– Jau beveik metai, kai dirbate kultūros ministru. Per tą laiką daugiausiai dėmesio gavo aktualijos, susijusios su pandemija, turime ir su pabėgėliais susiję krizę, vyksta daug kitų „karštų“ dalykų, o kokia šiuo atveju vieta lieka kultūrai? Kaip Jūs matote – ar lieka erdvės kalbėti apie kultūros aktualijas, ar ji nelieka vėl nustumta kažkur į šoną?

– Čia yra dvi medalio pusės. Kitų metų biudžeto projektas ir jame skiriamas dėmesys tam tikriems dalykams pakankamai signalizuoja apie tai, kad kultūra tikrai nėra kažkokia paraštėje liekanti tema. Yra numatytas solidus biudžeto didėjimas, kuris lems didesnius atlyginimus kultūros darbuotojams, taip pat numatytas valstybinių įstaigų bazinio finansavimo didėjimas, kas buvo ilgą laiką nespręsta problema, Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos kino centro finansavimo didėjimas, galų gale, proveržis, manau, jau yra matomas ir paveldo srityje. Iš esmės kitais metais turėsime rekordinę paveldotvarkos programą, kuri bendroje sumoje sieks 8.3 mln. eurų, o dar pridėkime Kauno ir Klaipėdos paštų išpirkimą ir perleidimą Kultūros ministerijos žinion.

Taip pat svarbu paminėti, kad Vyriausybė Kultūros ministerijai, pirmajai iš visų ministerijų, patvirtino vadinamą kultūros ir kūrybiškumo plėtros programą – tai yra svarbus dokumentas, nes jis užprogramuoja dešimčiai metų beveik 290 mln. eurų, kurie yra skirti ne kasdieniam pravalgymui, bet pokyčiui, iš esmės kultūros ir kūrybiškumo vaidmens augimui, ir pridėtinės vertės kūrimui kituose sektoriuose.

Trečias dalykas yra nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Švietimo problematika visada yra labai didelė, sunki tema, turinti labai daug įvairių lygmenių ir detalių – dar prieš rinkimus matėme, kad ji dominavo. Tai buvo absoliučiai mano kaip profesionalaus politiko asmeninė misija, kad tame susitarime atsirastų ir kultūra. Aš labai aiškiai mačiau, kad jeigu politikai nacionaliniu lygiu susitaria dėl švietimo, užfiksuoja tam tikrus dalykus, kuriems reikės penkerių ir dešimties metų, kad jei ten nebus niekaip, nei žodelio užsiminta apie kultūrą, tai tikrai traukinys nuvažiuos, o tada vėl kultūrai reikės laukti nemažą laiko tarpą savo eilės. Labai džiaugiuosi, kad tam nacionaliniame susitarime dėl švietimo atsirado būtent tas įtvirtinimas kultūros ir švietimo ryšio – tiek formaliame, tiek neformaliame ugdyme, tiek mokymesi visą gyvenimą. Dabar mes jau matome, kaip tie visi strateginiai dokumentai atneša rezultatą kalbant apie biudžetą, nes nuo pat pirmos dienos mes daug kalbėjome, kad mums, vaizdžiau pasakius, ne traukinio vagoną reikia tvarkyti, jam ratus keisti ar sėdynes pataisyti, bet mums iš esmės reikia nutiesti bėgius, kurie lems sektoriaus gyvenimą tikrai ne vienai kadencijai. Tad mes buvome susitelkę ir tie rezultatai jau pradeda matytis.

Bet yra kita medalio pusė. Tas klausimas, kur yra Kultūros ministerija visame problematikos fone, kyla visada. Iš tikrųjų yra gaila, kad jei nėra kažkokių didelių problemų, skandalų ar tokių temų, kurios natūraliai iš kultūros skilties atkeliauja į aktualijas, o tokių temų ratas kol kas buvo labai nedidelis, tol ir ta problematika nėra tokia matoma, nors pakalbėti tikrai yra apie ką.

– Padidėjęs biudžetas, atrodo, džiugi žinia, bet per ką kultūros sektorius tai pajus? Paminėjote didesnius atlyginimus, bet paskirsčius bendrą sumą tas padidėjimas turbūt bus labai nedidelis. Kur dar matysime pokyčius?

– Visada reikia žiūrėti į kažką, ką gali palyginti. Mes skaičiuojame, kad viską vertinant bendrai, tiek minimalios algos didėjimą, tiek minimalių koeficientų didėjimą, tiek bazinio koeficiento pataisymą ir pridedant papildomą finansavimą, kuris yra konkrečiai skiriamas kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimui, mes suskaičiuojame virš 14 mln eurų. Aišku, čia yra iššūkis, kad visada prie kultūros darbuotojų atlyginimų didėjimo pusę per pusę yra kviečiamos prisidėti ir savivaldybės, tad viską įvertinus tikrai galima maždaug tikėtis 9,5 proc atlyginimų kėlimo. Tik vėlgi, tai yra labai sąlyginis skaičius, nes turbūt čia daugiau yra kaip statistinis vidurkis – matyt, daliai žmonių kultūros sektoriuje kils labiau, kai kuriems gal ne taip, bet vistiek apimant viešąjį sektorių tai yra plius 9 mln. eurų, kai iki šiol būdavo 5-6 mln. Akivaizdu, kad vis tiek tai yra tenkanti didesnė pyrago dalis ir tas nuoseklus kultūros darbuotojų atlyginimų didinimas turi tikrai pradėti jaustis.

Kodėl dabar tokia suma, tai ji irgi yra pasirinkta ne veltui. Tiesiog mes buvome paskaičiavę, kiek reikėtų lėšų, kad per kadenciją pasiektume tikslą, užsibrėžtą ir Vyriausybės programoje, kad kultūros darbuotojų atlyginimas siektų ne mažiau nei 90 proc. bendro šalies atlyginimų vidurkio – tiesiog ta suma ir buvo taip maždaug padalinta orientuojantis, kiek kasmet mums reikėtų pridėti.

