Kaip per laiką skyrėsi požiūris į paminklus

Diskusiją moderavęs menotyrininkas, Nacionalinės dailės galerijos kuratorius Ernestas Parulskis sugrąžindamas iš padebesių į žemišką problemą, kuri šiandien mieste ypač aktuali, užvedė temą apie paminklų statybą ir griovimą. Aplenkdamas sovietmetį, nes paminklų statyba, anot jo, tuo metu buvo aiški, nors ir neintriguojanti (tiesiog juos statė ir statė) teiravosi autorių, ar tarpukariu irgi kaip nors esmingai skyrėsi požiūris į paminklus, paminklų kalbą. Kaip menas suprantamas masių – tarpukariu ir dabar?

Pasak Rasos Antanavičiūtės, šiandienos bėda ir yra ta, kad niekuo nesiskiria: „Norėtųsi, kad praėjus šimtui metų atsirastų kitoks žvilgsnis, kitoks įsivaizdavimas, kaip tie paminklai galėtų atrodyti, bet vis dar vyrauja tokia nuomonė, kad paminklai turėtų būti portretiški, atpažįstami, nekelti nepatogių klausimų, aiškiai pavaizduota, kas ir kodėl. Abstraktesni, kitokios formos paminklai vis dar sunkiai toleruojami.“

Beje, pasakojo ji, istorija, labai panaši į šių dienų ginčus dėl paminklų, buvo nutikusi ir 1922-ųjų Vilniuje. Vilniaus muziejaus parodoje „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ vienas ryškiausių rodytų eksponatų – Zbigniewo Pronaszko sukurtas Adomo Mickevičiaus skulptūros maketas.

„Šią vasarą jis stovėjo ant Vilniaus miesto rotušės laiptų, o tarpukariu laikinas modelis iš lentų buvo pastatytas prie dabartinių Sporto rūmų. Skulptūra tam laikui buvo progresyvi, ekspresionistinių formų, be postamento, dvylikos metrų aukščio, tokių paminklų dar nebuvo buvę. Todėl anuomet per daug modernios skulptūros vilniečiai atsisakė. Diskusija buvo tokia pati – kaip mūsų tautos herojus galima būtų vaizduoti šiandien?“, – įžvelgė paralelių R. Antanavičiūtė.

Dėl Z. Pronaszko suprojektuoto paminklo buvo surengti keli konkursai, jie kaitino visuomenę – dėl poeto atminimo įamžinimo formos ir erdvės diskusijos netilo dar ilgus metus, tad tarpukariu paminklas poetui mieste taip ir neatsirado.

E. Parulskis į pesimistinį požiūrį stengėsi įvesti šiokio tokio optizmizmo, sakydamas, kad visuomenės požiūriai keičiasi.

„Prisiminiau savo paties neseną patirtį. Kai šią vasarą atsirado A. Mickevičiaus paminklas ant Rotušės laiptų, naršydamas feisbuke (algoritmas išmeta pačius netikėčiausius pastebėjimus) radau vieno praeivio įrašą, kuris nufotografavo tą modelį ir įsikėlė į istorijas. Perskaičiau komentarus – jo draugai klausia, kas čia yra? Jis pasamprotauja, kad turbūt ketinama statyti tokį paminklą. Kiti į žinią reagavo palankiai – gal visai geras, tegul būna. Tad Z. Pronaszko modernizmas šiems laikams įprastas ir galimas. Būčiau sekęs ir toliau tą pokalbį, bet atsirado žinovas, kuris atskleidė, kad tai modelis ir visą pokalbį sugadino“, – juokavo diskusijos moderatorius.

Ideologinius pėdsakus trinant

Simbolika ir ideologija, kuri dėliojosi kuriant Vilniaus pasakojimą (šiek tiek liečianti ir sovietmetį), ar ji turi tęstinumo išsaugojimo galimybę šiandien? – rūpinosi E. Parulskis, turėdamas omenyje ir visiems jau spėjusį įkyrėti Petro Cvirkos skvero reformavimą.

R. Antanavičiūtės manymu, viskas yra įmanoma. „Ideologinius ženklus turime, juos paveldėjome, mūsų reikalas nuspręsti, ką su jais daryti. Dabar svarbesnis prioritetas yra parodyti, ką galime modernizuoti, atnaujinti, sutvarkyti („sutvarkyti“ – geras žodis). Sutvarkymas dabar reiškia tų pėdsakų ištrynimą. Iš tikrųjų, situacija primena tarpukarį, kai Vilnius tapo Lenkijos Respublikos dalimi, ir jame buvo pilna Rusijos imperijos paveldo, tada daugiau nei dešimtmetis buvo skirtas paveldo ženklų ištrynimui. Bet kokia kaina, nesvarbu kaip, kad tik jo būtų kuo mažiau. Situacija dabar panaši – tas paveldas trukdo, jis nervina, norime nuo jo pabėgti į de šinįjį krantą, tvarkomės skveruose nuimdami paminklus ir pan. Tai –pasirinkimo dalykas. Ideologija dabartiniuose Vilniaus pertvarkymuose – sakytumei bandymas pasirodyti didesniais kosmopolitais, nei esame iš tikrųjų. Nevykęs tas bandymas, norime vis paimituoti, pasivyti, bet tas vijimosi jausmas – dažnai akivaizdus“, – kalbėjo ji.

