Pagal menininkių sumanymą P. Cvirkos skulptūra turėjo būti padengta užmaršties ir praėjusio laiko ženklu – samanų sluoksniu. A. Gintalaitė stebisi gautu iš savivaldybės atstovų oficialiu raštu, kuriame rašoma, kad pastoliai turi būti demontuoti.
„Paraiškoje aiškiai buvo aprašytas procesas: veiksmo laikas ir data, scenografijos dalis, kurioje atskleisti ketinimai apgaubti paminklą minkšta samanų marška. Atrodytų, viskas savaime suprantama, nors į projektą ir neįrašyta tokia detalė kaip pastoliai. Kokiu būdu be pastolių mes galime pasiekti skulptūrą – užskristi, mėtyti tas samanas? Kaip yra įsivaizduojama? Gauni leidimą statyti namą, o atvažiavus betonvežiui sakoma – išvažiuokit, statykit namą be jo“, – palyginimą pateikė menininkė.
Be vienos ar kitos pusės skaudinimų
A. Gintalaitė sakė, kad su šiuo kūriniu jos siekusios diskusijos, visgi – ne tokios audringos. „ Pati kūrinio idėja ir jo prasmė – visuomenės susitaikymas ir gydymasis. Natūralus procesas – be jokių operacijų, vienos ar kitos pusės skaudinimų. Įdomu tai, kad visa idėja ir kūrinio aprašymas buvo nusiųsta savivaldybei daugiau nei prieš mėnesį. Reikia pasiruošimo, nes techniškai įgyvendinti šį projektą – tai ir didelės investicijos. Derinome datas – paskutinis gautas patvirtinimas, kad mes galime daryti projektą – lapkričio 5 d., o lapkričio 10 -ąją, darbo dienos pabaigoje jau pradėjus vykdyti pasiruošimo darbus, mes gauname tokią informaciją, kad nebegalime to daryti. Raštas surašytas painiai, remiantis švaros, tvarkos aprašu“, – pasakojo viena sumanymo autorių.
Paradoksalu, tačiau tas raštas iš savivaldybės, A. Gintalaitės pastebėjimu, tarsi atliepia menininkių performatyvaus kūrinio koncepciją, kuri remiasi antropologės Mary Douglas socialinio kūno teorija, grindžiama įsitikinimu, kad institucijos organizuoja visuomenę pasitelkdamos nesutepties ir taršos priešpriešą. Simbolinė tarša esą susijusi su grėsme visuomenės struktūroms, „nešvarūs“ objektai kėsinasi į jų saugumo ribas. Tačiau socialinio kūno „nešvara“ neturi nieko bendra su higiena – tai metafora.
„Paskaičius tą oficialų raštą matai, kaip ta simbolinė „nešvara“ pradeda būti tvarkoma netgi institucijų, kurios primeta švaros sąvoką, bet yra niekuo nesusijusios su higiena. Tai parodo, kad M. Douglas teorija veikia, ir kaip iš tikrųjų visi šitie dalykai nurodo į tas skausmingas ir jautrias visuomenės vietas. Metamas nešvaros šešėlis, tačiau mes norėjome išgydyti tą vietą. Išeitų, kad ta žaizda tokia gili, kad pradeda kristi ant mūsų. Norime bandyti tą kūrinį pabaigti, nes jis jau vyksta. Tai kasdienybės spektaklis – vis tie raštai, visi savivaldybės atstovai, praeiviai – yra aktoriai, pasirenkantys vaidmenis, kuriuos nori kurti. Tie vaidmenys įeis į istoriją, ir vieną dieną jų vaikai kvestionuos juos, kaip dabar yra kvestionuojamas P. Cvirka, ar mes kaip menininkės“, – kalbėjo A. Gintalaitė ir pridūrė, kad visgi bandysiančios suprasti gautą raštą, kuriame rašoma, kad menininkių veiksmams savivaldybė nepritaria, aiškinsis su teisininkais, ką būtų galima dėl to padaryti. Rašte taip pat informuojama, kad sprendimą galima apskųsti per mėnesį laiko.
Ar sumanymo teks atsisakyti dėl savivaldybės sprendimų, ar visgi bus einama iki galo? „Mūsų sumanymas – spektaklis, jis, kaip ir minėjau, jau prasidėjo, vyksta, mes nesame tokios galingos režisierės, kad galėtume panaikinti jau vykstantį kasdienybės spektaklį. Žmonės patys pasirenka kokius veikėjus jie vaidins – atrodo, kad šitoje situacijoje pasirinktos smurtingos blogiukų roles, kurias ateities veikėjai galės tyrinėti ir kvestionuoti. Sporadiškas administracijos naudojimas Hannah Arend teigimu, yra būdingas totalitarizmui. Kodėl jiems norisi įsirašyti tokiais veikėjais? Bet spektaklis tęsiasi, jie dar irgi gali keisti savo vaidmenis“, – pažymėjo menininkė.