Tad šiais metais biudžetas yra dėkingas, koks bus kitų metų biudžetas ir jo dalis, tenkanti kultūrai – pamatysime. Bet čia irgi labai lemia strateginis pasiruošimas. Dabar dar, aišku, gaila, kad tokį nemenką ekonomikos augimą mes vis tiek turime sudėti į prieš tai skolintų lėšų grąžinimą.

Kaip bebūtų, tikrai per savo politinę karjerą mačiau daug atvejų, kai mėgstama visiems po truputį trupinių padalinti, bet aš esu šalininkas ir labai noriu, kad jei yra vieneri metai, vienas biudžetas, tai imame ir paliečiam kažkokias problemas, kur tikrai jaustumėmės žengę žingsnį į priekį ir padarę pokytį, o ne visiems po truputį tiesiog pridėję vardan pridėjimo. Man visada norisi susikoncentruoti į prioritetus ir tas kažkokias kelias problemas išspręsti iš esmės.

– Bet ar pandemija nepastatė Jūsų būtent į tokią situaciją, kai visi prašė, visi buvo bėdoje ir visiems reikėjo kažkiek padalinti?

– Kažkaip mes jau seniai tą supratome, kad niekada nebus nei teisybės, nei tokio efekto, kokie yra lūkesčiai, kai mes kalbame apie kažkokius ekonominės pagalbos įrankius. Nesvarbu, ar tai yra kultūros srityje veikiantis subjektas, ar versle, geriausia pagalba yra leidimas veikti. Nors labai stengiuosi vengti tokių išsireiškimų, bet svarbiausia yra net ir sudėtingomis sąlygomis rasti būdų, kaip neuždaryti veiklų. Turbūt pamenate, kas vyko vasarą, kai nebebuvo suvaržymų ir iš karto visi puolė į veiklas, ir praktiškai apie problemas niekas nebekalbėjo. Šitoje vietoje, manau, yra didelis pasiekimas lyginant su užsienio šalimis, kad dabar, bet ir esant ypatingai blogai situacijai, praktiškai visas kultūros sektorius, aišku, galimybių paso režimu, bet gali veikti.

– Patikslinkite, ar kai kalbėjote apie atlyginimų didinimą, kalbėjote tik apie viešą sektorių? O kaip su nevyriausybiniu sektoriumi, kuris per pandemiją, regis, labai susivienijo? Kokie jam numatomi sprendimai, kad jis galėtų labiau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, jai darytų didesnį poveikį?

– Tikrai ne tik apie viešąjį. Aš visada kai kalbu, tai ir apie biudžetines įstaigas, ir apie nevyriausybinį sektorių – tai turiu pasverti visuose sprendimuose. Bet čia reikia suprasti vieną dalyką. Net ir per pandemiją ar per karantiną ta pati Kultūros tarybos veikla niekur nebuvo dingusi. Čia yra labai svarbu tokių institucijų kaip Kultūros taryba lankstumas, gebėjimas persiorientuoti: jeigu, tarkime, negali vykti kažkokie renginiai, tada lėšų reikia skirti individualioms stipendijoms ir panašiai. Šitas procesas irgi vyko, taip pat buvo nemažai priemonių taikyta per Ekonomikos ir inovacijų ministeriją.

Neseniai Vyriausybės posėdyje po mūsų didelių pastangų buvo įvertinta pastaba, kad žmonių, dirbančių nevalstybiniame kultūros, kūrybinių industrijų sektoriuje, priskaičiuojama virš 30 tūkstančių, o kalbant apie individualias stipendijas, per Ekonomikos ir inovacijų ministeriją pirmame etape tiktai pusė jų galėjo pasinaudoti tomis lėšomis pagal visas metodikas. Tai pokytis yra tas, kad žymiai platesnis ratas žmonių galės pasinaudoti individualiomis subsidijomis. Reikia paminėti, kad buvo pakeitimai padaryti ir kalbant apie meno kūrėjo statusą turinčių asmenų socialines garantijas, taip pat metų eigoje pakeitus taisykles išsiplėtė ratas asmenų, galinčių pretenduoti į kūrybines prastovas, tai tam irgi reikėjo rasti papildomai vieną milijoną eurų. Kitaip tariant, tikrai nėra taip, kad ministerija dirba tik su savo įstaigų problematika ar tik su tais kultūros lauko atstovais, kurie yra labiau priklausomi nuo valstybės biudžeto. Mes tikrai turime matyti visą industriją.

Pandemija ne tik sutelkė, bet ir labai aktualizavo kultūros ir kūrybinių industrijų sektorių. Valstybė pirmą kartą savo strateginiuose dokumentuose, planuodama lėšas, jau pripažįsta kultūros ir kūrybines industrijas ne tik kaip kultūros sektoriaus dalį, kas savaime suprantama, bet ir pridėtinę vertę visai ekonomikai kuriančią industriją. Plėtros programoje yra numatyti 45 mln. eurų vien šitam sektoriui, dar pridėjus 15 mln. eurų iš REACT-EU programos, kuri skirta pandemijos pasekmių mažinimui, iš tikrųjų tas būtent ne valstybinis sektorius tikrai sulauks nemenko dėmesio. Aš jau nebekalbu apie tą garsųjį RRF (Recovery and Resilience Facility, ES atsigavimo fondas – aut. pastaba), kur mums irgi praktiškai paskutinėmis minutėmis visgi pavyko įsiterpti. Taip pat turime savo biudžetą, kurį galėsime naudoti kalbant apie sektoriaus adaptavimą skaitmenizavimui ir kitus sprendimus, kur tos lėšos ES mastu yra skiriamos šiuo atveju būtent kultūros sektoriui.

