Kartą dėl pandemijos nukeltas, Anatolijaus Šenderovo atminimui skirtas koncertas lapkričio 13-ąją įvyks Nacionalinėje filharmonijoje, jos salės prieigų sienas papuoš fotografijų paroda, kurioje – šviesaus atminimo kompozitoriaus gyvenimo akimirkos. Jo kūryba, be Arkadijaus Gotesmano, scenoje dalysis pasaulyje pripažintas violončelininkas, Šenderovų šeimos bičiulis Davidas Geringas, Modesto Barkausko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, trio „Kaskados“. Bus atliekamos „Sulamitos giesmės“ violončelei ir orkestrui, Koncertas fortepijoniniam trio ir orkestrui, fragmentai iš baleto „Dezdemona“. Koncertą ves muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Arkadijau, kaip susikirto jūsų, džiazo improvizatoriaus, kelias su Anatolijumi Šenderovu, pakreipusiu į akademinę muziką?

Apie Anatolijų Šenderovą ir jo muziką buvau girdėjęs anksčiau nei mudu susitikome. Tuo laiku – apie 1989–1991-uosius – labai daug koncertavome su saksofonininku Petru Vyšniausku, mūsų duetui „PetrArka“ tai buvo kelionių metai, bet visada domėjausi muzikos lauku – kas jame naujoviška, įdomu. Viačeslavas Ganelinas jau buvo išvažiavęs į Izraelį. Buvau girdėjęs, kad Vladimiras Tarasovas su Anatolijumi parengė kelis įdomius projektus, pasižiūrėjau ir susižavėjau.

Paskambinau: „Laba diena. Esu toks ir toks. Man labai patinka jūsų muzika. Gal kada nors būčiau naudingas?“ Išvykau į Izraelį, grįžau ir 1996 metais sulaukiau skambučio: „Alio, Arkadijau, norėčiau pabandyti.“ Tuo metu jau dirbom su Pavelu Giunteriu, praktiškai nuo įsikūrimo buvau jo „Vilniaus mušamųjų“ kviestinis atlikėjas, paskui nuo ansamblio atsiskyriau, pasukau į improvizacijas. Su Anatolijumi ėmėmės „Sulamitos giesmių“. Viskas, kas buvo iki tol – visos perkusijos – nublanko, prasidėjo Šenderovo pamokos, jo teatras, atėjo suvokimas, kaip reikia groti aritmiškai, kaip spalvingai skamba jo mėgstamiausi aukštieji garsai – skambaliukai, prisidėjo mažos ir didelės erdvės užpildymo mokykla.

Arkadijus Gotesmanas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Labiausiai mėgau atlikti tuos kūrinius, kuriuose turėjau dar kitų užduočių – papildyti muziką idėjomis ir improvizacija. Pavyzdžiui, „Sulamitos giesmėse“ įstoju nuo antros dalies – Filharmonijoje išeinu su džembe ir žingsniuoju grodamas nuo salės durų iki scenos pro visas žiūrovų eiles. Anatolijus sugalvojo įdomų mano išėjimą, kai šį kūrinį su Davidu Geringu atlikome EXPO parodoje Hanoveryje – tada mano džembė skambėjo nuo balkono iki scenos. Rašydamas muziką baletui „Dezdemona“ paskambino: „Pasiimk instrumentą ir atvažiuok, vienas to nepadarysiu.“ Kūrėm, galvojom kartu. Mielai visada pas jį važiuodavau. Kokių prikepdavo bandelių!

Ne tik rašė puikią muziką, bet ir skaniai gamino?

Nepaprastai. Buvo išmokęs skardą pabarstyti macų likučiais – smulkiais trupiniais, tada kepinys nepridegdavo, nereikėdavo naudoti aliejaus. Tai – senovinis žydų receptas. Stebėdavau tą kulinarinį procesą. „Dabar pagrok“, – sakydavo, čia pat būdavo pakabintas mikrofonas. Man tai – tikra gyvenimo laboratorija, didžiausia laimė prie jos prisiliesti. Pamenu, kai jau paskutinėmis jo dienomis vis skambinėjomės dėl baleto „Frančeska Man“ (Franceska Mann), jis buvo atskridęs į Lietuvą iš Amerikos, kur gydėsi, sėdėjo studijoje, montavo muziką baletui, sulaukiau didžiulio kieto pamokslo. Prieš tai daviau kažkam interviu, kur nieko nepasakiau apie savo akademinę sceną, apie tuos darbus su juo: „Kuklumas čia niekuo dėtas, jei kažką padarei, jei tai skamba, turi apie tai sakyti.“

Kitą rytą pas jį Nemenčinėje valgėme pagal senovinį receptą jo gamintą gefilte fiš su daugiau burokėlių nei įprasta. O paskui išėjo taip, kad turėjau organizuoti atsisveikinimą, sutikti palaikus, palydėti, skambinti visiems, vesti laidotuves... Per jas skambėjo Anatolijaus mylimas instrumentas šofaras, – jo garsais Dominykas Vyšniauskas apie netektį pranešė Lietuvai.

Bet iki tol judu nuėjote gražų kūrybinį etapą.

Visas darbas su Anatolijumi man buvo teatras – tie baleto spektakliai, buvimas Operos ir baleto teatro orkestro duobėje. Tokios pat patirties turiu nuo Oskaro Koršunovo „Oidipo karaliaus“, kai scenoje įgarsinau aktorių judesius, turėjau tiksliai pataikyti, kad mano garsai atspindėtų jų kūnų perteikiamą krūvį. Klasikinė Anatolijaus muzika buvo kas kita. Turėdavau labai pamąstyti, kaip savo garsu užpildyti reikiamus jos elementus. Ne šiaip improvizuoti, pamušti būgnus, bet pirmiausia – išmąstyti. „Dezdemona“: orkestras groja, kūrinys – trijų valandų, o mano visos partitūros – viskas atmintinai. Ta muzika būdavo dalis manęs.

Esu jam dėkingas už visus pamokymus ir impulsus, kuriuos man davė. 2018 metais Klezmerių muzikos festivalyje, kurį organizavau, surengiau projektą „Dvi šimtmečio legendos“, – scenoje susitiko Anatolijus Šenderovas ir Viačeslavas Ganelinas. Televizijoje liko po šio projekto darytas interviu, kur du patriarchai pasakoja apie savo gyvenimą su visokiais bajeriukais. Klausytis tokių dviejų grandų, jų minčių apie muziką ir Lietuvą – didelis dalykas, neapsakomas malonumas.

Pamenu, kai su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Davidu Geringu grojome Izraelyje, Haifoje, Anatolijus buvo apsistojęs pas mane. Paskui persikėlė pas pusbrolį. Važinėdavom į repeticijas autobusu. Kalbėjome, kad atstumai – kaip Lietuvoje, bet šičia jis gyventi negalėtų – tiek daug žmonių. Sakydavo, kad Nemenčinės, jos miškų niekas nepakeis. Ten jam buvo geriausias kurortas pasaulyje. Kartais nuvažiuoju prie namo, kuriame gyveno, kepė tas nuostabias bandeles ir darže augino nepaprasto dydžio ir skonio braškes.

Anatolijus Šenderovas
Foto: Dmitrij Matvejev

Jis buvo labai giliai mąstantis žmogus. Man Vilniuje dabar daug ko trūksta – žmonių, medžių, įprastų miesto maršrutų, pokalbių. Nėra Anatolijaus, nebėra Jono Žiburkaus, dar keli svarbūs muzikai žmonės nebeatsiliepia telefonu.

Vieną paskutinių kartų akis į akį mudu susitikome sinagogoje. Buvo grįžęs iš Amerikos po pirmo gydymo kurso, jau sustiprėjęs. Jis man nieko apie sveikatą nesakė, nors bendravome daug, ypač ilgai šnekėdavomės telefonu įvairiausiomis temomis. Kiti žmonės buvo užsiminę, kad jis turi rūpesčių, bet niekas labai konkrečiai nekalbėjo. Jis stovėjo toje vietoje, kur aš ateinu melstis. Veide pamačiau nepaaiškinamą įtampą ir viskas tapo aišku. Tada jau pats papasakojo daugiau, buvo labai optimistiškas: „Man pavyko, viskas pasiseks. Turiu dvejus namus – Vilniuje ir Amerikoje, kur yra dukra, mano muzika skamba, – ko daugiau begaliu norėti?“ Ir išties iki pabaigos jis buvo sklidinas idėjų. Pavyzdžiui, spektaklyje „Frančeska Man“ įspūdžiui sustiprinti norėjo panaudoti kvapus.

