Lietuvos operos ir teatro bendruomenė neteko vienos iškiliausių atlikėjų. Nustojusi dainuoti, ji iki paskutinių savo dienų sekė Lietuvos operos kelią, mėgstamų solistų karjeras, džiaugėsi jų pasiekimais, rasdavo žodžių ir pamokyti juos, ir padrąsinti. Opera visada buvo ir liko didžioji I. Jasiūnaitės gyvenimo meilė. Savo dienoraštyje solistė yra rašiusi: „Aš dar esu su tavimi, mano vienintele, mano tikroji meile, mano gyvenime – opera. Tik tu manęs nenuvylei, tik tu manyje žadinai išskirtinį džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis.“

I. Jasiūnaitė gimė Rokiškyje 1925 m. spalio 29 d. Studijavo Vilniuje – 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA). Trumpai padainavusi Kauno muzikiniame teatre, 1953–1985 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė.

Lietuvos operos scenoje I. Jasiūnaitė dainavo 35-erius metus. Turėdama gražų, skambų balsą, puikius artistinius gabumus ir žavią išvaizdą, sukūrė 58 vaidmenis. Ryškiausias iš jų – Karmen, scenoje atliktas daugiau kaip 100 kartų. „Karmen yra mylimiausias mano vaidmuo, – yra sakiusi I. Jasiūnaitė. – Šimtąkart dainavau, šimtąkart mylėjau, šimtąkart miriau. Karmen nesuvaidinsi – arba esi, arba nesi. Riba – kaip peilio ašmenys. Jei gaivalo savy neturi, koncepcijos negelbės. Bus arba vulgaru, arba be druskos.“ Kipras Petrauskas, atsisveikindamas su scena, paskutiniajame spektaklyje „Karmen“ savąja Karmen taip pat pasirinko jaunutę Ireną Jasiūnaitę.

Be šio vaidmens, solistė itin mėgo dainuoti Zybelį Ch. Gounod „Fauste“, išskirtinis jai buvęs Martos vaidmuo E. d’Albert’o „Slėnyje“, Eboli, Amneris, Flora G. Verdi operose „Don Karlas“, „Aida“, „Traviata“, Liubaša N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“, Končakovna A. Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Olga, Polina, Grafienė P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“, Santuca P. Mascagni „Kaimo garbėje“, Perikola J. Offenbacho to paties pavadinimo operetėje, Malika L. Delibes operoje „Lakmė“ – tai tik dalis I. Jasiūnaitės vaidmenų. Solistė dainavo ir lietuviškose operose: Mirtą ir Vaivą V. Klovos operose „Pilėnai“ ir „Vaiva“, Ievutę B. Dvariono operoje „Dalia“, Mariją V. Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Laumę J. Juozapaičio „Marių paukštėje“ ir kt.
„Visiems I. Jasiūnaitės sukurtiems vaidmenims būdinga didžiulė įtaiga, savita interpretacija, spalvingumas, jausmų tikrumas. Ji savo pavyzdžiu teigė operos solistą lygiavertį dramos aktoriui. Kaip išbėgo į sceną dailiu, muzikaliai ir prasmingai dainuojančiu Zybeliu, taip ir bėgo per tris dešimtmečius aukštuoju operos solisto takeliu. Audringai bėgo, paklusdama savo turtingos kūrybinės prigimties balsui, galingam temperamentui, intuicijai. Raiškų, jausmingą dainavimą laikydama svarbesniu už vokalo technikos subtilybes, tikrą išgyvenimą – už tobulai kartojamą schemą, sukurdama ano meto teatre savitą romantiškos solistės-artistės tipą. Jos didieji tragediniai, dramatiniai vaidmenys – Karmen, Eboli, Marta, Amneris, Mirta, o ir mažieji lyriniai, komiškieji išsiskyrė rafinuotu vokalo spalvų niuansavimu, impulsyvia vaidyba, gyvos emocijos tiesa. Jie įamžinti teatro istorijoje ir žmonių atmintyje. Tokių artistų nebūna daug ir nebūna dažnai”, – rašė muzikologė Jūratė Vyliūtė.

I. Jasiūnaitė yra dainavusi Rygoje, Taline, Minske, Varšuvoje, koncertuodavo daugelyje tuometės Sovietų Sąjungos miestų. Labai mėgdavo dainuoti Vakarų Europos klasikų kūrinius, rusų kompozitorių romansus. Lietuvos radijuje solistė yra įdainavusi pluoštą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, aukštaitei, gimusiai ir augusiai Rokiškyje, buvo labai brangios.

Įstabus I. Jasiūnaitės talentas ir kūryba buvo įvertinti. 1964 m. ji buvo pagerbta aukščiausiu tuo metu menininkų apdovanojimu – Lietuvos TSR nusipelniusios artistės vardu. 1985 m. tapo Lietuvos liaudies artiste. 2000 m. gimtasis Rokiškis ją išrinko Rokiškio krašto garbės piliete. Paskutinis pagarbos ir dėkingumo ženklas šiai solistei buvo įteiktas 2020 m. – ji paskelbta LNOBT garbės emerite.

Apie I. Jasiūnaitę išleistos dvi monografijos: Jūratės Vyliūtės „Carmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė scenoje ir gyvenime“ (2005) ir Petro Blaževičiaus „Operos ir meilės glėbyje. Irenos Jasiūnaitės prisiminimai“ (2015).

I. Jasiūnaitė visada visus buvo pasirengusi įtikinėti, kad opera yra aukščiausia teatro išraiška. „Bet tik tuomet, kai operos teatro artistai turi gerus vokalus ir yra talentingi aktoriai... Kai atėjau į Operos teatrą, čia dirbo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, kiti. Juose buvo tarsi susilieję du talentai: dainuoti ir vaidinti. Aš supratau, kas yra operos artistas – būtent šių dviejų talentų sintezė. Vėliau supratau, kad ir man Dievas buvo dosnus šių dovanų“, – sakė operos solistė.

Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, I. Jasiūnaitė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, buvo susijusi su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims suteikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė apie ją yra rašiusi: „Irena Jasiūnaitė buvo savo meto mados ikona, menininkų mūza, kurią galima pavadinti lietuviškąja Maria Callas. Ne tik pavergiančia scenoje, kuriančia anuometinės mados tendencijas, bet ir audrinančia kūrėjų vaizduotę – tokių kaip Vytautas Bložė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Antanas Venclova...“

Operos solistės gyvenimas baigėsi. Bet gyva legenda, gyvas jos balsas, skambantis įrašuose ir jį girdėjusiųjų atmintyje. Teskamba jos nuostabus mecosopranas Dievo garbei Anapilyje.

Atsisveikinimas su soliste Irena Jasiūnaite vyks Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinėje salėje:

Lapkričio 16 d., antradienį, 16–21 val.
Lapkričio 17 d., trečiadienį, 9–11:15 val.
Karstas išnešamas 17 d. 11:15 val.

Laidotuvės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.