Teatras ar gyvenimas?

Tiesiog pavydžiu sau dėl to, kad galėjau iš taip arti išvysti teatro primadoną E. Gabrėnaitę, pasakojančią pjesės vertą istoriją, kuri, beje, kažkur prieš dešimtį metų turėjo pavirsti į vaidinimą, deja, tam pritrūko lėšų... Na, bet kaip sakė pati aktorė, „nereikia būti skūpiam“, tad pabandysiu žodžiais perteikti tą atmosferą, kuri apgaubė susitikimo vieta tapusią VMT erdvę.

Po trumpos ir žaismingos improvizuotos fotosesijos susėdome pokalbiui. Pabandykite įsivaizduoti ją, nepakartojamą E. Gabrėnaitę, grakščiai sėdinčią klasikinio stiliaus foteliuke, užsimetusią koją ant kojos, su velniukais akyse, kartkartėmis vis pasitaisančią ant veido krintančią neklusnią plaukų sruogą.

O šį jos pasakojimą būtų galima pavadinti teatro stebuklu, tačiau kiekvienas žodis buvo toks tikras, koks tik gali būti. Teatras ar gyvenimas? – klausiamai kilstelėjusi antakius pati aktorė trukteli pečiais, po to, kai sugrįžome į „čia ir dabar“ akimirką.

„Kalbasi aktorės. Viena jų sako: „Ak, kaip skaniai paverkiau vakar...“ Sakau, o kaip gi čia taip? O ji: „Tiesiog parėjau namo, ir gerai išsiverkiau.“ Važiuoju namo, galvoju, gal ir man reikia? Šiaip neverkiu, tiek prisiraudu scenoje, tonomis ašarų – gyvenimui nelieka, – prietaringai nusispjauna per kairį petį pašnekovė. – Važiuoju taksi, lietus, taip liūdna kažko darosi. Atsidariau duris, lipu į antrą aukštą, galvoju, kad tik nepravirkčiau čia, koridoriuje. Įeinu. Ar jau verkt? Nesąmonė. Nusirengiu ir stoviu koridoriuje. Kur čia man dabar eiti – į kambarį, o gal virtuvę ar miegamąjį? Krist ant lovos ir aaaa... Kažkaip ne... Tuo metu dar rūkiau, pamaniau, nueisiu prisėst į savo didelį fotelį – žalią, aksominį. Užsidegiau cigaretę. Už lango siautėja vėjas, dega žibintai, o lange matau save. Koks geras kadras! Mikutėnui (kino operatorius Algimantas Mikutėnas – aut. past.) patiktų... Rūkau, ir tokia ašara didžiulė nurieda per skruostą... Teatras ar gyvenimas? Ir gyvenimas, ir teatras.“

Eglė Gabrėnaitė

Tai yra sekundė, kuri E. Gabrėnaitės įsitikinimu, niekada nepasikartos: „Suvaidinti gali vieną kartą, taip, kaip reikia, ir už tai Dievuliui padėkok. Vieną kartą – ne daugiau. Tu niekada taip gerai arba taip blogai nebesuvaidinsi. Eini va bank – gali labai norėti, bet kaip sakydavo seni aktoriai, „varlė neina“... Kodėl nutinka taip, kad TAI niekada neįvyksta? Čia magija ir yra. Visaip būna, vos gali „atnešti“ save iki scenos, tiek pilnas esi. Arba atbėgi į teatrą klaikiai pavargęs, o grimerė sako – jūs graži kaip niekad... Būni vitaminizuotas kaip kopūstas – ir pšš... Ir dabar žinok, kas tai yra.“

Dėl tos magijos, samprotavo ji, visi ir nori paragauti aktoriaus duonos. „Daug stojančių į aktorystę, nors profesija nėra pelninga. Ir kas tau pasakė, kad vaidinsi? Iš vienos pusės, toks siaubas, o iš kitos – velnias monija – ateik, ateik. O jei dar partneris geras... Su Valentinu Masalskiu galėjau tylėti. „Apie ką, Egle, šiandien tylėsime“, – yra paklausęs jis. – Genialu. Kiekvienas turime savo, todėl ta tyla man labai svarbi. Tikriausiai sunkiausia su savimi tą tylą surasti“, – kalbėjo legendinė aktorė.