Įžvelgė cenzūros aspektą
A. Gintalaitė visame šitame procese įžvelgė cenzūros aspektą: „Tai neįtikėtina cenzūra – iš tikrųjų, tiesiog stebina. Motyvas – šis objektas yra jautrus. Palaukite, kalbame apie jautrumą? Su tais pačiais žmonėmis, kurie įrengė pliažą Lukiškių aikštėje? (visi žinome prie kokio objekto... ). Dabar mes bijome minkšto samanų apdangalo, kuris simbolizuoja laiką ir gydo žaizdas – kodėl?“
Pirminis menininkių siūlymas susisieja su ekologija, norimu ir pageidautinu Vilniaus žalumu, apauginant P. Cvirkos paminklą tikromis samanomis kaip antimonumentą, panaikinant veido bruožus, tarsi dėl natūralaus einančio laiko proceso. Tačiau priėmus sprendimą nugriauti P. Cvirkos paminklą – pakito ir autorių idėja, persiformavusi į laikiną uždengimą netikromis samanomis.
Kalbėdama apie savivaldybės iškeltą problemą dėl idėjos įgyvendinimo būdo, A. Gintalaitė dalijosi nuogąstavimais – ji matanti negeras tendencijas: „Dirbame, studijuojame, esame akademinių institucijų ribose, domimės teoriniais dalykais, esame apsuptos kolegų, – suprantame, kas yra paveldas, ką galima daryti, ko – ne. Suprantame, kokios yra laisvės ir teisės, laisvoje demokratinėje šalyje. Žodžio, kūrinio laisvė – keista atkreipinėti dėmesį į tai, kad tokie dalykai gali būti problema.“
Pastebėjimo, kad menininkių pasiūlyta idėja galbūt gali „įsisąmoninti“ į miesto audinį ir sugriauti paminklo griovimo planus, A. Gintalaitė nenorėjo tiesiogiai komentuoti. „Visi turi teisę kūrinį suprasti ir interpretuoti savaip. Mūsų tikslas – sukurti dialogą tarp susiskaldžiusių visuomenės grupių, miestiečiams leisti pasijusti savo miesto šeimininkais. Tai terapinis kūrinys. Kodėl jo bijomasi? Paliekame šį klausimą atsakyti žiūrovams“, – aiškino A. Gintalaitė.
Nuo lapkričio 11 d. 18 val. iki gruodžio 13 d. 18 val. vilniečiai ir miesto svečiai menininkių buvo kviečiami tapti interaktyvaus meno kūrinio dalimi – kasdienybės spektaklio veikėjais P. Cvirkos skvere, pavadinimu NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI.
Vicemeras Valdas Benkunskas Delfi paaiškino, kad šios instaliacijos idėją menininkė buvo pristačiusi el. paštu merui dar rugsėjo mėnesį, o spalio mėnesį idėją gyvai pristatė savivaldybės Istorinės atminties ir pavadinimų komisijoje. Abiem atvejais idėja pritarimo nesulaukė.
„Vis dėlto menininkė neatsisakė idėjos ir kreipėsi į savivaldybės administracijos Administracinės veiklos skyrių, o iš painokai surašyto prašymo renginių skyriaus darbuotojai tai įvertino kaip spektaklį Cvirkos skvere, tačiau nebuvo traktuojama, kad bus paliestas pats paminklas. Dėl to autorė buvo informuota, kad tokiam renginiui leidimo nereikia, tačiau tokia akcija, pagal savivaldybės renginių tvarką, galėtų trukti tik dvi dienas. Kadangi menininkė prašė leidimo akciją tęsti tris savaites, Renginių derinimo komisija priėmė sprendimą neišduoti tokio leidimo ir apie tai informavo menininkę. Svarbu pabrėžti, kad šiuo metu vertinami paminklo nukėlimo pasirengimo darbai, paminklo nukėlimas planuojamas artimiausiomis savaitėmis, ir tai kirstųsi su šios akcijos terminais (prašyta iki gruodžio 13 d.).Atsiprašome menininkės Eglės Grėbliauskaitės už nesusipratimus, tačiau savivaldybės pozicija išlieka nuosekli - renginiai ir meninės akcijos skvere aplink Cvirkos paminklą galimi, tačiau pats daug visuomenės diskusijų sukėlęs paminklas tapti meninių akcijų ar performansų dalimi neturi“,– rašoma V. Benkunsko atsiųstame atsakyme.
Delfi primena, kad Vilniaus savivaldybės vicemeras Valdas Benkunskas savo feisbuko paskyroje trečiadienį buvo paskelbęs įrašą, kuriame buvo informuojama, kad paminklo apstatymas pastoliais su savivaldybe suderintas nebuvo, todėl pastoliai turės būti demontuoti.
Vicemeras savo įraše taip pat atkreipė dėmesį, kad P. Cvirkos paminklas daliai visuomenės yra jautri tema. „Mes mažiausiai norime iššaukti susiskaldymą ar bereikalingus konfliktus. Žadėjome, kad jo nukėlimas bus vykdomas su visa derama pagarba ir ruošiamės šio pažado laikytis“, – teigė jis.
