Vidurinio ugdymo programose visada buvo pabrėžiama grožinės literatūros svarba ir įtaka kultūrinio ugdymosi plėtotei, emocinei, kultūrinei, dorovinei ir socialinei brandai. Štai – Vidurinio ugdymo bendrųjų programų 2-ame priede, skirtame kalbiniam ugdymui, neseniai buvo aiškinama, kaip skaitydami grožinės literatūros kūrinius mokiniai ugdosi estetinius jausmus, kūrybinį ir kritinį mąstymą. Tame pačiame dokumente itin giliai pristatoma grožinės literatūros įtaka žmogaus vystymosi procese: aiškinama, kaip ją skaitant mokiniai susidaro literatūrinės tradicijos vaizdą, kaip gilina literatūros rūšių, žanrų ir stilių specifikos pažinimą. Vienas iš kalbinio ugdymo uždavinių buvo plėsti literatūrinį ir kultūrinį akiratį. Buvo teigiama, kad mokiniai turi lavinti savo meninį skonį bei, remdamiesi kūrinių idėjų ir pozicijų įvairove, formuoti vertybines nuostatas.

Taigi, šiomis dienomis kilus ažiotažui svarstant iškilių pasaulio rašytojų reikšmingumą lietuvių literatūros pamokose, ir norėčiau paklausti, kas atsitiko? Kas pasikeitė šiuolaikinio ugdymo filosofijoje, kad pradėjome kvestionuoti tai, kas prieš kelerius metus tarsi visiems buvo aišku: būtent literatūros pamokose ugdoma bendroji kultūrinė kompetencija, susidedanti iš įvairių dalių. Itin apgailėtinai skamba programos projekto rengėjų baukštūs ir abstraktūs aiškinimai ar pasiteisinimai dėl pasaulio literatūros klasikų, perkeltų iš privalomų į rekomenduojamų autorių sąrašą.

Apima liūdesys klausantis projekto rengėjų argumentų, kad mokytojams paliekama „laisvė“ pasirinkti. Norėčiau paklausti, apie kokią laisvę ir kokį pasirinkimą kalbame? Ar vėl norime atsakomybę už blogus sprendimus perkelti ant literatūros mokytojų pečių? Turime padėkoti visiems pedagogams ir kultūros veikėjams, kurie suabejojo tokia logika ir kurie paskatino Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją skirti daugiau dėmesio rengiamam projektui. Džiaugiuosi ir kilusia visuomenės reakcija socialinėse medijose ginant užsienio autorius.

Mintis apie šį straipsnį kilo prisiminus, jog šiais metais minime šmaikštaus Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“) dešimties metų jubiliejų. Pagrindinė šio kiek romantizuoto ir naivoko filmo tema – persikėlimas į ankstesnę epochą. Kita vertus, Woody Allenas tarytum parodo įvairių tarpsnių žavesį – tai ir modernizmo šurmulys Paryžiuje, su visais „Džiazo amžiaus“ akcentais ir įžymybėmis, ir „Gražioji epocha“ („La Belle Epoque“). Žiūrovas kviečiamas pasvajoti, į kokią epochą ir pats norėtų nusikelti.

Klaidžiodamas Paryžiaus gatvėmis filmo herojus – pradedantis rašytojas Gilas Penderis (aktorius Owenas Wilsonas) – mušant laikrodžiui vidurnaktį patenka į 1920-uosius ir sutinka visą siautulingą grupę intelektualų: Ernestą Hemingvėjų, Zeldą ir Scottą Fitzgeraldus, T. S. Eliotą, Salvadorą Dali, Man Ray, Pablą Pikaso, Jean Cocteau bei daugelį kitų. Hemingvėjaus paskatintas, savo pirmąjį romaną Gilas parodo modernizmo literatūros pradininkei Gertrūdai Stein (aktorė Kathy Bates), kuri mielai imasi jai būdingo mokytojos vaidmens.

