„Alfredo vaidmuo – vienas pirmųjų mano karjeroje. Debiutavau su šia partija ne Lietuvoje, o Ispanijoje, Bilbao mieste. Ten dirbo labai profesionali trupė su pasaulyje garsiais solistais. Tada dar neturėjau patirties teatre, todėl teko gerokai pasitempti, kad nepasirodyčiau prasčiau nei daugybę kartų savo partijas atlikę Ermonela Jaho (Violeta) ir Artur Rucinski (Žermonas). Jiems esu dėkingas, kad ištraukė mane iš kūrybinės krizės, nes režisierius buvo tikrai griežtas. Tame pastatyme „Traviatos“ veiksmas buvo nukeltas į Antrojo pasaulinio karo laikų viešnamį: aplink daug raudonų vėliavų su svastikomis, pusnuogių moterų ir nacių uniformų“, – pranešime žiniasklaidai savo tarptautinės karjeros pradžią prisimena M. Vitulskis.

Širdgėlos nereikia vaidinti

Po sėkmingo debiuto vėliau su kiekviena nauja premjera ar išgelbėtu „degančiu“ spektakliu solisto pasitikėjimas savo jėgomis pamažu stiprėjo. O gelbėti „Traviatos“ spektaklių M. Vitulskis buvo kviečiamas į Gracą Austrijoje, Berlyną ir Eseną Vokietijoje, Taliną ir Tartu Estijoje bei daug kitų Europos miestų. Kartais į nepažįstamą pastatymą solistas atvykdavo, kai iki spektaklio pradžios būdavo likę vos penkios valandos.

Ne paslaptis, kad iš tokios skubos teatruose kyla įvairiausių netikėtumų. Merūnas pasakoja istoriją, „Traviatoje“ nutikusią ne jam, o Aniną dainavusiai scenos partnerei: „Tai buvo Triesto operos teatre Italijoje. Aninos partijos atlikėja atvyko jau po generalinės repeticijos – tiesiai į premjerą. Mergina puikiai dainavo, bet niekas nenumatė, kad ji nešioja itin stiprius akinius ir turi labai silpną regėjimą. O Aninai tame pastatyme reikėjo per visą sceną įbėgti pas Violetą visiškoje tamsoje. Pati scena – ovalo formos, be apsauginio tinklo: italai šiuo požiūriu nėra tokie atsargūs kaip vokiečiai. Anina ėjo ir nuėjo... Orkestre lūžo fagotas, solistei lūžo rankos riešas. Spektaklis buvo nutrauktas iki kitos dainininkės atvykimo“, – dėsto solistas.

Merūnas Vitulskis. Traviata
Foto: Martynas Aleksa

Šiandien Merūnas įsitikinęs, kad „Traviatos“ istorija neturėtų skambėti plikoje scenoje arba dainininkams labai keistai apsirengus. „Todėl meldžiau Dievo, kad Lietuvoje pastatytų tradicinę „Traviatą“ – su „pyraginėmis“ suknelėmis, smokingais ir frakais. Kad pažintume tą „gyvąją operos archeologiją“, dėl kurios aš pats savo specialybę pasirinkau. Vaikystėje pajutęs nuo scenos į žiūrovus sklindančią energetiką, visada norėjau ją spinduliuoti pats“, – pasakoja dainininkas.

Kadangi Merūnas anksti prarado jam brangius artimus žmones, netekties širdgėlos spektakliuose jam nereikia vaidinti: „Pažįstu tą jausmą, kai netenki žmogaus, reiškiančio tau visą gyvenimą. Tavyje tiesiog nutrūksta svarbi styga. O juk operose vien mirtys aplink: prisiminkime ne tik „Traviatą“, bet ir „Bohemą“, „Madam Baterflai“... Jaudinti kitus žmones yra nepaprastas jausmas. Ne visada tai pavyksta, bet aš stengiuosi. Nes man ir vaidinti daug nereikia“.

Ko nemėgsta operos solistai

Kaip laikui bėgant keitėsi „Traviatos“ pastatymai? Pasak M. Vitulskio, šiandien vaidyba operose tapo gerokai kinematografiškesnė – plačius žingsnius scenoje pakeitė smulkūs pedantiški judesiai, leidžiantys sutelkti žiūrovų dėmesį į detales, kurios besiblaškant po sceną likdavo nepastebėtos.

„Pamatęs būsimojo LNOBT pastatymo dekoracijas, pagalvojau: „Kaip tai primena „San Carlo“ teatrą!“ Tos aukštos sienos, tas puošnumas ir pagarba solisto balsui... Neapolio „Teatro di San Carlo“ –seniausias operos teatras pasaulyje, savo tradicijas gerbiantis iki šiol. Mūsų pastatyme režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi ir choreografas Mattia Agatiello taipogi leidžia mums išreikšti savo personažus balsu. Pagaliau Vilniuje turėsime tikrą, prabanga spindinčią „Traviatą“!“ – džiaugiasi tenoras.

Režisierių F. Ceresą jis giria už neeilinį muzikinės medžiagos pažinimą: „Mano praktikoje yra buvę, kad operos režisierius net gerai nesuprasdavo, ką reiškia viena ar kita libreto teksto vieta – tada scenoje kildavo įvairiausių ginčų. Šiuo atveju italų operą stato italai, taigi mums belieka iš jų mokytis“, – konstatuoja pasaulyje pripažintas lietuvis.

Merūnas neslepia, kad operos solistų dalia – paklusti statytojų norams. Visgi kartais jis drąsiai diskutuoja su dailininkais dėl savo personažo įvaizdžio ir netgi juos „perlaužia“.

„Visa laimė, kad Alfredą statytojai retai kada įsivaizduoja barzdotą arba ilgaplaukį. Operos solistai scenoje nemėgsta nei plačiabrylių skrybėlių, keičiančių vokalo akustiką, nei pakaušį kasytis verčiančių perukų. Taigi tik atėję „Traviatos“ premjeron pamatysite, ar man pavyko išvengti pastatymo dailininko Giuseppe‘s Palellos paruošto peruko“, – intriguoja solistas.

M. Vitulskį LNOBT premjeros žiūrovai girdės lapkričio 17, 18 ir 19 d. spektakliuose. Lapkričio 20 d. naujame „Traviatos“ pastatyme debiutuos kitas Alfredas – Mickaelis Spadaccini.