– Kalbant apie finansų paskirstymą, dabar daug diskusijų keliantis klausimas yra Kultūros rėmimo fondo pertvarka. Ką tai keičia, kokia yra jo alternatyva? Kultūros bendruomenėje girdisi nuogąstavimai dėl būsimo finansavimo dydžio, ar kad jie taps pernelyg priklausomi nuo politikų, kad nėra sudėta pakankamai saugiklių. Ar matote juose racijos?

– Pirmiausia, ne ministerija ar kažkas sukūrė problemą. Problema atsirado praėjusioje kadencijoje kreipusis į Konstitucinį teismą (KT). Kaip mes juokaujame, kad kai kreipiesi, reikia labai gerai įsivertinti, koks bus atsakymas. Tad tas KT atsakymas labai aiškiai užbrėžia gaires, kuriose iš esmės yra kalbama apie du dalykus. Pirma, kad fondas negali būti automatiškai finansuojamas iš taip vadinamų „nuodėmių mokesčių“, o kiekvienais metais Seimas turi tiesiog patvirtindamas biudžetą patvirtinti ir Kultūros tarybai tenkantį biudžetą (Kultūros rėmimo fondo biudžeto sandara buvo skaičiuojama nuo akcizų – alkoholio, tabako, azartinių lošimų, aut. pastaba).

Kita dalis, ką sako KT, kad lėšos, ateinančios iš biudžeto, negali būti taupomos, kažkaip kilnojamos per metus ir panašiai. Tai čia yra situacija, kurią mes radome tik atėję – vieną dalyką dabar reglamentuoja du įstatymai, mes turime atskirą Kultūros tarybos įstatymą ir turime atskirą Kultūros rėmimo fondo įstatymą. Tas Kultūros rėmimo fondo įstatymas, aš jį pavadinčiau net ne įstatymu, o teisės aktu, turinčiu įstatymo bruožų – iš esmės jis yra iš šešių straipsnių, iš kurių vienas kalba apie jo likvidavimą. O to įstatymo esmė yra būtent, iš kur atkeliauja fondui pinigai, ką viską jau paneigė KT. Kokia prasmė yra turėti teisės aktą, kuris tiesiog neveiks? Tad čia nėra visiškai jokios rizikos, čia kaip tik yra mūsų pareiga, tiek kalbant apie ministeriją, tiek apie Seimą, kuo greičiau padaryti visus reikalingus pakeitimus Kultūros tarybos įstatyme, kad tai, kas buvo Kultūros rėmimo fonde, dabar persikelia į Kultūros tarybos įstatymą. Tad jeigu yra nuogąstaujama dėl sumažėjusių lėšų, manau, mes savo pavyzdžiu rodome, kad mes tas lėšas iš esmės didiname ir Kultūros tarybai biudžetas didėja 1,6 mln. eurų, kai, palyginimui, jeigu būtų senoji sistema, ir biudžetas būtų automatiškai sugeneruojamas iš „nuodėmių mokesčio“, mūsų skaičiavimais jis jau net būtų mažesnis negu pernai. Tai dabar klausimas, kas yra sektoriui naudingiau?

Kita problema, kurią turbūt visi suprantame, kad kiekvienais metais bus naujas Seimo sprendimas, o Seime yra visokių politikų, nežinia, kokia dauguma susiformuos, kad galbūt ji taip negerbs kultūros, nematys reikalo skirti tiek lėšų, bet mes per kadenciją tikrai padarysime viską, kad tos lėšos didėtų ir kad Lietuvos kultūros tarybos veikla būtų efektyvesnė. Kad tam, kas ateis po mūsų, būtų labai aiškiai įtvirtintas lūkestis, kad čia jokių sprendimų į apačią negali būti.

Na, o apie tą kitą diskusiją dėl tokio pagarbaus atstumo išlaikymo, iš esmės visas kultūros finansavimas yra sutelktas į Lietuvos kultūros tarybą – ne ministerija tai sprendžia. Kultūros tarybos įstatyme yra įtvirtinti tam tikri dalykai – vėlgi, ne Kultūros rėmimo fondo įstatyme – jis tam ir buvo sukurtas, ir ten jau jo preambulė kalba apie demokratišką procesą, apie savireguliacijos mechanizmą. Viso to įstatymo funkcija yra būtent pagarbaus atstumo išlaikymas. Kitaip tariant, mes dabar iš esmės turime atlikti tokį, nesakyčiau, kad visai techninį sprendimą, bet tiesiog turime priimti reikalingus sprendimus ir taip papildyti Kultūros tarybos įstatymą, kad sektorius nepajustų jokių trikdžių, kuriuos sukelia Konstitucinio Teismo sprendimai.

O mums kas labai svarbu, turbūt jau į užmarštį nukeliavę ir tokie dalykai, kaip pirmą kartą visiškai atviras procesas renkant Kultūros tarybos pirmininką, dar galime pridėti ir ekspertų viešinimo klausimą – manau, kad mes kaip tik, kaip būdami atsakingi už valstybės biudžeto lėšų naudojimą, labai gerai gebame tą pagarbų atstumą išlaikyti.

– Kalbant apie ekspertų viešinimą, manote, pasiteisinęs žingsnis, jie dar to nesigaili? Iš žurnalistinio darbo patirties matau, kaip kreipiasi žmonės, išsitraukia ekspertų pasisakymus, piktinasi, kvestionuoja sprendimus. Skaidrumas – labai sveikintina, tik ar ekspertai neatsirado tokioje pozicijoje, kurioje žmogiškai ne kiekvienas nori būti?

