Kasperas Berntsenas – sėkmingas stand-up komikas. Jis turi viską, ko galėtų trokšti vyras: į jo pasirodymus pagrindiniame miesto komedijų klube plūsta lankytojai, akį džiugina gražuolė draugė, o viešas gyvenimas vertas blizgių žurnalų viršelių. Deja, vieną dieną sėkmė nuo jo nusisuka. Kasperas praranda darbą ir būrį ištikimų gerbėjų, o mergina tą patį vakarą jį palieka. Tarsi to būtų maža, apsilankęs pas gydytoją išgirsta, kad serga paskutinės stadijos vėžiu. Ir viskas nutinka per vieną dieną! Filmas laviruoja tarp juodojo humoro ir jausmingo idealizmo, primindamas, kad atsidūrus tamsiausiame aklagatvyje iki paskutinės akimirkos gelbti viltis ir juokas.
Filmo režisierius, scenarijaus autorius ir pagrindinis aktorius Oddas-Magnusas Willaimsonas bei aktorė Sara Khorami lankėsi Vilniuje, kur pristatė jį Lietuvos žiūrovams. Gyvame ir nuotaikingame pokalbyje kūrybinė grupė pasidalino filmo kūrimo užkulisiais ir požiūriu į juoko svarbą sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis.
Ką tik atvykote į Vilnių, prieš akimirką pirmąkart pristatėte savo naująjį filmą Lietuvos žiūrovams. Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai?
Odd-Magnus Willaimson: Vilniuje esame buvę jau daug kartų, dažnai čia filmuojame, ypač Petteris. Esu čia dirbęs dviejuose filmuose, Sara – viename. Labai gražus miestas, mėgstame čia būti ir filmuodami susiradome daug vietinių draugų.
Kalbant apie „Scanoramoje“ pristatomą filmą „Menki juokai“, kas paskatino jus parašyti šį scenarijų?
O.-M. W.: Idėja kilo dar 2016 metais, kai praradau stand-up komiko darbą ir jaučiausi tarsi gyvenimas būtų niekam tikęs, jaučiausi atsiplovęs, tarsi neturėčiau jokio tikslo. Komiku buvau nuo pat jaunystės, tai vienintelis dalykas kurį moku, neturiu jokių kitų sugebėjimų. Tad, praradęs darbą, išgyvenau vidurio amžiaus krizę, dažnai skųsdavausi draugams ir po kelių savaičių vienas bičiulis, pavargęs nuo mano aimanų, pasakė: „Žmogau, užsičiaupk, viskas galėtų būti kur kas blogiau, tu galėjai susirgti vėžiu ir būti paliktas merginos“.
Aš pagalvojau, kad tai būtų puiki idėja filmui apie nusiplovusį komiką, kuris suserga vėžiu. Vėžio diagnozė visai nejuokinga, tad ši liga komiko akimis man pasirodė be galo įdomi perspektyva, mat komikas visuomet bandys atrasti šmaikščius, keistus ar erzinančius dalykus šioje sunkioje kelionėje. Nepaisant to, kad šia tematika jau yra sukurta begalė filmų, man atrodė, kad tai yra dar nematytas tokios istorijos kampas.
Taigi, parašiau scenarijų, kupiną emocijų ir humoro, žinojau, kad šį filmą sukurti bus sunku dėl šių dviejų elementų – dramos ir komedijos balanso, kurį tikrai sudėtinga išlaikyti, ypač tada, kai kalbame apie tokią rimtą temą kaip vėžys. Taigi aš susisiekiau su savo mėgstamiausiu režisieriumi, tačiau jis atsisakė, o antrasis vardas mano sąraše buvo Petteris Næssas. Jis turi problemų su alkoholiu ir lošimu...
Petter Næss: Taip, tuo metu buvau rimtai įsiskolinęs ir labai reikėjo pinigų, labai daug pralošiau, dienos prekyba akcijomis ir visa kita.
O.-M. W.: Jis pardavė savo vaikų kepenis, tikrai nesveikas vyras. Tad Petteris sutiko, jis net neturėjo pasirinkimo. Nusiunčiau jam scenarijų ir mes sukūrėme filmą. Na, o iš tiesų, Petteris buvo vienintelis norvegų režisierius, galėjęs sukurti tokį filmą. Jo filmas „Elingas“, kuris gana panašus į šį – apie žmones, išgyvenančius krizę, psichiatrijos pacientus. Iš esmės jis pavaizdavo žmones, atsidūrusius sunkioje situacijoje, atsakingai vystė temą, bet tuo pačiu sugebėjo iš jos pasijuokti, jis tikras to meistras.
P. N.: Jei manai, kad aš toks meistras, kodėl visą laiką šneki tu ir neleidi kalbėti man? Manau, taip pat svarbu paminėti, kad taip, mes vis kalbame apie vėžį, tai svarbus filmo aspektas, tačiau sakyti, kad mūsų filmas yra apie tai, būtų tas pats, kas sakyti, jog „Gyvenimas yra gražus“ yra komedija apie holokaustą. Taip nėra, tai nuostabi iliuzijų šventė. Mes tą ir darome – kuriame iliuzijas, pasakojame istorijas, kad paveiktume žmones, ir mūsų filmas yra komedija apie žmones, kovojančius su rimčiausiais iššūkiais ir apie jų gebėjimą atrasti prasmę ar priežastį, dėl kurios gyventi verta, kas dažnai gali pasirodyti beveik neįmanoma. Daug žmonių suserga vėžiu ir daugelis mūsų pažįsta ką nors, kas išgirdo šią diagnozę, tad norėjome tuos asmenis filme atskleisti kaip tikrus žmones, kurie juokiasi ir verkia, tačiau nepamiršti ir tikrojo, pragaro prasidedančio išgirdus diagnozę, nes žmonės nori gyventi. Apie tai ir yra ši istorija.
Ši tema kine pavaizduota jau daug kartų, kodėl nusprendėte, kad jums svarbu ją atskleisti dar kartą, savu kampu?
O.-M. W.: Pirmiausia, noriu, kad žiūrovai suprastų, jog man svarbu tai, kad kiekviena vėžiu sergančio žmogaus istorija yra tikra tragedija, o kiekviena tragedija yra visiškai unikali, nepaisant tos pačios diagnozės. Manau, filmą išskiria tai, kad mes šią ligą matome komiko akimis. Aš, kaip stand-up komikas, visada atkreipiu dėmesį į erzinančius ir kvailus dalykus, pavyzdžiui, didžiausia problema su vadinamomis savitarpio pagalbos grupėmis yra ta, kad jos visiems kiša tokį patį optimizmą, kuris gali labai provokuoti. Jei tavo diena buvo niekam tikusi ir kažkas tau pasako „Ei, carpe diem žmogau“, na tai tiesiog atsikrušk, aš carpe šūdą, va ką aš darau, tad svarbu, kad kas nors matytų ir vertintu juos kaip individus. Kai kurie žmonės mėgsta kai juos supa laimės aura, tačiau kai kurie nori gedėti ir tai turėtų būti gerbiama. Kiekvienas žmogus, išgirdęs tą siaubingą diagnozę, patiria savo asmeninį armagedoną, ir mes turėtume suprasti, kad kiekvienas jų išgyvena visiškai kitokius jausmus.
Kaip jau minėjote, komedijos ir tragedijos balansas yra šio filmo ašis. Kaip prie jos priartėjote ir kaip ją valdėte?
P. N.: Na, viskas prasidėjo nuo Odd-Magnus scenarijaus, kurį perskaičiau traukinyje, jis mane vedė per tikrus emocinius kalnelius, tiesiog pasiglemžė, buvo taip smalsu, toks puslapių vartymas – kas bus toliau? Veikėjas leidžia mums juoktis, kai manai, kad tai neįmanoma, tamsiausiomis akimirkomis iškrečia pokštą, jis yra žmogus, negalintis pakęsti viso šito šūdo, jam reikia juoktis. Aš su juo susitapatinau, nes ir pats taip gyvenu, esant tokiai rimčiai, prieini tašką, kai nebegaliu tverti, nori jaustis gerai, nori gyventi gerai, o komedija ir humoras yra priemonės tą pasiekti.
Sara, filme jūsų veikėja Marija išgyvena tikrą emocijų sūkurį. Kaip ją kūrėte ir koks buvo didžiausias iššūkis?
Sara Khorami: Taip, Marija daugiasluoksnė veikėja, bet man ji yra žmogus, kuris išgyveno labai daug. Filmo pradžioje, kai su ja susipažįstame, ji buvo praradusi viltį, toks gyvenimo posūkis ir ligos diagnozė sužlugdė jos svajones tapti astronaute. Tačiau, kaip ir kiekvienoje istorijoje, atradus viltį, viskas pasikeičia, ji sutinką Kasperą ir viskas pasikeičia. Tai buvo labai įdomus procesas – vieną sekundę ji nori pasiduoti, įvykdyti eutanaziją, tačiau tada įvyksta stebuklas, ji sužino esanti nėščia ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Toks tas gyvenimas – niekada negali žinoti.
P. N.: Sarą gerai pažįstu, ji, kaip ir visada, atliko nuodugnų tyrimą, bendraudama su vėžiu sergančia moterimi, tačiau tokie aktoriai kaip Sara, kurie puikiai pažįsta emocijas ir drįsta jas reikšti, visai neturi atlikti jokio tyrimo, kad sukurtų vaidmenį. Ji geba tapatintis su žmogumi bet kokioje situacijoje, nors pati to patyrus galbūt ir nėra, tačiau ji transformuoja ir lipdo savo pačios potyrius, o kaip Odd-Magnus ir minėjo, šie veikėjai ir mes visi išgyvename mažus ar didelius armagedonus. Tai tik norėjau tai pasakyti, kad Sara tikrai puikiai atliko veikėjos tyrimą ir sutiko nuostabią moterį, apie kurią galbūt papasakos ji pati.
S. K.: Taip, aš susipažinau su nepagydomu vėžiu sergančia moterimi, stipria moterimi. Kiekvienas žmogus su šia liga kovoja savaip, tačiau ji buvo dėkinga už tai, ką turi, ir tai vertino. Pažintis su ja buvo labai reikšminga.
Filme atsiskleidžia ypatingas Kaspero ir Marijos santykis. Susipažinę jie supranta, kad juos vienija panašus požiūris – būti dėkingiems už tai, ką turi, ir tai įvertinti. Kaip atskleidėte šį santykį ir ką bandėte jame atrasti?
P. N.: Nuoširdumą, tikriausiai, jų istorija tai priešų tapimo draugais ir galiausiai tapimo vienas kito gyvenimu istorija. Tikiuosi, kad atsiras vienas ar keli filmo žiūrovai, kurie tapatinsis su šių veikėjų negatyviu požiūriu ar jų mizantropija, ir kad tai padės jiems pajausti, jog tai normalu, tu neturi visada spinduliuoti laimės, manyti, kad gyvenimas niekam tikęs, ir tuo pasidalinti. Pažinojau moterį, sergančią krūties vėžiu, ir visi jai visada kišdavo laimę, tai gali labai provokuoti. Tad nuoširdumas buvo tai, ką norėjau čia atskleisti – du žmonės susitinka ir tampa vienas kito gyvenimu, vienas kitą išgelbėja.
S. K.: Jie neturi ko prarasti. Jie neturi prabangos eikvoti laiką, galbūt aš mirsiu rytoj, tad nešvaistyk mano laiko – kas tu, duok man viską dabar ir iš karto.
O.-M. W.: Vėžys yra siaubinga liga, bet gali atskleisti žmones iš teigiamos arba neigiamos pusės, mano motina sirgo krūties vėžiu ir tapo geresne savo versija, yra žmonių, kurie tampa blogesne savęs versija. Marijai ši liga suteikė kartumo, ji gyvenime prarado svarbų dalyką. Tačiau netrukus du kartumą jaučiantys žmonės susitinka ir tampa geresnėmis savo versijomis.
Smalsu būtų išgirsti apie filmo užkulisius. Kokia buvo jūsų, Petteri, kaip režisieriaus, ir jūsų, Odd-Magnus, kaip scenaristo ir pagrindinio aktoriaus, darbo dinamika?
P. N.: Bandžiau būti tikru diktatoriumi.
O.-M. W.: Ir tai puikiai suveikė, po šios patirties patyriau potrauminį stresą, vis dar lankau terapiją.
P. N.: Man regis, jam išsivystė Stokholmo sindromas.
O.-M. W.: Na, o rimtai, Petteris privertė mane paleisti scenarijų, pasakė, kad dabar jau viskas, nebegali daryti jokių pakeitimų, nuo šiol scenarijus mano, ir galime pradėti filmavimus. Jis privalėjo tai padaryti ir tai man padėjo, nes iš pradžių aš vis dvejodavau, galbūt pakeisti tą ar tą, jis mane išlaisvino. Galėjau susitelkti ties savo vaidmeniu, paleidau tą kontrolę, galbūt per visus filmavimus turėjau porą pasiūlymų, tačiau visi tokių turėjo.
Manau, tai tapo mūsų visų filmu, dirbome kaip ansamblis, mes su Sara dažnai bendradarbiaudavome teatre, ir visai mūsų komandai pavyko pasiekti tą lygmenį. Prisiminiau, aktorių atrankos dienas, kai Sara atėjo ir mes visi klausėme: „Kas čia buvo? Kas ką tik įvyko?“. Ji tiesiog pasiglemžė kambarį, akimirksniu supratome, kad to ir ieškome, ji tarsi pasakė – štai aš, norit ar nenorit, imkit ar neimkit.
Filme kalbama apie juoko svarbą, ir neįmanoma nepastebėti, kad ir jūs spinduliuojate lengvabūdiškumu ir džiaugsmu. Ar juokas vyravo ir filmavimo aikštelėje?
O.-M. W.: Buvo nuostabu. Neturėjome nė vieno konflikto. Ypač malonu buvo filmuoti Vilniuje, čia nufilmavome pusę filmo, kartu su čia sutikta komanda, kuri pratusi filmuoti su įvairiausių tautų profesionalais. Jie mums leido būti savimi, nebuvome griežta ir disciplinuota filmavimo komanda, laikėmės tokio laisvo požiūrio, nes buvome taip pasiruošę, kad atėję į aikštelę jau žinojome ką daryti. Tai leido atsipalaiduoti ir atsikvėpti per pertraukas, todėl mus visada lydėjo pozityvi energija.
S. K.: Jūsų abiejų dėka tai buvo tikrai saugi vieta, saugi ir žaisminga aplinka.
O.-M. W.: Visų mūsų dėka, atrodė, kad ta dvasia išsklido po visą komandą, atrodė, kad kiekvieną dieną susitikdavome su šeima, tikrai ypatingas metas.
P. N.: Gal net per daug suartėjome, buvo toks incidentas, kai filmavome Marijos bute, čia Vilniuje, ir aš ten buvau kartu su aktoriais, režisavau ir stebėjau juos. Po vienos scenos Sara manęs paprašė: „Petteri, ar gali pasitraukti?“, nes aš visada buvau prie pat, atidžiai stebėdavau.
S. K.: Tai juk buvo nuoga scena, jaučiausi kaip kažkokiame ištvirkusiame šou.
O.-M. W.: Tai tikrai šiek tiek trikdė, bet to nebuvo per nuogas scenas, Sara juokauja.
P. N.: Aš tiesiog labai įsitraukiau, buvo taip įdomu. Ką ji daro, kas bus dabar, kaip ji...?
S. K.: Atsiprašau, pone, aš galiu jus matyti pone, dinkite man iš akių pone.
O.M.Williamsonai, tai jūsų pirmasis scenarijus vaidybiniam filmui, prieš tai esate parašęs scenarijų TV serialui „Aber Bergen“. Kuo jus traukia scenarijaus rašymas ir ar planuojate parašyti jų daugiau?
O.-M. W.: Šiuo metu dirbu ties nauju filmu, kurio scenarijų parašiau, tačiau tai visiškai kitokio žanro filmas. Norėčiau scenarijus rašyti visą likusį gyvenimą, įsimylėjau rašymo procesą. Ypač tokiu metu, kai daugiausia dirbu su televizijos projektais, pajuntu savo meilę kinui – pasirinkti istoriją ir adaptuoti ją 90 minučių filmui.
Kalbant apie ateities projektus, galbūt dar kada planuojate dirbti kartu?
P. N.: Dabar mes su Sara kuriame teatro spektaklį, kurį pradėjo vystyti mūsų draugas, tai visada smagu. Būtina paminėti, kad ši patirtis tikras pavyzdys kaip nuostabu gali būti kurti kiną, bendradarbiauti ir sukurti kažką gero ir ypatingo, manau tai įrodo, kad aikštelėje ir už jos puikiai leidome laiką. Šią galimybę priėmėme labai rimtai, iš tiesų rimtai susitelkėme ties projektu, bet taip pat puoselėjome humoro jausmą, ėjome į karaokė barus ir puikiai kartu leidome laiką. Kartais nerimauji, kad tokios patirties daugiau nebus, šiuo aspektu mes kaip narkomanai – tu visada to geidi, nori, kad tas jausmas, momentas pasikartotų. Dėl to ir kuriame kiną, manau, pats jo kūrimas turi būti nuostabi patirtis, požiūris, kad nepaisant agonijos aikštelėje sukūrėme puikų filmą, mano nuomone, visiškai neteisingas – mes puikiai praleidome laiką ir sukūrėme puikų filmą.
Pabaigai, galbūt norėtumėt ką nors pasakyti filmo žiūrovams, ką norėtumėt, kad jie jūsų filme atrastų?
O.-M. W.: Mėgaukitės mažais dalykais gyvenime. Pavyzdžiui, koks skanus gali būti alus, kaip malonu kalbėtis, juoktis su senu draugu. Visais šiais dalykais. Kaip jums pasisekė, kad girdite, ar galėtumėte įsivaizduoti kas nutiktų, jei jūsų klausa staiga dingtų, jei nebegalėtumėt klausytis muzikos? Vertinti visus šiuos mažus dalykus, kuriuos kiekvieną dieną laikome savaime suprantamais. Taip pat susitelkti į vieną dalyką, kurį tikrai mėgstate, ir pagalvoti, kaip baisu būtų, jei jis išnyktų, įvertinti jį, nebent tai būtų kas nors nelegalaus, pavyzdžiui, heroinas ar panašiai, to galima ir atsisakyti.