(Ne)paskęstant žodžių jūroje

Teatro pastatymai be pagrindo – teksto, atrodytų, tarsi kažkoks kosmosas. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, publika su aktoriais suranda bendrą kalbą – užsimezga nepaaiškinamas ryšys. „Tai yra toks rojus, tai yra taip sunku! Thomo Bernhardo pjesė „Didvyrių aikštė“ – 47 lapai teksto, o jeigu atvirai – ką kalbu, nieko nežinau... Bet tai yra toks malonumas su režisieriumi Krystianu Lupa dirbti! Esu gavusi „Auksinį scenos kryžių“ už tylėjimą scenoje (virtuozišką išraiškos minimalizmą ir iškalbingą tylėjimą spektaklyje „Pasaulio gerintojas“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) Vaidinome kartu su V. Masalskiu, nuostabiu aktoriumi ir draugu. Būtent jis man pasiūlė suvaidinti šiame jo režisuotame spektaklyje, pastatytame taip pat pagal Th. Bernhardo pjesę. Šis austrų dramaturgas tikriausiai žiūri į mane, ir galvoja, ką čia gaminu, – prisiminė vienus sunkesnių vaidmenų E. Gabrėnaitė. – Visą spektaklį esame scenoje dviese su V. Masalskiu, jis rėkia ant manęs: kokia tu baisi, pažiūrėk, kaip apsirengus, o aš į jį žiūriu, ir vienintelį sakinį pasakau po keturių valandų: rengsies švarką ar ne?“

Aktorė atviravo po šio spektaklio parodymų numesdavusi netgi po kelis kilogramus: „V. Masalskis sakė – jokių ašarų, jokių emocijų, stovėk ir žiūrėk į mane. Ir neduok Dieve, nepradėk vaidinti... Po spektaklio man drebėdavo ir rankos, ir kojos.“

Šis apdovanojimas „už iškalbingą tylėjimą“, pasak E. Gabrėnaitės, buvo pats gražiausias. „Galiu pasakyti, tai yra žiauriai sunku. Ir dabar – režisieriaus Manto Jančiausko spektaklyje „Portalas“ (OKT/Vilniaus miesto teatre) vaidinu prie lovos prikaustytą, po insulto paralyžiuotą motiną. Visą vaidinimą aš esu su ir prie žiūrovų. Kai baigėsi pirmasis premjerinis spektaklis, man pasirodė, kad tos kairės pusės ir nejaučiu. Tačiau mano svajonė suvaidinti visą spektaklį tylint, ji po truputėlį pildosi. Kuo mažiau žodžių... Mes tiek kalbame, kad paskęstame žodžių jūroje“, – pastebėjo ji.

Aktorė pasakojo niekaip negalinti pamiršti vieno įsimintino susitikimo su žiūrove po spektaklio „Portalas“. „Visi aktoriai išėjo nusilenkti žiūrovams, visi šlapi, pjesė sunki. Pribėgusi mergina apkabino mane, tiesia Marlboro pakelį, o jame – žiebtuvėlis ir laiškas. Visa virpanti sako: „Ačiū už spektaklį. Sakėte, kad visi jūsų gerbėjai mirę – nemirę dar. Aš jūsų gerbėja, o čia jūs suvaidinote mano mamą, kuri dabar yra suparalyžuota. Ji siunčia jums šį pakelį, sakė, kad suprasite, apie ką eina kalba.“ Akytės pilnos ašarų... Kai vaidinome „Vyšnių sode“ 1991-aisiais, nebuvo cigarečių, o aš ten rūkiau tokias prastas, smirdančias. Mergaitės atnešdavo man į kiekvieną spektaklį po tris užsienines cigaretes, sakydamos – „aktore, kad jums rūkyti būtų skaniau“. Į kiekvieną spektaklį. Ir dabar sako – mama siunčia... Aš šoko būsenoje vaikščiojau kokią savaitę – ir laiškas didžiulis su nuostabiai gražiais žodžiais. Va, kaip gyvenime būna“, – susigraudinusi pasakojo E. Gabrėnaitė.