– Čia visko buvo – kas bus, ar nebus taip ar kitaip. Mano mėgstamas atsakymas yra, kad niekaip nebus, bus tiesiog paviešinti ekspertai ir nieko labai neįvyks. Pažiūrėkite į tą patį Lietuvos kino centrą – iš esmės tu besikreipdamas, pateikdamas paraišką jau žinai, kas tave vertins. Tai yra labai geras pavyzdys. O čia mes visgi kalbame apie labai civilizuotą sprendimą, dėl kurio aš labai džiaugiuosi, kad priėmė ne Seimas įstatymu ar ministras įsakymu, o jis gimė iš bendrų diskusijų ir jį priėmė pati Lietuvos kultūros taryba, tiek viduje diskutuodama, tiek apsiklaususi ekspertus. Visiems buvo nuostaba, kad patys ekspertai labai aiškiai, didele proporcija pasakė, kad jie nemato jokios problemos. Galų gale, kaip kitaip mes bręsime kaip visuomenė? Apie bet kokį sektorių kalbant, kai yra naudojamos valstybės biudžeto lėšos, to viešumo turi būti kiek įmanoma daugiau, tik, aišku, jis turi neišvirsti į kažkokią betvarkę.

Man, pavyzdžiui, yra labai svarbu, koks yra mechanizmas, kaip pareiškėjui, kuris negavo finansavimo, paaiškinama, kur buvo jo klaidos. Aš dažnai girdžiu, kad vienaip rašėme, negavome, tada kitaip stengėmės, vėl ne. Mano galva, tas viešumas dėl konkrečių ekspertų ir jų asmenybių žalos tikrai nepadarys, bet žiūrint į kažkokį sisteminį pokytį, į kurį norime keliauti, atneš kokybės ir visas finansavimas bus aiškesnis.

Ir kalbant šia tema, po šito žingsnio ruošiamės kitam – turime per kitus metus pasiruošti ir stengsimės išimti iš Lietuvos kultūros tarybos finansuojamų subjektų sąrašų valstybei priklausančius muziejus. Scenos menai turi nacionalinę programą, kuri yra pačioje Kultūros ministerijoje, tai yra kažkada padarytas pozityvus žingsnis, valstybei priklausančių muziejų lūkestis irgi yra toks pats. Taip mes tiesiog išgrynintume konkurenciją pačiuose projektuose. Be to, dabar yra pasikeitę nemažai nacionalinių įstaigų vadovų, kurie, šaunu, yra labai aktyvūs ir, natūralu, kad jie tuo savo aktyvumu nemažai lėšų gauna ir iš Lietuvos kultūros tarybos – ir čia nėra absoliučiai nieko blogo. Bet tas galutinis rezultatas dažnai sulaukia tokių papildomų diskusijų, kurios tikrai yra niekam nereikalingos, nes jos pradeda mesti kažkokią abejonę, todėl mes norėtume tas didžiąsias, stipriąsias įstaigas išimti, kad nebūtų taip, kad turi konkuruoti stipri biudžetinė įstaiga ir koks nors menininkas, kuris tik pradeda savo kelią.

– Tad tokiems muziejams tiesiog būtų skiriama lėšų iš Kultūros ministerijos biudžeto?

– Taip, šiuo metu taip yra su scenos menų įstaigomis, teatrais, koncertinėmis įstaigomis. Turime nacionalinę programą, jie teikia savo veiklų programas, komisija jas vertina ir skiria arba neskiria finansavimą. Tai lygiai tas pats būtų ir su muziejais. Aišku, būtų idealu, kad Kultūros tarybos finansavime išvis nedalyvautų joks viešojo sektoriaus subjektas, bet, tarkime, jei jau mes žengiame į savivaldybei priklausančius muziejus, jų tikrai nenorėtumėme eliminuoti, nes mes visgi nevaldome ten situacijos iki galo ir mes nežinome kaip viena ar kita savivadybė traktuotų tokį pokytį, tad čia mes padarytume daugiau problemų negu naudos. Bet ilgesnėje perspektyvoje aš manyčiau, kad toje pačioje Kultūros taryboje turėtų būti atskirta konkurencija, kad tiek savivaldybių įstaigos turėtų turėti savo programą, kur konkuruoja, tiek visas NVO sektorius turėtų savo. Tada būtų tikrai didesnis aiškumas ir didesnė logika.

– Kultūros taryba, kalbėdama apie individualias stipendijas, šių metų vasarį skelbė galinti patekinti tik 13 proc. kultūros ir meno kūrėjų poreikių. Kiek tą procentą būtų galima padidinti? Gal tai galima daryti, pavyzdžiui, iš tų pačių atlaisvinamų lėšų iš muziejų finansavimo?

– Taip, matant, kokią nemažą biudžeto dalį susirenka tos pačios dabar į LKT lėšas pretenduojančios nacionalinės įstaigos, tai tikrai ta suma, kokia joms reikalinga ir kurią jos išsineštų atgal, šimtu procentų turbūt neliktų Kultūros taryboje, bet akivaizdu, kad mes motyvacinių priemonių turime ieškoti visoms pusėms. Ir NVO sektorius turi patikėti tokio sprendimo nauda. Mano galva, galutiniame rezultate tikrai yra įmanomas tiek tolesnis finansavimo didėjimas pačiai LKT, tiek yra gera proga peržiūrėti nacionalinę programą kalbant apie koncertines, scenos menų įstaigas, tiek minimą naują programą, kur atkeliaus muziejai.

Bet čia, vėlgi, sprendimai yra labai kompleksiniai. Tarkime, grįžtant vėl prie biudžeto, mes sprendėme įsisenėjusią problemą dėl bazinio finansavimo, nes kažkaip klaidingai visi supranta, kad valstybei priklausančiose įstaigose visus jų patiriamus kaštus dengia valstybė. Taip tikrai nebuvo. Pirmiausia, nemažai kaštų jos dengdavosi iš veiklos, kuri per pandemiją sustojo ir tikrai nebėra vystoma tokiais masteliais, kitas dalykas, daug dalykų keitėsi, brango, kažkokie kaštai didėjo, o situacija yra nespręsta dešimtmetį. Tačiau bet koks judinimas vienos detalės yra susijęs ir su kita, ir atrodytų, nors valstybinis ir NVO sektorius yra skirtingi, bet kai kur jie vis tiek susiplaka ir mes turime irgi labai aiškiai išsigryninti tiek vieniems, tiek kitiems, kad būtų nauda, būtų motyvacija ir rezultate vis tiek išloštų visuomenė.