Rasa Antanavičiūtė, "Neįgyvendintas Vilnius" knygos pristatymas
Foto: Gintarė Grigėnaitė


„Ideologinius ženklus turime, juos paveldėjome, mūsų reikalas nuspręsti, ką su jais daryti. Dabar svarbesnis prioritetas yra parodyti, ką galime modernizuoti, atnaujinti, sutvarkyti („sutvarkyti“ – geras žodis). Sutvarkymas dabar reiškia tų pėdsakų ištrynimą.
Rasos Antanavičiūtė


E. Parulskis prisipažino, kad jį labiausiai erzina toje „vijimosi lenktynių situacijoje nemokėjimas būti arogantišku darytoju, nekreipiant dėmesio į viešųjų pirkimų reikalavimus“: „Jeigu reikia padaryti lenktą tvorelę – ją ir padaryti lenktą, o ne kampuotą. Aišku, tai sunku, už tai galima gauti baudą.“

Šitokį požiūrį R. Antanavičiūtė vadino vizionieriškumu. „Vizionieriškumo pasigedau – ir leidinį, ir parodą rengiant, ir dabar. Nebūtinai utopiškiausius projektus sukūrę architektai ir urbanistai tikėjosi, kad viskas bus įgyvendinta, bet tas laisvas svajojimas, drąsa – sveikas dalykas, atveria galimybių, kada nors tikrovėje šios idėjos gali būti pritaikytos ir realizuotos. Knygoje ir parodoje prisiminėme 1995-ųjų Lukiškių aikštės sutvarkymo idėjos konkursą, kuris ilgai buvo primirštas. Pateiktame dabar vienų garsiausių architektų pasiūlyme – tiesiog keturi tapybos darbai. Dabar sunkiai atsiranda tokių akibrokštų, kurie tiesiog smagūs. Šito laisvės jausmo, iš tiesų dabar gerokai mažiau nei anksčiau“, – pokytį pastebėjo R. Antanavičiūtė.

Naujojo Vilniaus centro vizualizacija, archit. Vladislavas Mikučianis, 1949 (Leidyklos "Lapas" archyvo nuotr.)

Jei turėtų magiškas urbanistikos galias

E. Parulskis pasuko kalbą nuo laisvės prie spekuliacijos ir pasmalsavo, kurių neįgyvendintų projektų autorėms labiausiai gaila, išskyrus visiems patikusią A. Mickevičiaus skulptūrą ir Antano Vivulskio bažnyčią.

Paaiškėjo, kad visgi A. Vivulskio bažnyčią teks paminėti, ji parodos lankytojų top trejetuke. Pirmąją vietą užima Vilniaus marios, kurios pagal parengtus projektus galėjo būti Turniškėse, Pūčkoriuose arba Nemenčinėje, trečiąją vietą užima Vilniaus baseinai.

Pačiai R. Antanavičiūtei patiko tarpukario vidurmiesčio idėja: „Deja, dabar niekaip neįgyvendinama... Ta galimybė vaikščioti po Vilniaus centrą ir žvelgti į senamiestį nuo Mindaugo gatvės kalvos, plačiomis alėjomis leistis žemyn... Ir kitas projektas, kurį vis dar galima įgyvendinti (tikrai verta apie tai pagalvoti) – Valdo Ozarinsko bažnyčios projektas. Jis tą maketą pateikė konkursui, kai buvo renkamas Vilniaus palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios projektas Viršuliškėse. Yra maketo nuotrauka, pagal brėžinius būtų galima ją realizuoti.“

Užtat M. Drėmaitei, kaip ir daugumai vilniečių trūksta vandens telkinio, tad norėtų, kad gyvuotų Vilniaus marios. „Kitas projektas, patinkantis savo užmoju ir įspūdingumu – Konservatorija Žvėryne, 1985-aisiais suprojektuota Vytauto Čekanausko – tikro amerikietiškojo postmodernizmo gigantas, per du kvartalus su vidiniu amfiteatru”, – dalijosi savo favoritais M. Drėmaitė.

E. Parulskis pasunkino spekuliaciją – jei autorės turėtų magiškas urbanistikos galias, ko labiausiai norėtų, kad atsirastų Vilniuje? Pats diskusijos moderatorius sakė, nieko nelaukdamas atstatytų viską, kas buvo sugriauta Vokiečių gatvėje.

Savo ruožtu R. Antanavičiūtė sakė, kad norėtų įgyvendinti kokį nors vieną projektą, bet iki galo – taip, kaip buvo sumanyta architektų.

„Man atrodo, didžiulė bėda su tais vizionieriškais ir įdomiais projektais – jų niekada neįgyvendina iki galo, kalbu apie urbanistinius projektus (gyvenamuosius rajonus, kad ir planuotus sovietmečiu). Imčiausi įgyvendinti kokią nors architektų viziją iki galo, kad pasižiūrėt, kaip tai turėtų idealiai atrodyti. Puikus pratimas blaiviai įvertinti tai, ką turime mieste“, – pasidalijo savo vizija viena autorių.

M. Drėmaitė pritarė kolegei pateikdama Saulėtekyje esančio Studentų miestelio pavyzdį: „Įvykdyta tik penktadalis sumanymo, jei būtume pamatę įgyvendintą taip, kaip planavo architektai – galbūt kitaip įsivaizduotume. Na, toks didingas planavimas, kaip gražiai apibūdino Leonardas Vaitys, mūsų knygos informatorius, „XX a. būta daug ir architektų teroro, ir architektūrinių traumų, neįgyvendinus kai kurių projektų“.