Tai, E. Gabrėnaitės tikinimu, tokie ir panašūs įvykiai didžiausias įvertinimas, stebuklas, nustelbiantis visus apdovanojimus. „Vien dėl to vertėjo būti šitoje profesijoje. su Regimantu Adomaičiu vaidinome pjesėje „Aprengėjas“. Apie aktorių buvimą / išėjimą iš scenos, iš gyvenimo. Ir Regimantas klausdavo teatro darbuotojos – tu tiek metų pradirbai teatre, ar vertėjo? Ji atsakė, kad taip. Per kiekvieną gimtadienį atsistodavau prie lango ir galvodavau – vertėjo? Visada atsakydavau – ne. Ir tik dabar supratau, kad taip – vertėjo, dėl tos mergaitės su cigaretėmis. Vadinasi, reikėjo nueiti tokį kelią, kad gale gyvenimo galėčiau pasakyti ir rasti dėl ko – vertėjo“, – atviravo teatro aktorė.

Būk gera, gyvenk, o teatras – paskui

Daugelį metų akademijoje studentus ugdžiusi aktorė pasakojo, kad studentai dažnai jos vis pasiteiraudavę – ar galima suderinti aktorystės svajones ir gyvenimą?

„Per stojamuosius mergaitė rėkia – Dieve, bet aš numirsiu be teatro! Belikdavo pasakyti, nemirk, būk gera, gyvenk, o teatras – paskui. Ar galima suderint? Man ne. Okeanas, baseinas, nuostabus vyriškis atneša kokteilį, laksto didžiuliai šunys dalmatinai, bėgioja vaikai, o už durų stovi režisieriai Stevenas Spielbergas, Michelangelo Antonioni, Andrejus Tarkoviskis, ir klausia – ar Gabrėnaitė sutiks pas mus filmuotis? Kažko nebus – arba Spielbergo, arba kokteilio, arba dalmatinų... Man neišėjo, bet aš to nesigailiu, gal kitame gyvenime, reinkarnacijoje kažkur kitokį gyvenimą gyvensiu. Užtat tapau turtingesnė kaip žmogus, kaip savo profesijos atstovė. Aš laiminga, kad atradau tą žodį „vertėjo“. Vis galvodavau, kam aš esu, vis sakydavau, kad per brangiai man ši profesija kainavo, ar verta tokią sumą sumokėti? Paties savęs įvertinimas – ne egoizmas, o tokį garsų žodį pasakysiu – misija“, – darė išvadą ji.

Lenkų režisieriaus K. Lupos žodžiai, patariantys ne tik į spektaklį, bet ir į gyvenimą žiūrėti kaip į nuotykį vis suskamba E. Gabrėnaitės mintyse. „Tu niekada nežinai, kas bus – galbūt paskutinį kartą matai tą ar kitą žmogų...Eini vaidinti, ir tu nieko nežinai. Tai nuotykis, būna, kažkas įvyksta. Vienas aktorius po spektaklio kalbėjo: „Egle, esu laimingas! Toks įspūdis, kad aš scenoje, bet mačiau viską, kas darosi. Save mačiau iš ten, – pašnekovė bedė rodomuoju pirštu į viršų. – Atvejai, kai tave neša ant sparnų, kai esi tas laidas tarp Dievo ir žmonių – reti, tokių vaidinimų ant pirštų gali suskaičiuoti, kur apima vadinamasis įkvėpimas – tai ne tu esi, o kažkas tavyje. To nepaaiškinsi žodžiais, tik savo kailiu gali patirti.“

Įdomu, ką dar iškrės likimas?