– O kokia šiuo metu situacija yra su mecenatystės skatinimu? Vienu metu buvo labai daug kalbų, dabar nustūmė į šalį kitos aktualijos – ar yra galvojama, kaip paskatinti žmones tapti mecenatais, kokios gali būti ir finansinės paskatos, ne tik garbė ir norėjimas prisidėti iš geros valios?

– Pradedant nuo labai toli, tai čia vėl yra santykis su švietimu. Ta mecenatystės tradicija neatsiranda per metus – čia toks bendresnis požiūris į bendresnę idėją. Mes šiuo metu turime darbo grupę, dirbančią dėl mecenatystės įstatymo pakeitimų, nes, kaip žinote, kol kas vos keletą tų mecenatų turime.

Kas dar blogai, kad mes paskelbiame mecenatą ir praktiškai jį pamirštame – mes jo neįtraukiame į visą sistemą, kad jis ir pats galėtų jau ne kažkaip tiesiogiai prisidėti, ne savo finansavimu, nukreipiamu į kultūrą, bet kažkokiais patarimais ar idėjos palaikymu – čia mes jų praktiškai neišnaudojame.

Yra du projektai, kur mes tikrai tampriai palaikome ryšį ir su Pramonininkų konfederacija, ir su Aplinkos ministerija, dvi temos, kur tikrai bandysime pasiekti rezultatą. Tai yra, kad galbūt ir Kultūros taryboje galėtų atsirasti atskira sąskaita, atskira programa, kuri būtų nukreipta būtent į privačių lėšų pritraukimą. Čia vėl yra dvi skirtingos strategijos, nes yra verslininkų, kurie savo verslus yra jau kaip ir pardavę, atidavę, bet tikrai yra labai pilietiški ir matydami prasmę, matydami, kad biurokratija nesugadins jų nuoširdaus noro padėti, tam tikras garantijas, tikrai galėtų skirti savo asmeninių lėšų kultūrai, bet dar yra visi startuoliai, įmonės, kurių vadovai yra 35-40 metų, kurių yra visai kitas supratimas. Mes irgi bandome ir su Kultūros taryba diskutuoti, kaip padaryti, kad kažkokią išgauti sinergiją ir suformuluoti konkretų pasiūlymą, kas būtų įdomu tiek verslui, tiek privatiems asmenims. Bet čia dar tokia ankstyva fazė.

Kita idėja yra tokia, sakyčiau, realesnio pagrindo, ir mes gal anksčiau su ja pradėtume, tai yra tas vadinamas procentas kultūrai nuo statybų. Na, tas procentas tai labiau yra toks sąlyginis pavadinimas, o ar tai būtų procentas, ar pusė, dabar dar nesvarbu. Bet tikrai ne viena šalis užsienyje turi ir skiria kažkokią procentinę dalį, ir mes irgi analizuojame teisinę bazę, formuluojame pasiūlymus, kad iš viešo sektoriaus užsakovų vykdomų statybų, kalbant apie viešosios paskirties objektus, procentas ar pradžioje pusė procento galėtų būti skiriama kultūrai. Ar kažkokių kūrinių įsigijimui, ar kažkokiems specialiems dizaino sprendimams – čia mes jau diskutuotume toliau, bet dabar turime tiesiog įsivertinti teisinę bazę, kokie ten būtų pasikeitę reikalavimai kalbant apie viešuosius pirkimus ir panašiai, taip pat visus įtikindami, kad čia nekainuos, tarkime, verslui kažkokių papildomų kaštų.

Ir vėl man norisi grįžti prie Kultūros rėmimo fondo, bet ir šiuo požiūriu jis yra pasenęs įstatymas net savo idėja. Mes dabar kalbame apie investicijas į kultūrą, visos sampratos keitimą, bet mes tebeturime dar iš seniai keliaujantį kultūros rėmimo, pabrėžiu – rėmimo – fondą, kas mano galva valstybėje buvo absoliučiai nesusipratimas. Kultūros rėmimo fondas, kurį sudaro lėšos, ateinančios iš „nuodėmių mokesčio“. Ironizuojant yra tekę girdėti tokias diskusijas, kad anksčiau tai buvo aišku, geri daugiau alaus, rūkai, loši azartinius lošimus, tai bent kultūrai finansavimas didėja. Bet visuomenė keičiasi, nebemadinga nei vartoti alkoholio, nei rūkyti, ir panašiai, tai čia mes buvome užprogramavę labai neteisingą kelią kalbant apie kultūrą, apie jos finansavimą, o dabar turime puikią progą šiek tiek atliepti šiuolaikines aktualijas ir būtent viską susitvarkyti taip, kaip reikia.

– Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo taip pat laukia pertvarkos – planuojama, kad jį pakeis Medijų rėmimo fondas. Ką tai keičia? Kultūrinė, mažoji žiniasklaida nerimauja, kad liks nuskriausta, neišgyvens.

– Ji jau yra nuskriausta ir skriaudžiama. Į Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondą, kol nebuvo aktualu, kol privati žiniasklaida gaudavo tikrai geras pajamas iš reklamos, kol tiek tos reklamos lėšų neatėmė „Facebook“, „Youtube“ ir panašiai, kažkaip niekas labai dėmesio ir nekreipė. Bet matant, kaip dabar tas fondas yra administruojamas, kaip vystosi jo veikla, na, sudėtinga kalbėti. Tuo labiau, kad be kultūrinės ir regioninės žiniasklaidos mes turime kitų dalykų, už ką yra atsakinga ir ta pati Kultūros ministerija. Per tą fondą irgi turi vykti veikla, aš kalbu ir apie informacines grėsmes, ir, pavyzdžiui, apie pietryčių Lietuvą ir visą jos problematiką. Viską sudėjus yra labai paprasta: arba mes darome sprendimus, kur tikrai žinosime, kad galime labiau apčiuopiamai didinti finansavimą ir galime tikėtis tikslingo rezultato, arba mes paliekame viską kaip yra, nes mes nieko nedarysime, ko sektorius nenori ir kam nepritars šitoje temoje.

