu žmones, kuriems reikalingas siužetas, šiuolaikiniai atributai, bet aš visiškai valau savo kūrybinį lauką nuo bet kokių detalių – jų nėra. Jeigu pradedu tapyti kažką konkretesnio, galų gale viskas išsivalo – lieka gryna idėja. Žiūrovas priima arba ne. Kartais pasako: „Ai, mano anūkas taip galėtų nutapyti“... Tačiau tai tik parodo, kad tam žmogui mano paveikslai netinka, jam reikia kitokio kūrinio“, – pastebėjo A. Tornau.

Kartais žvelgdamas į autorinį paveikslą susikuri savo vaizdinį, tačiau išgirstas kūrėjo paaiškinimas kitą kartą gali atgrasyti nuo paveikslo įsigijimo, nors tai, ką matai – patinka. Bet paveikslą svarbu parduoti, kaip šičia rasti kompromisą, – teiraujuosi.

„Iškart jus stabdau – jeigu tik menininkas galvos, kad nori parduoti paveikslą, jis save kars ant virvės, kurią pats užsiriš. Savižudybė galvoti, kaip čia nutapius paveikslą, kurį nupirks. Būsi pasmerktas, nieko naujo neatrasi, visados stengsiesi įtikti žiūrovui (iš tikrųjų – žiūrovas seka paskui menininką, o ne priešingai). Menininkas turi surasti naujų dalykų, jeigu jis nerizikuos, nedarys salto – suksis tame pačiame rate. Bus užprogramuotas kurti vadinamąjį „gerą“ paveikslą, kurį parduos, bet jis kaip menininkas bus baikštus atradimams“, – tvirtą nuomonę išsakė A. Tornau.

Šį pastebėjimą autorė „perleido“ per save. „Pati tokį periodą esu išgyvenusi, kai norėjau pabandyti gyventi vien iš kūrybos. Padariau daug klaidų – norėjau, kad būtų perkami paveikslai, stengiausi daryti akiai malonesnius, labai nusivyliau. Nieko iš to gero... Vėliau suvokiau, kad reikia tiesiog kurti, ieškoti, rizikuoti, nueiti klystkeliais, grįžti, tiktai toks kelias – skausmingas. Manau, tai tinka bet kuriam – ir rašytojui, ir kompozitoriui. Reikia visiškai atsiriboti, negalvoti apie žiūrovą. Žiūrovas, jeigu jam bus įdomu – ateis prie tavo atradimų. O jeigu būsi nuobodžiai „geras“ – greitai ir nusibosi“, – įsitikinusi menininkė.

Komercija, pasak A. Tornau, yra giljotina – kerta per visa, kas geriausia: „Meno istorijoje yra tokių pavyzdžių, kai menininkai buvo priversti dėl duonos kąsnio daugiau kurti. Bet dabar esu tokiame amžiuje, kai neatrodo, kad turiu taikytis prie žiūrovo, prasto skonio, nebijau būti nesuprasta.“

Į dailę – per jėgą

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) teikiamą Aukso mūzos apdovanojimą pelniusi A. Tornau neslėpė, kolegų įvertinimas – svarbus. „Kolegos griežti, tikrai be reikalo nepagirs – pas mus neįprasta svaidytis pagyrimais. Aukso mūza – dailininkams svarbi, tai mūsų Oskaras. Nežinau, ar esu įkvėpimas, bet tai, kad pastebėta mano kūryba, man didžiausias džiaugsmas. Jeigu tai, ką darau, kolegoms tapytojams įdomu – daugiau nieko kito ir nereikia. Įkvėpimas toliau dirbti“, – sakė kūrėja.

Architektūros studijas baigusios A. Tornau kelias į dailę buvo ilgas. Nors jau vaikystėje juto didelį potraukį tapybai, iš šeimos palaikymo nesulaukė, į dailės mokyklą teko įstoti savarankiškai, kūrėjos žodžiais tariant, „per jėgą“.

Besimokydama dailės mokykloje lankė ir lengvosios atletikos treniruotes. „Tėtis buvo susijęs su sportu, lenkė į tą pusę ir mane. Matyt, kuo labiau manęs nenorėjo leisti į dailę, tuo didesnis buvo noras tą daryti – tiesiog beprotiškas. Tėvai kategoriškai nenorėjo, kad įstočiau į Dailės akademiją. Mama medikė, jai atrodė, kad pusė menininkų kaip van goghai – keistuoliai. Darbas nereglamentuotas, kasdien nereikia į jį eiti, uždarbis neaiškus. Vis klausė: kaip tu vaikeli gyvensi?“, – pasakojo A. Tornau.

Teko prieiti kompromisą – A. Tornau įstojo į architektūrą, tačiau dar bestudijuodama norėjo viską mesti, įstoti į tapybą. „Bet visi atkalbinėjo – ir dėstytojai, ir tėvai. Netgi šviesaus atminimo dėstytojas Algimantas Nasvytis vaikščiojant po Jaunimo sodą (dabar Sereikiškių parkas) mane įkalbinėdamas nemesti studijų sakė, kad „architektūra menų karalienė, lieka amžiams, o tapyba – vienadienis dalykas, čia yra, čia nėra.“ Architektūros studijas baigiau, bet šalia visada tapiau – taip, kaip pati įsivaizdavau. Nežinau, ar esu tokia užsispyrusi, ar visi atkalbinėjimai taip veikė – trūks plyš norėjau pasiekti savo“, – jutusi nenumaldomą troškimą tapti tapytoja tikino A. Tornau.

Dabar A. Tornau prisipažino vis pagalvojanti, kaip galėjusi „taip žiauriai norėti tos tapybos“.

„Šiandien turbūt taip nedaryčiau. Turėjau mažus vaikus, tik jie užmiega – griebdavau teptuką, tapydavau kiekvieną laisvą minutę. Nebuvau nuosekliai mokiusis tapybos, pati turėjau ją atrasti – sunki pradžia. Vėlai išsivadavau nuo visko – ilgas kelias, užtat dabar laisvai jaučiuosi“, – sakė pašnekovė, kone dvidešimt trejus metus dirbusi vaikų ir jaunimo dailės mokykloje Mokytojų namuose.

Autorė tikino nuo architektūrinių formų visiškai nepabėgusi – kiek vėliau jos ėmė atsispindėti kuriamuose paveiksluose kaip objektai. Ieškodama platesnės meninės išraiškos tapybą papildo erdvinėmis instaliacijomis, įvairiais objektais-artefaktais.

„Architektūra – masių santykiai, vienas tūris įeina į kitą. Kolegos sako, kad mano paveiksluose – stiprus erdvės pojūtis. Ėjimas ne į plotį, o į gylį – vertingas. Kai eini į plotį – turi daugiau žiūrovų, tradiciškesnis kelias. Kai užkabini giluminius dalykus – eini savitu keliu“, – aiškino ji.

***
A. Tornau gimė 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus dailės institute architektūrą. Nuo 1990 – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Dėstė tarptautinėse meno akademijose. Kūrė scenografiją spektakliams, yra kelių dailės vadovėlių, knygų, straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė.