UNESCO literatūros miesto statusas: kokias naudas jis suteiks Vilniui?

Pasak Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomosios direktorės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės,Vilniui suteiktas UNESCO literatūros miesto statusas, pirmiausia, suteikia galimybę būti būryje tarp literatūriškai stipriausių pasaulio miestų, ne tik Europos. „Šiame kultūrinių miestų tinkle – šalys iš visų kontinentų. Buvimas tarp jų – profesionaliąja ir idėjine, miesto parodymo prasme – daug duoda“, – apie statuso įgavimo naudas kalbėjo R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Užpildžius paraišką, pasakojo ji, įsipareigota UNESCO, kad Vilnius išskirs literatūrą kaip savo svarbią kultūrinę savybę.

„Tai reiškia dar daugiau dėmesio literatūrai, pagarbos šiai sričiai, ko gero, netgi finansine prasme. Iš tikrųjų, taip jau yra, kad literatūra dažnai sunkiausiai atsiperkanti (kalbu labiau iš industrinės pusės) kūrybinė veikla. Turbūt yra tekę pastebėti, kad dažnai literatūriniai renginiai, knygų pristatymai yra nemokami, o žmonės, kurie dirba literatūros lauke, nestokoja entuziazmo: skaito savo tekstus už dyką, nes tai yra, neva, savo paties reprezentacija, bet spektaklių vaidinti už dyką – niekas neprašo“, – sakė R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Literatūros srities atstovai dirba taip pat sunkiai, kaip ir kiti, bet jų išgyvenimas, R. Elijošaitytės-Kaikarės pastebėjimu, gerokai sudėtingesnis.

„Pažįstu daug žmonių, kuriančių literatūrą – jie dirba per keletą darbų, rašo, skaito, aptarinėja knygas, verčia, daro labai daug visko – turi matyti didžiulį kontekstą. Norėtųsi, kad su šituo statusu literatūra įgautų didesnio svorio šalia visų kitų kultūrinių ir kūrybinių žanrų. Mums, esantiems ir dirbantiems šiame lauke, tai be galo svarbu. Na, o Vilniui – tai natūrali būsena. Plika akimi matyti, kiek čia visko vyksta – kaskart atsiranda vis naujų festivalių, projektų, ekskursijų, literatūrinių maršrutų – pats savaime literatūrinis miestas. Kaip kai kurie užsieniečiai komentuoja, Vilnius – poezija pats savaime“, – kalbėjo pašnekovė.

R. Elijošaitytė-Kaikarė pažymėjo, kad Vilniuje iki šiol organizuoti literatūros renginiai padėjo atverti kelią į pripažinimą: „Prieš pateikdami paraišką, darėme ir keletą seminarų, į Vilniaus knygų mugę buvome pasikvietę svečių iš kitų literatūros miesto statusą turinčių sostinių. Bendradarbiavome su Lvovu (Ukraina) Tartu (Estija). Šių miestų atstovai buvo nustebę, kokio dydžio yra mūsų Knygų mugė (dar buvo 2019-ieji, kai viskas vyko senąja tvarka). Su jais turėjome ekskursiją po miestą, užsukome į Mažvydo biblioteką. Kilo nuostaba, kodėl Vilnius dar neturi literatūros miesto statuso.“

Tik garbė – ar bus ir investicijų?

Tačiau natūraliai iškyla klausimas – ar šis statusas suteikia tik garbės, ar kartu su ja ateis ir investicijų? „Šitas statusas, pirmiausia, garbė, profesine prasme suteikiantis daug galimybių dėl bendradarbiavimo tolimesnių žingsnių. Mums niekas iš šalies neįsipareigojo duoti jokio finansinio palaikymo, tačiau jau rašydamas paraišką miestas išskyrė būsimos veiklos kryptis, tad faktas, kad sumanymai būtų įgyvendinti – reikės tam tikrų finansų, bus ieškoma, kaip tai padaryti“, – teigė R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Svarstoma, kad Vilniaus gimtadienio proga būtų galima suorganizuoti literatūros profesionalų ir kūrėjų iš įvairių pasaulio šalių susitikimą Vilniuje – literatūros kongresą. „Idėjų yra nemažai, tuo pačiu – ir įsipareigojimų. Jeigu norėsime juos įgyvendinti – tai savaime neįvyks, juos reikės paskatinti ir morališkai, ir materialiai...Tikėkimės, kad tas statusas neliks tik garbe miestui, bet ir įsipareigojimu šitam laukui“, – tęsė ji.

Pašnekovės manymu, vienas svarbių dalykų, kurio Vilnius vis dar neturi – kūrėjų rezidencijos. „Puikus rezidencijų pavyzdys – Ventspilio rašytojų namai. Puiki sistema – jei užsienio rašytojas atvažiuoja mėnesiui pasisvečiuoti toje rezidencijoje, jis turi įsipareigojimą apie Ventspilį ar Latviją savo šalyje parašyti tam tikrą tekstą. Iš tų tekstų gimsta gražių idėjų, neretas atvejis, kai Latvijos vardas nuskamba kokioje nors knygoje. Pati esu girdėjusi tokių atvejų, kai knygoje perskaitytas miesto pavadinimas įkvepia žmones atvažiuoti – tai veikia. Man atrodo, kad tai svarbu, tačiau neatkreipiame į tai dėmesio“, – kėlė idėją R. Elijošaitytė-Kaikarė ir pridūrė, kad jeigu tokios rezidencijos atsirastų Vilniaus mieste – tai būtų didelis žingsnis į priekį.

R. Elijošaitytė-Kaikarė pastebėjo, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti vaikams, vaikų ugdymui per literatūrą: „Pradėjome labiau domėtis tuo, kas vyksta darželiuose – kuriamos bibliotekėlės, vaikams skaitoma. Įvairias dirbtuvėles organizuoja ir pačios leidyklos, ir autoriai. Tarptautinis literatūros festivalis vaikams – „Vaikų knygų sala“ – didelis ženklas, kad einame literatūrinio ugdymo ir edukavimo kryptimi.“

Miesto stiprybė per literatūrą

Vilniaus senamiestis yra įtrauktas į UNESCO organizacijos Pasaulio paveldo sąrašą. Tai reiškė ne tik miesto žinomumą, bet ir įsipareigojimą saugoti paveldo sąraše esančius objektus. Kur teks pasitempti įgijus literatūros miesto statusą, ką saugoti?

„Konkretus veiksmų planas dar laukia – vakar buvo tokia džiugesio diena, o šiandien jau reikia planuoti tai, ką darysime. Saugoti – geras žodis, bet kaip tik, mano supratimu, reikia kai kuriuos dalykus iškelti, kad būtų matomi, juos reikia rodyti, apie tai pasakoti. Kai prieš keletą metų darėme projektą „Skaitome Vilnių“, kai išrašėme ant grindinio įvairių Vilniuje gyvenusių žmonių tekstus, mane pačią nustebino apimtys – kiek yra čia kūrusių žmonių, kurie yra nežinomi arba žinomi mažiau. Džiugina kai kurių leidyklų užsispyrimas tas asmenybes iškelti į viešumą, parodyti, koks Vilnius įvairus, kiek kultūrų jame telpa“, – pasidžiaugė LLA vykdomoji direktorė.

Nors šalies geografinė padėtis literatūriškai įvardijama kaip kryžkelė, ir tai neretai priimama kaip minusas, tačiau R. Elijošaitytės-Kaikarės manymu, kaip centrinė figūra galime, o dažnai ir esame vienijantys, palaikantys savo kaimynus, jų kovą už demokratiją. „Šių judesių Vilnius daro daug – to ir norisi – parodyti miesto stiprybę per literatūrą. Jau yra vykę daug įvairių skaitymų – ir Ukrainai, ir Baltarusijos demokratiniam judėjimui palaikyti. Vilnius galėtų būti vienijančiu miestu, kuris tampa, gerąja prasme, kryžkele tarp kaimyninių šalių, kažkuria prasme – geros žinios nešėju“, – gilesnio įprasminimo galimybę įžvelgė pašnekovė.

Paklausta, ar literatūros miesto statusas netaps akstinu pagalvoti ir apie rašytojų įamžinimo problemą, R. Elijošaitytė-Kaikarė tikino, kad šitas statusas puiki proga tokius pakalbėjimus ir tam tikras idėjas iškelti į dienos šviesą.

„Seniau buvo kalbama apie Literatų svetainės prikėlimą, taip pat ir apie Vilnių kaip pasaulio knygų sostinę. Išgirdusi šią gerą naujieną supratau, kad viskas prasideda nuo tam tikrų žodžių, svajonių, pažadų sau. Aišku, dabar lengva kalbėti iš euforijos, ėmusis darbo paaiškėja, kad viskas ne taip paprasta, kaip atrodė, tačiau visgi viskas tikrai prasideda nuo pirminės idėjos, tada tiesiog bereikia pasirinkti teisingus žingsnius – visko galima pasiekti“, – optimistiškai kalbėjo ji.

Kartu su Vilniumi literatūros miesto statusas suteiktas Gioteburgui (Švedija) ir Džakartai (Indonezija). Tarp UNESCO literatūros miestų jau yra Krokuva ir Vroclavas (Lenkija), Utrechtas (Nyderlandai), Lvovas (Ukraina), Tartu (Estija), Liubliana (Slovėnija) – apie 40 pasaulio miestų.