Tą irgi labai svarbu suprasti – mes daug laiko skyrėme diskusijoms, jų buvo ir Medijų taryboje, kuri egzistuoja kaip kultūros ministro patariamasis organas, patys dabartinio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkai irgi buvo aktyviai įsitraukę į diskusijas ir į pasiūlymų formulavimą, ir dabar yra suformuluotos keturios fondo pertvarkymo alternatyvos. Aišku, gaila, kad ten tų nuomonių yra visam spektre nuo a iki z, bet net ir matydami, kad procesas bus ilgas, mes ir dabar kitų metų biudžete tam fondui pusę milijono viršaus pridedame. Bet labiausiai nesinori, kad pasaulis lekia į priekį, o fondas tiesiog kažkaip dar bando reanimuoti procesus, kurie jau tiesiog iš principo turi keistis. Labai tikimės, kad jau rudens antroje pusėje grįšime prie tų sprendimų, prie konkrečios alternatyvos ir mes kaip ministerija jau sudėliosime taip visus procesus, kad ta pertvarka įsigyvendintų. Bet jei to nereikia sektoriui, tada sprendimai paprasčiausiai sustos.

– Su susitarimais taip jau yra, visiems geras nebūsi. Pereinant prie kito klausimo – paminklo Petrui Cvirkai, kur irgi tikrai nėra vieningos nuomonės. Vis dar netyla atgarsiai visuomenėje, kam reikėjo sprendimo jį nukelti, svarstymų, kad geriau kažkaip kontekstualizuoti. Kaip pats jaučiate – nesigailite tokio sprendimo? Gal tikrai būtų užtekę kokią lentelę pastatyti, kas jis toks buvo?

(Pokalbis vyko prieš šią savaitę kilusi skandalą dėl E. Grėbliauskaitės ir A. Gintalaitės meninio projekto prie P. Cvirkos paminklo sustabdymo – aut. pastaba).

– Vėlgi, aš manau, kad iš principo žmonės galėtų labiau domėtis politinių jėgų ar politikų, ką jie pasisako ar prieš rinkimus, kokias anketas pildo „Mano balse“ ir panašiai. Čia ne kažkokia naujiena, mano nuostata pakankamai aiški ir aš ją turėjau subrandinęs tikrai ne ministru tapęs – toli gražu. Bet ką labai noriu pabrėžti, kad ministerija negali nukelti paminklo – ministerija net negali priimti sprendimo dėl šito paminklo. Bet aš čia tiesiog mačiau žymiai didesnę temą negu tik Cvirkos paminklas.

Aš grįšiu prie tam tikrų prioritetų formulavimo paveldo politikoje. Man nesuprantama, kada mes tiek daug dėmesio kartais skiriame tokiems dalykams, kurie tikrai neturėtų būti kažkaip vertinami paveldo požiūriu, o tuo metu mūsų visas medinis dvarų paveldas griūva. Aš manau, kad tai yra nesąžininga, ir aš manau, kad yra tiesiog neįmanoma turėti Lietuvai šiuo metu tiek sąmoningų privačių asmenų, kurie, tarkime, prikeltų mūsų dvarus ar turėti tokias lėšas biudžete, kad mes visą tą savo paveldą, kokį tik turime, sutvarkytume. Tai yra utopija. Tai šioje vietoje man tikrai yra liūdna, kad kartais mes tiek užsidiskutuojame, mano galva, nereikšmingais dalykais, kai reikšmingi lieka griūti ir nykti.

Pagrindinis mūsų tikslas buvo, kad tiesiog tokio paminklo, koks yra Cvirkai, valstybė nesaugotų kaip paveldo objekto. Jis yra pastatytas jam kaip politiniam veikėjui – tikrai ne kaip menininkui, rašytojui ir kūrėjui, tai visgi yra politinė, ideologinė povyza, siunčianti labai aiškų signalą ir labai aiškią žinią. Kažkas sako, kad reikėjo jau kokiais 1992 metais, kai vertė visus Leninus, ir šitą nuversti. Bet tada ir buvo taip, kad tie objektai buvo vos ne automatiškai buvo įtraukti, jiems buvo suteikta teisinė apsauga kaip paveldo objektams. Bet mes jau 30 metų gyvuojame kaip nepriklausoma valstybė, ir tikrai nieko nėra blogo ar smerktino tam tikrus dalykus įvertinti iš šių dienų perspektyvos – tada mes tiesiog daug skubėjome ir daug visokiausių dalykų padarėme.

Bet, vėlgi, sprendimas nėra ministerijos, jis yra ekspertų tarybos, ir man buvo svarbu, kad ekspertai pirmiausia kiek įmanoma objektyviau šitą klausimą įvertintų, kad ir kriterijai, kokie objektai gali būti įtraukiami į paveldą, kokie ne, būtų suformuluoti taip, kad ekspertus iš esmės išlaisvintų ir nebūtų bandoma sakyti, turime palikti, nes tokie kriterijai ar juose to nėra. Ekspertai turėjo laisvę priimti bet kokį sprendimą.

O, kaip minėjote, kad gal kažkokio labiau konteksto reikėjo, ar panašiai, tai, pirma, aš nematau nei moksleivių grupių, nei kažkokių kitų susibūrimų prie šito paminklo, kuriame žmonės diskutuotų apie kontekstus, apie kažkokią mūsų trauminę patirtį, apie kažkokius sužalotus žmonių likimus, kaip visgi atsitiko ir pačiam Petrui Cvirkai. Aš manau, tą kontekstą reikia ryškinti muziejuose, su specialistais, kurie žino, kaip pateikti istoriją, kaip sudėlioti tam tikrus taškus.

