Festivalis „Vilniaus lapai“ Jums jau yra pažįstamas: esate dalyvavęs ir kaip renginio vedėjas, ir turėjęs savo autorinę programą. Kokį prisimenate šį renginį – kuo jis išsiskiria kitų literatūrinių renginių kontekste?

Pirmiausia – savo kameriškumu, kviestinių autoriu atranka ir atida jiems, dėmesiu Šiaurės šalių literatūroms. Man be galo artimas daugelio kūrinių pristatymo asketiškumas, kai scenoje veidas veidan su sale neišvengiamai atsiduria savo tekstą skaitantis autorius. Štai toji „neišvengiamybė“ man gražiausia.

Kaip manote, kodėl žmonės eina į tokius renginius? Galima daryti prielaidą, kad ten susirenka knygų mylėtojai, tad kas paskatina juos pasirinkti leisti laiką renginyje, kur kalbama apie knygas, o ne tiesiog namie atsiversti knygą?

Pandemijos metu kultūrinio bendravimo alkis ženkliai išaugo, tad galimybė per saugų atstumą pamatyti ir išgirsti mėgstamus autorius kamerinėje erdvėje be Knygų mugei būdingos grūsties ir kažkokio nesveiko azarto – visada gerai nuteikia. Beje, autoriui skaitant, jo knygą nelyg partitūrą galima laikyti pasidėjus ant kelių. Užgaudamas klausytojo vaizduotę, autorinis skaitymas pajėgus pastūmėti adresatą itin nelauktom kryptim.

Jūs pats šiemet „Vilniaus lapuose“ pristatysite savo knygą „Venecija tiesiogiai“. Kaip žiūrite į tokią užduotį – esate iš tų rašytojų, kuriems sunku viešai kalbėti apie savo kūrybą, ar galbūt atvirkščiai, tai teikia malonumą?

Retai komentuoju savo kūrybą – palieku tai kitiems, niekada neprimetu savųjų interpretacijų, visada įtariai žiūriu į auksaburnius kolegas. Ko neparašei – neprikalbėsi. Geras tekstas nereikalingas jokių ramentų.

„Venecija tiesiogiai“ yra pirmoji Jūsų prozos knyga. Kas atsitiko, kad ji atsirado ir, kaip turbūt daugelis klausia, kodėl tik dabar?

Ką tik draugas iš Izraelio paklausė: tai ką, eseistika jau ne proza? Tas tūkstantis tavo eseistinės trilogijos puslapių – kas tai? Bandžiau aiškinti, kad eseistas vis dėlto sprendžia su objektyvia tikrove (problematika čia gali būti pati įvairiausia) susijusias lygtis, neatnašauja išmonei, jis, tarkim, neplėtoja siužeto (viskas sukasi apie jo „aš“), nenaudoja dialogo, o štai prozininkas kuria fiktyvų pasaulį, kurį apgyvendina fiktyviais personažais. Matyt, manyje ilgai tūnojęs staiga prabudo kažkoks miniatiūrinis Dickensas.

Venecija tiesiogiai
Foto: Knygos viršelis, dizaineris Zigmantas Butautis, fotografė Agnė Racevičiūtė

Kokius iššūkius Jums kėlė didelės apimties teksto rašymas? Interviu Lietuvos radijui minėjote, kad iki šiol Jūsų knygos dažniausiai būdavo sudėliotos iš kitur jau publikuotų tekstų, tad kas pasikeitė kūrybiniame procese šįkart vienu ypu rašant visą kūrinį?

Vienu ypu čia parašyta knyga knygoje – trijų dalių apysaka „Berghainas“, kurioje didelis dėmesys kreipiamas į siužetą, charakterius ir dialogą. Dialogas, beje, dažnai stoja pasakojimo vieton.

Drauge publikuojami keli palydintys tekstai, vienas kurių, novelė „Oranžinė saulė“, skirtas mano literatūriniam treneriui Romualdui Lankauskui atminti. Puikiame Alytaus smulkiosios prozos festivalyje „Imbiero vakarai“ novelė pernai susilaukė Jurgio Kunčino premijos.

Ar knygos pavadinimas yra tiesioginė užuomina, kad visas veiksmas vyksta Venecijoje? Kuo Jums ypatingas šis miestas – ar gerai jį pažįstate?

Venecijos pažinimas visada subjektyvus – ji gali apskritai neatsiverti, palikdama tave rūke ant Atodūsių tilto… Turizmas tą miestą muziejų išlaiko, bet sykiu ir stipriai žaloja. Senųjų gyventojų vis mažiau, ir tie patys traukiasi į kontinentą, ieško tvirtesnio pagrindo. Knygoje ji sušvyti trumpam, bet stipriai pakeičia veikėjų likimus. Ji čia „trigeris“, pastūmėjantis veiksmą gana nelaukta kryptimi. Ir, be abejo, Venecija tradiciškai atneša sėkmę mūsų šiuolaikiniams menininkams. Neveltui knyga pasibaigia Dainiui Liškevičiui skirtu tekstu.

Knygoje aprašote „glamūrinės“ visuomenės dalies gyvenimą. Kuo jis pasirodė Jums įdomus? Pirma mintis – kad tokioje knygoje turėtų būti daug ironijos, ar teisingas toks spėjimas? O gal radote visai kitokį požiūrio tašką?

Pagrindiniai knygos veikėjai – dizaineriai, architektai, mados pasaulio „figūrantai“, tad „glamūras“ tarsi užprogramuotas. Bet jis išties dažnai nušviečiamas ironiška, netgi komiška šviesa, kuri jokiu būdu neužbraukia autoriaus empatijos savo personažams.

Knygą rašėte pandemijos metu – kokią įtaką tai padarė šiam kūriniui? Jei teisingai suprantu, bandėte spėti užfiksuoti ir tai, kaip gyvename šiuo keistu metu. Ar galima vertinti, kad ji taps ir tam tikru pandeminių aktualijų atspindžiu?

Alvydas Šlepikas, tarkime, tuo įsitikinęs. Ta absoliučiai nekasdieniška ir dažnai nepažini, netgi mistiška pandemijos „kasdienybė“ čia tik išryškina kitas svarbias knygos temas – emigracijos ir bandymų sugrįžti iš jos, tėvų ir vaikų santykių, pagaliau meilės ar prieraišumo pasirinktam gyvenimo būdui. Čia „tirštas“ ne tik tekstas, bet ir kontekstas.

Rolandas Rastauskas
Foto: Daivos Kairevičiūtės nuotr.

Kas slypi už antrojo knygos pavadinimo žodžio „tiesiogiai“? Tai irgi sąsaja su gyvenimu, persikėlusiu „online“? Kaip tai pakeitė Jūsų paties kasdienybę?

Knygoje dukart į pirmą planą patenka srautinės transliacijos – vienas iš nuolatinių „Venice live” kanalų „YouTube“ tinkle ir Armanio madų show praėjusį pavasarį Milane. Galimybė stebėti ir išgyventi įvykius realiu laiku yra mūsų naujosios tikrovės „pagardas“, kuriuo dažnai naudojuosi.

Kaip manote, kas bus šios Jūsų knygos skaitytojas? Koks norėtumėte, kad jis būtų?

Jau minėtam interviu radijui juokavau, kad man būtų įdomu, kaip šitą knygą skaitytų sostinės Paupio hipsteriai, kurių turbūt niekada nepamatytum su lietuvių rašytojo knyga rankoje ar skaityklėje.