Filmo „Būsiu su tavim“ operatoriaus Maximilien Dejoie darbą pastebėjo tarptautinio kino festivalio „Camerimage“ organizatoriai ir pakvietė pristatyti juostą tarptautinei publikai jau lapkričio 17 d., skelbiama pranešime žiniasklaidai. Filmo režisieriai Virginija Vareikytė ir Maximilien Dejoie pasakoja apie filmo idėją ir procesą ir ko trūksta valdžios sprendimuose, susijusiuose su savižudybių prevencija.
Kas įkvėpė sukurti šią istoriją?
Maximilien: Tragiškas savižudybių skaičius Lietuvoje, deja, yra gerai žinomas faktas, asmeniškai paliečiantis beveik kiekvieną lietuvį. Regionuose esama daug mažų miestelių, kuriuose ši problema yra pasiekusi endeminę būklę. Tačiau Kupiškio savižudybių prevencijos programos istorija kitokia. Ši programa radikaliai skiriasi nuo kitų ir įrodė esanti veiksminga ten, kur daugelis kitų patyrė nesėkmę. Sėkmės paslaptis ta, kad ji buvo išimtinai pagrįsta savanorišku bendruomeniniu darbu, įrodžiusiu, kad žmogiškasis ryšys neretai yra geriausia priemonė užkertant kelią liūdesiui, vienatvei ir, galiausiai, savižudybei, o pagalbos kartais geriausia ieškoti pačioje bendruomenėje. Kupiškio aplinkybės neabejotinai pačios savaime buvo labai įdomi medžiaga dokumentiniam filmui kurti, tačiau susitelkti į šią istoriją mus galutinai įtikino pirmasis susitikimas su filmo veikėjomis – psichologe Valija Šap ir policijos pareigūne Gintare Meškiene. Ne dažnai gyvenime man teko susidurti su tokia stipria ir pozityvia energija. Po šio susitikimo supratome, kad sutikome dvi nepaprastas herojes, galinčias papasakoti išties įkvepiančią istoriją.
Virginija: Susipažinusi su Valija ir Gintare ir išgirdusi, su kokia tikrove joms tenka susidurti ir kokius sprendimus priima siekdamos spręsti vietos bendruomenės problemas, supratau, kad raktas į sėkmę mažinant socialines problemas iš tiesų slypi pačios bendruomenės įgalinime.
Būtent tai buvo pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis. Ši pažintis leido pamatyti, kad filmas gali tapti sėkmės istorijos įrodymu, galinčiu įkvėpti viso pasaulio bendruomenes. Vienas dalykas, kišantis koją socialinių sunkumų mažinime, kurį pastebėjau savo šalyje, yra tai, kad centrinė valdžia (net jei ir vedama geriausių ketinimų) nepaiso tokių žmonių kaip Valija ir jos savanorių komanda. Valdžia kuria sistemas, turinčias išspręsti pačias intymiausias visuomenės problemas, nors neturi esminės informacijos apie visuomenę. Kupiškyje išvydau alternatyvų būdą gerinti socialinę vietos situaciją. Čia žmonės tiesiog prisiėmė atsakomybę už savo likimus ir patikėjo, jog jiems pavyks.
Ar buvo kokių nors ypatingų iššūkių kuriant šią istoriją?
Virginija: Filmą kūrėme jau labai seniai, tad sunku būtų dabar įvardyti kokį nors vieną konkretų ypač įstrigusį iššūkį. Didžiausias iššūkis dar tik prasideda – aš labai tikiuosi, kad šis filmas pasieks reikiamą auditoriją ir įgyvendins savo tikslą, nes mūsų veikėjos investavo daug laiko ir pasidalijo labai intymiomis savo itin pažeidžiamos profesijos akimirkomis, tad man būtų apmaudu, jei jos pasijustų iššvaisčiusios savo laiką veltui.
Maximilien: Dirbant su šia istorija teko susidurti su ne vienu iššūkiu – manau, kad tai buvo neišvengiama atsižvelgiant į gvildenamos temos opumą. Vienas pagrindinių iššūkių buvo rasti tinkamą būdą pavaizduoti visas tas intymias ir emocingas istorijas. Mums buvo svarbu perteikti artimą paramos gavėjo ir jos suteikėjo ryšį, akimirkos intymumą, tačiau visų svarbiausia buvo gerbti filmo veikėjų privatumą. Sprendimas, kurį pasirinkome siekdami palaikyti šią pusiausvyrą, buvo sutelkti kameros dėmesį į pagrindines veikėjas, niekada tiesiogiai nerodant jų pašnekovų, jų buvimą perteikti per balsus ir gyvenamosios aplinkos detales. Taip filme atskleidžiamos istorijos peržengia asmeniškumo ribas ir tampa universalios, nes už šių balsų gali slypėti bet kas – kaip, deja, dažnai ir nutinka savižudybės atveju.
Šis filmas didina informuotumą itin opia tema. Kaip manote, ar jis gali įkvėpti žiūrovus imtis veiksmų? Kokie jūsų lūkesčiai šiuo atžvilgiu?
Virginija: Be siekio įžiebti pokytį, tikiuosi, jog filmas žiūrovams pasirodys artimas ir padės pasijusti mažiau vienišiems bei labiau pasitikėti savo pačių jėgomis ir sugebėjimais.
Maximilien: Tikimės, kad filme pavaizduotas sėkmės pavyzdys įkvėps ir kitas su savižudybės problema susiduriančias bendruomenes. Tai – kvietimas imtis veiksmų, susiburti ir padėti vieni kitiems, nes, kaip parodė mūsų veikėjos, pagalba nebūtinai turi ateiti iš išorės: ji gali rastis pačios bendruomenės viduje ir atnešti rezultatus, pranokstančius visus lūkesčius.
Filme pasakojama istorija vyksta Lietuvoje – vienoje iš didžiausia savižudybių statistika pasižyminčių šalių pasaulyje. Kokią įtaką tai turėjo pasakojimo plėtotei?
Virginija: Kurdami šį filmą negalėjome nuspėti, koks aktualus jis taps prieš pat jį išleidžiant. Kai žmonės sako, kad Lietuva yra šalis su daugiausiai savižudybių Europoje ar pasaulyje, tai skamba tarsi labai opi problema, lyg sakytumei „žiūrėkit, Lietuva turi kažkokią problemą, todėl ten tiek savižudybių“. Taip, žinoma, yra tam tikras priežasčių derinys, lemiantis tokius didelius skaičius. Bet dabar pasaulyje, pamažu išsilaisvinančiame iš pandemijos gniaužtų, savižudybių skaičius auga beveik visur. Tai rodo, jog iš tikrųjų ši problema neturi nieko bendra su socialiniu statusu, geografine padėtimi, šalies būkle ar orais. Ji gali ištikti bet kurį žmogų, bet kur ir bet kada. Svarbiausia nepersigąsti, žinoti, ką daryti, ir niekada nenuleisti rankų. Šiuo sudėtingu metu su pasauliu dalijamės savižudybių prevencijos patirtimi iš šalies, savo savižudybių statistiką bandančios pakeisti jau du dešimtmečius.
Maximilien: Akivaizdu, kad Lietuva mums abiem yra labai svarbi šalis. Virginijai ji – tėvynė, o man – antrieji namai, kuriuose dalį savo gyvenimo leidžiu jau pastaruosius devynerius metus. Todėl filmą kurdami čia neišvengiamai įsitraukėme ir asmeniškai. Įvairios aplinkybės lėmė, kad Lietuva – viena iš didžiausią savižudybių skaičių turinčių šalių pasaulyje. Tačiau savižudybė – nelaimė, galinti nutikti bet kam, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, profesijos ar socialinės padėties. Sutelkti pasakojimą į šio Lietuvos miestelio istoriją daugiausia pasirinkome dėl išties neįtikėtinų Valijos Šap ir Gintarės Meškienės asmenybių, tačiau visame pasaulyje yra tūkstančiai kitų mažų į Kupiškį panašių miestelių, kenčiančių nuo tos pačios problemos.
Pagrindinės filmo veikėjos – dvi moterys, sunkiomis aplinkybėmis palaikančios ne tik savo bendruomenę, bet ir viena kitą. Kaip joms sekasi tvarkytis su savo pačių išgyvenimais, kai jų kasdienybė sukasi apie žmonių gelbėjimą nuo savęs žalojimo? Ko galėtume iš jų pasimokyti?
Maximilien: Visa ši patirtis veikėjoms buvo labai sunki, nes abi žinojo, kad nepaisant visų pastangų, tragedijos galimybė kasdien tūno visai šalia. Niekas negali būti visiškai atsparus akistatoje su tokiomis dramatiškomis gyvenimo istorijomis, todėl tarp priešakinėse linijose dirbančių specialistų, deja, yra taip paplitęs antrinis potrauminio streso sutrikimas. Tačiau meilė, draugystė ir juokas – pagrindinių filmo veikėjų priešnuodis nuo liūdesio; kelionė į pajūrį tampa atgaiva sugniuždytai sielai, paprastutė iškyla prie ežero – proga atsigauti draugų būryje. Kaskart nuvykus į Kupiškį filmuoti mus pasitikdavo neišsenkanti Valijos ir Gintarės šiluma ir pozityvumas – neabejotinai vienas pagrindinių visos Kupiškio savižudybių prevencijos programos variklių. Šio filmo kūrimas buvo išties labai įkvepianti patirtis.
*
Filmo „Būsiu su tavim“ gamybą finansavo Lietuvos kino centras, „Eurimages“, Pjemonte dokumentinių filmų fondas ir Romandijos kino fondas Cineforom. Filmas pristatomas įgyvendinant kultūros sklaidos projektą su Lietuvos Kultūros taryba ir Lietuvos kino centru.
Svarbią socialinę žinutę skleidžiantis filmas, siekiama, kad būtų parodytas kuo įvairesnėse vietose, nuo lapkričio 5 d. jį galima pamatyti: Vilniuje („Skalvija“, „Kino pasaka“, „Kino Deli“ „Multikino“) Kaune („Cinamon“), Klaipėdoje („Arlekinas), Marijampolėje („Spindulys“), Panevėžyje („Garsas“), Ukmergėje (Ukmergės kultūros centras), Kupiškyje (Kupiškio kultūros centras). Daugiau informacijos – kino teatrų svetainėse.