Aš dabar net matau, kaip tas pats Cvirka irgi kitose ekspozicijose parodomas ir kaip rašytojas, bet lygiai taip pat ir kaip žmogus, kurio politinė, visuomeninė veikla iš esmės patyrė fiasko. Manau, jei kažkas nori apie jį kalbėti labiau kaip apie kūrėją, tai ir jam pačiam, jo literatūriniam palikimui šitas paminklas trukdo. Tad, mano asmenine nuomone, to paminklo ten neturi likti, bet visi kiti sprendimai yra visiškai savivaldos reikalas. Tik labai stengiamės, irgi jausdami visuomenės rūpestį, kas bus su skveru, pasirūpinti tuo: jam yra uždėtos visos įmanomos apsaugos kaip paveldo objektui, kad ten neatsirastų kažkokie dangoraižiai ar kiti objektai.

– Paveldo tema pastaruoju metu yra daug kitų aktualių klausimų, diskutuojama dėl Vilniaus oro uosto, Vilniaus geležinkelio stoties, ką ten daryti – griauti, statyti kitus, rekonstruoti, tvarkyti? Kokią matote ateitį?

– Mes kartais iš didelio rašto išeinam iš krašto. Mes tikrai turėjome pradžioje tokį apsižodžiavimą su Valstybinio paveldo komisija, bet po to kažkaip radome savyje pagarbos vienas kitam ir tikrai turėjome gerą pokalbį, kur irgi lietėme šiek tiek tokius klausimus, kad mes dažnai susikoncentruojame į vieną objektą ir nematome visumos. Bet toks kelias niekur neveda. Dar baisiau yra, kada institucijose, kuriose turėtume siekti kažkokių sisteminių pertvarkų, sisteminio požiūrio, pradedame vos ne diriguoti, ar turi ar neturi išlikti pastatas ar jo dalis, ar kur turi būti oro uostas, Vilniuje, ar Kaišiadorių rajone, nes, tarkime, Vilniuje skrydžių intensyvumas kenkia senamiesčiui. Tai yra absurdas. Mes kartais, kai kalbame apie paveldą, nematome žmonių, mes nematome tų pačių turistų, kurių mes turėtume visi norėti.

Kartais aš irgi pasigendu ne tik diskusijos to sovietinio paveldo klausimu, bet iš principo kartais matau, kad stringame tokiuose dalykuose, kur juda tiek Europa, tiek pasaulis, kalbėdamas, pavyzdžiui, apie objektų prieinamumo didinimą, tiek apie neįgaliuosius kalbant, tiek apie kitas visuomenės grupes – čia esame įvairiausių kurioziškų situacijų turėję, būtent iš paveldo pozicijų žiūrint. Tuo labiau, paveldas irgi negali egzistuoti šalia visų tendencijų kalbant apie darnų judumą, ekologiją, žaliąjį kursą. Kitaip tariant, yra tiek įdomaus darbo, įdomių krypčių paveldo politikoje, o mes tuo tarpu dėl kokio vieno ar kito sovietinio objekto laužome ietis. Štai ir dabar, šį mėnesį laukia vizitas Briuselyje, kultūros ministrų taryboje, kur vyrauja mano išvardintos tendencijos ir visa diskusija yra apie jas.

Žinoma, blogiausia, kada paskelbiama, kad mes griausime kažkokį objektą, o tada diskutuokime, bet galutinis rezultatas Vilniaus oro uosto yra tas, kad bus bandoma ieškoti kompromiso. Labai svarbu yra lūkesčiai, ką ten norima padaryti, tada reikia žiūrėti, kaip tai dera, ką įmanoma išsaugoti, kokie elementai ir panašiai. Bet kažkaip Lietuvoje darosi iš viso sunku turėti nuomonę, turėti idėją ir kelti klausimus – dėl to man labai gaila, nes aš labai norėčiau, kad tai vyktų kur kas intensyviau.

– O geležinkelio stotis, negriausit?

– Ten nebuvo tas klausimas, bet paveldo, apsaugos politikoje vis tiek turi derėti kažkokios bendros nuostatos su individualiu situacijos vertinimu. Kaip, pavyzdžiui, tam ir yra reikalingi įvairūs specialieji planai. Kartais aš tikrai matau žmones, kuriems nuoširdžiai rūpi paveldas, kurie protestuoja prie Seimo, organizuoja paveldo laidotuves, kovodami, tarkime, dėl to, kad dabar bus svarstomas specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, kur mes, norėdami saugoti autentiškumą bandome universalias taisykles kurti viskam, o po to turėsime iš esmės kuriozinių situacijų.

Paveldui dažnai trūksta tokio, sakyčiau, tiesiog aiškumo ir principingumo, nes kai tų dalykų nėra, visi tempia į savo puses, tada tų problemų atsiranda žymiai daugiau nei jų realiai yra. Net visuomenėje, turiu puikių pavyzdžių, kai dirbant Kauno mero pavaduotoju miestas iš esmės ėmė ir pats sukūrė paveldotvarkos programą, kurios dėka yra sutvarkyta apie 150 pastatų. Galų gale tiek verslo, tiek gyventojų bendruomenė pradeda paveldą matyti ne kaip kažkokį suvaržymų rinkinį, o kaip galimybę, pridėtinę vertę. Tai grįžčiau prie to, kad reikia prioritetų, reikia gebėti atskirti dalykus, kurie yra svarbūs, kurie gal ne tiek yra verti dėmesio.

– Kitas, vėlgi, smulkesnis klausimas, bet neseniai vėl aktualizavosi tema dėl Vytauto Kasiulio muziejaus ir Prano Domšaičio galerijos pavadinimų. Dėl jų pakeitimo kilo skandalas, tada pakeitimas buvo sustabdytas, o dabar vėl grįžtama prie tos idėjos, kaip tai matote?