Šį filmą dažnai prisimename su studentais Amerikiečių literatūros ir kitose paskaitose, kurių metu tarsi iš naujo atrandame garsiuosius rašytojus, jų literatūrą bei visą įstabią modernizmo epochą – visai panašiai kaip ir filmo herojus. Kartu su filmo pagrindiniu personažu priimame kvietimą pasinerti į magiškus literatūrinius žaidimus. Diskusijose neišvengiamai paliečiame ir to meto kultūrą, jos sąsajas su ankstesniąja ir šiuolaikine kultūra, pasineriame į tarpkultūrinius klodus, ieškodami įstabių modernizmo vystymosi panašumų lietuvių ir kitų šalių literatūroje.

Sekant šių dienų diskusijas apie užsienio autorių „tinkamumą“ lietuvių literatūros programoje, galima būtų ir pasiginčyti, ar šį Woody Alleno filmą suvoktų šiuolaikinis abiturientas? Kiek asmenybių, parodytų filme, galėtų atpažinti baigiamųjų klasių moksleivis? Ir ar jos iš viso yra svarbios ir reikšmingos? Gal galime apsieiti ir be jų? Gal mums jų nereikia? Gal mums puikiai užtenka savo kiemo ir savo tvorų?

Tikrai nenoriu nei ironizuoti, nei kieno nors kaltinti – tik svarstau, ar nustumdami Williamo Shakespeare’o kūrybą į tolimesnę lentyną, nepastūmėsime savo jaunosios kartos į „Makbeto“ sielos naktį? Dažnai prisimenu pernai išėjusio literatūrologo dr. Dovydo Judelevičiaus (1925–2020) nuolat kartotą teiginį, jog „Šekspyras – pasaulio rašytojas, daręs įtaką daugeliui kartų“. Beje, pastaroji mintis akivaizdi šiuolaikinėse „Makbeto“ ekranizacijose (2015 ir 2021 m.). Vis dėlto galima ir pasvarstyti, ar mokinys dabartinėse šios tragedijos adaptacijose suvoks „Makbeto“ universalumą. Ar Hamleto dvejonės bus siejamos tik su tiesmukišku klausimu „Būti ar nebūti?“, kuris ilgainiui pranyks pilkoje kasdienybėje arba, geriausiu atveju, pavirs į banalius svarstymus – „Važiuoti ar nevažiuoti?“, „Valgyti ar nevalgyti“ ir t. t. Jeigu teigiama, kad vienas iš literatūros mokymo tikslų yra pasaulėžiūros formavimas, kyla ir daugiau klausimų apie tai, kokiu būdu bus ugdoma pasaulėžiūra, atmetus pasaulinę patirtį ir jos pavyzdžius.

Gaila, kad literatūros mokymo procese vis dar pamirštamas tarpdisciplininis metodas: užsienio autorių kūrinių ištraukas moksleiviai galėtų skaityti ir užsienio kalba. Tokiu būdu būtų lavinamos mokinio kalbinės kompetencijos, skatinama daugiakalbystė ir vystoma tarpkultūrinė kompetencija. Įdomu, kaip Bendrojo ugdymo programos projekto rengėjai supranta tarpkultūrinės kompetencijos lavinimą? Ar mokiniai kviečiami žaisti intelektualius žaidimus, lyginant literatūrines sroves ar rašytojus įvairiose šalyse? Ar skatiname juos ieškoti sąsajų ar skirtumų tarp užsienio autorių ir lietuvių rašytojų kūrybos? Taigi, ar renkamės bendrystės kelią, ar siekiame kultūrinės atskirties? Pritariu visiems, kurie karštose diskusijose jau spėjo paliesti būtent pasaulio bendrystės idėją – juk remiantis užsienio autorių kūrybos pavyzdžiais ir skaitant lietuvių autorių kūrybą, aiškiau suvoksime lietuvių literatūros bruožus ir suprasime ją pasaulio literatūros kontekste.