Su pastebėjimu-nuogąstavimu, kad tie patys spektakliai, sekantys vienas po kito, matyt, ne juokais išsekina ir išderina aktorių emocinę būseną, E. Gabrėnaitė sutiko. „Esi žmogus... Keturiolika spektaklių iš eilės suvaidinau LNDT spektaklyje „Didvyrių aikštė“, maniau, išprotėsiu – tai yra neįmanomai daug! Vėliau pagauni kažkokią inerciją – ir taip gali, ir kitaip gali, ir netgi dvidešimt minučių užtempi“, – išskyrė ji, kultiniu tapusio K. Lupos pastatymą, subūrusį garsiausių šalies teatrų aktorių komandą, kuriame atliko ekonomės – Ponios Citel vaidmenį.

„Nesvarbu ką vaidinti, svarbu – su kuo“, – aktorė neatsisako šios kažkada išsakytos savo minties, tikino ją dar ir dar kartą galinti pakartoti. „Virvė virvę veja. Gali tikėti ar netikėti Taro kortomis, horoskopais – nieko nėra taip sau. Kad ką? Yra dalykų, kuriuos sužinai po dvidešimties metų. Ką tada daryti – pirštus graužtis? Ne, taip turi būti. Kuo amžiumi esi vyresnis, tuo labiau supranti, kad viskas, kas vyko – to reikėjo. Reikėjo nuvažiuoti į Maskvą, neįstoti, būti apsiverkusiai, atvažiuoti į Vilnių su drauge iš Kauno, ir pamatyti mažą popieriuką prie Akademijos, kad renkamas papildomas aktorių kursas. Scenoje iki tol nebuvau buvusi, nekenčiau teatro, nes jis tarsi prarydavo tėvus aktorius... Įdomu, ką su manimi iškrės likimas, ką jis man padovanos? Taip, tai dažniausiai būna dovanos, tik suvoki tai per vėlai. Galvoji, Dieve, už ką man šitaip? Pasirodo, kad visa tai išvirsta į patyrimą, laimę, susitikimą su žmonėmis, į supratimą, kad gyveni, kad pati sau reikalinga – čia svarbiausia“, – kalbėjo scenos diva.

Nors žiūrovai ūžia, klykia, kviečia nusilenkti po penkis kartus, grįžus namo, kaip pasakojo E. Gabrėnaitė, vis tiek prasideda „skrydžio pakilimo“ analizė. „Ir to nepadarei, ir tas blogai, ne ten nubėgai, susigadini nuotaiką... Paryžius ar Niujorkas, Plungė ar Rietavas – vis tiek guli nelaiminga, negabi, niekam nereikalinga, nors po spektaklio pilni glėbiai gėlių... Visgi galvoju, kad taip turi būti. Neduok Dieve, ateiti tokiam laikui, kai pasakysiu, va, viską padariau. Šita profesija – tavo likimas, tavo charakteris.Viskas, ką pats esi patyręs – tai yra brangiausia gyvenime“, – sakė E. Gabrėnaitė.

E. Gabrėnaitė gimė 1950 m. Maskvoje. Tėvai – aktoriai Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė. Baigė Kauno 4-ją vidurinę mokyklą, 1972 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1972 – 1990 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro, nuo 1990 Valstybinio Vilniaus mažojo teatro (1990-1997 m. Vilniaus mažasis teatras) aktorė. Teatro meno pedagogė. 1992–1994 m. ir nuo 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (1992–2004 Lietuvos muzikos akademija), 1995–1998 m. Vilniaus konservatorijos, nuo 2009 m. Vilniaus kolegijos dėstytoja, profesorė. Daugkartinė įvairių teatro festivalių laureatė.

Apdovanojimai: 2017 Nacionalinė kultūros ir meno premija; 2015 „Auksinis scenos kryžius“ geriausios pagrindinės vaidmens aktorės nominacijoje (Ponia Citel, Thomas Bernhard „Didvyrių aikštė“, rež. K. Lupa); 2011 Laureatės vardas (išrinkta publikos) festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris Kaunas 2012“ už geriausią moters vaidmenį didžiojoje scenoje (Vasa Železnova – Maksim Gorkij „Motina (Vasa Železnova)“, rež. Kiril Glušajev); 2011 LDK Gedimino ordinas Riterio kryžius.