– Aš nesu kraštutinės nuomonės, kad pati idėja pervadinti muziejų buvo bloga. Tuo labiau, kad tas pervadinimas yra įmanomas išsaugant ir paties V. Kasiulio vardą, ir išpildant artimųjų lūkestį ir norą dovanojant kolekciją, bet esmė yra turbūt ta, kad tokiems dalykams nebuvo padaryta tinkamų komunikacijos žingsnių. O iš esmės tokia vizija seniai buvo, nes yra įvairių menininkų, kūrėjų, kuriuos irgi yra svarbu rodyti, apie juos kalbėti, kai, taip primityviai žiūrint, V. Kasiulio vardas uždaro pačią įstaigą labai aiškiuose rėmuose. Manau, yra įmanoma ieškoti veiklos galimybių žymiai labiau jas plečiant, organizuojant ir įvairiausių kitų parodų. Gerai, kad muziejus padarė pauzę, sustabdė visus procesus dėl pavadinimo, sukvietė mokslinę konferenciją, menotyrininkai diskutuoja, dėlioja kažkokius akcentus – toks ir turi būti procesas. Tik ta žinia buvo per greitai, ne iki galo komunikaciškai įvertinta.

Bet aš grįšiu prie to, kad šiandien darosi tiesiog sunku turėti idėją ar tiesiog turėti klausimų – tas mane tiesiog labai neramina, nes galima ir nesutikti su kažkokia idėja, bet ji nėra kažkokia piktos valios lemiama ar panašiai. Visi kaip tik nori geriausio, nori geresnių sprendinių, geresnių sąlygų ne tik kalbant apie autorių palikimą, bet ir galų gale apie visuomenę. Juk dabar, jei nuėjote vieną kartą į Kasiulio muziejų, kiek dar jūs į jį eisite? Tai kodėl tų pačių V. Kasiulio paveikslų nepamatyti kituose kontekstuose? Erdvė yra tam dėkinga. Tai čia reikia šiek tiek nuimti aistras, tegul išsisako menotyrininkai, ekspertai – čia ne ministerijos klausimas. Mes iš esmės galime tik patvirtinti arba nepatvirtinti, bet jei yra kažkokia racija, logiški dalykai, jei yra tas pirminis impulsas kaip tik ieškoti pozityvo, tobulėti, mes negalime visų dalykų sukalti ant tos idėjos autoriaus. Taip yra negerai.

– Pabaigai, kelis kartus užsiminėte, kad Lietuvoje darosi sunku turėti idėją. Kokia yra jūsiškė? Pernai pradėjote dirbti kaip ministras, jau praėjo nemažai laiko, pamatėte, kas veikia, kas įmanoma ar ne – turite per kadenciją idėją ar kelias, kurias norite įgyvendinti?

– Tų idėjų dar yra visas pluoštas, ir iš tikrųjų mes dažnai kalbamės su komanda, kad mes atėjome daugiausiai ketveriems metams, procesai, ypač kalbant apie teisėkūrą, yra labai ilgi, su ilgomis svarstymų, diskutavimų fazėmis ir panašiai. Labai svarbu suvokiant tą savo laikinumą susikoncentruoti, nes vėl, tie pirmi metai, kol susikali kuoliukus, padarai tokius sprendimus, kurie jau ateičiai pradės rodyti rezultatą, o po to vėl artės rinkimai, vėl bus sunku tuos sprendimus priimti. Bet mes turime keletą užduočių, procesų, kurie turi būti adaptuoti šiuolaikiniams iššūkiams.

Viena vertus, reikia pabaigti su ta pačia Kultūros taryba, yra viskas paruošta ir kalbant apie Spaudos, radijo ir televizjos rėmimo fondo pertvarką, yra visa eilė įstatymų, kurie laukia savo naujų redakcijų, pradedant nuo muziejų įstatymų, dainų švenčių, to pačio kultūros paveldo, kur tikrai bus nelengva diskusija, galų gale, kultūros pagrindų įstatymo – jis irgi yra tas, kuris laukia savo eilės.

Bet man tikrai yra svarbūs keli dalykai. Jei kalbame apie tą vadinamą biudžetinį sektorių, kuris priklausomas nuo valstybės, jį liečiančius sprendimus priimti yra kur kas lengviau. Bet mūsų misija vis tiek yra įtvirtinti ir tas pačias kultūros-kūrybines industrijas, ir kūrybiškumą, kultūrą matyti švietimo sistemoje – mes nuo pirmos minutės labai norėjome neužsidaryti vien šitame pastate, mums labai svarbūs santykiai su kitomis ministerijomis, įvairiausios partnerystės, nuo užsienio reikalų, iki ekonomikos, inovacijų, švietimo, tos pačios sveikatos apsaugos, ir panašiai.

Ir baigiant, vėlgi, visa Europa kalba apie žaliąjį kursą. Man gaila, kad mes Lietuvoje taip nukrypome, kad ekologiją suvokiame gana primityviai, kaip elektromobilių pirkimą, žmonių susodinimą į viešąjį transportą, kokių sovietinių daugiabučių renovaciją – į tokius gana apčiuopiamus dalykus, bet iš esmės juk visa tai yra apie vertybes, o kur yra vertybės, ten kultūra turi didžiulį vaidmenį.

Kadangi yra tekę nuo pat pirmų minučių dirbti su Europos kultūros sostinės projektu Kaune, kuris yra prižiūrimas Briuselio institucijų, ten visada buvo klausiama, kokį pas jus dėmenį užima ekologija? Tad man kažkaip yra svarbu, kad net ir tokiuose tarpdisciplininiuose dalykuose kultūra atsirastų kaip toks universalus poreikis siekiant tam tikrų pasikeitimų, nes grįšiu prie to, kad ir ekologija, ir žaliasis kursas vis tiek yra apie grįžimą į gamtą, į žmogų, į jo kažkokį būvį, į jo suvokimą, kas aplinkui vyksta ir atsakomybę, ir apie visa tai kalba menas. Tai šitoje vietoje sinergiją kultūros sektoriuje jau nemažai kur matau, bet ją reikia vystyti ir stengtis palikti kažkokią žymę per tą kadenciją tokiuose procesuose.