Anatolijus Šenderovas garsėjo ypatingu reiklumu jo kūrinius atliekantiems muzikantams, dalyvaudavo repeticijose ir iki siūlelio viską gludindavo pats. Baigti baletą „Frančeska Man“ jau be jo tikriausiai buvo keista?

Manau, jis elgėsi teisingai. Gal ir būdavo kiek įkyrus, jausdavo, kad tokia priežiūra nepatinka muzikantams, bet tai nebuvo šiaip pedagoginė kontrolė. Jis tiesiog siekdavo, kad muzika skambėtų taip, kaip sugalvota. Ruošti spektaklį be jo buvo labai sunku. Man asmeniškai pirmiausia buvo dar sunku dėl pačios temos – savo drąsa Aušvico koncentracijos stovykloje išgarsėjusios talentingos žydaitės šokėjos, nes mano tėvas irgi kalėjo Aušvice. Skambėjo Anatolijaus genialus kvartetas, aš grojau „ant viršaus“, buvo paruošti keli atlikimo variantai. Išvažiuodamas Anatolijus pasakė daryti taip, kaip jaučiam. Jautėmės keistai be jo tolesnės priežiūros.

Kita vertus, man atrodo, kad jis prižiūri savo reikalus iki dabar. Tiesiog pajausdavau, į galvą ateidavo minčių, kad turiu pasakyti viena ar kita kolegoms. Toliau – dar daugiau mistikos. Per banketą po premjeros prie mūsų su Anatolijaus dukra Žaneta artėjo padavėjas, nešinas padėkliuku su dviem taurėmis – jos sudužo nepaliestos! „Turbūt norėjo išgert“, – šyptelėjau. Nepraėjo ir pusė minutės, kaip kitas padavėjas prie stalo paleido iš rankų didžiulę lėkštę su maistu. „Dar ir užkando“, – beliko pridurti. Po laidotuvių buvo prabėgusios gal dvi savaitės.

Iki spektaklio jo buvimą, mintis jautė ir choreografiją kūrusi Edita Stundytė. Premjeros dieną buvo daug mistinių dalykų, ir su manimi jie dar tęsiasi. Kauno Europos kultūros sostinės 2022 programoje su „Chordos“ kvartetu planuojame atlikti jo kūrinį „…after Chagall“. Jau anksčiau Anatolijus sutiko su mano pasiūlymu – grosime iš vitražinio stiklo gabaliukų pagamintu stovu. Jis įtaisytas virš atidaryto fortepijono – rezonuojant stygoms tie stiklo gabaliukai skamba ir ši konstrukcija tampa muzikos instrumentu. Įdomu, ką jis tada pasakys...

Ar jis ką nors sako, kaip groti netrukus Filharmonijoje vyksiančiame koncerte?

Dar nesako, bet ir pats žinau, kad bus labai gražu: grieš Davidas Geringas, skambės Anatolijaus muzika, bus apie jį kalbama. Vien tai jau yra labai gerai (šypsosi). Lietuvos žmonės, koncertų publika jį labai mylėjo.

Kokiu raktu jis atrakindavo šitiek širdžių? Kodėl Šenderovo muzika tokia mėgstama?

Kalbant apie tą klasikinę muziką, kurią atliko Geringas, Mischa Maisky ir kiti pasaulinio garso atlikėjai, matau joje labai daug vidinio natūralumo. Tokio, prie kurio pritampa labai aukštos klasės solistai. Kai stipri idėja susijungia su ypač stiprių atlikėjų jėga ir viskas natūraliai susilieja su orkestru, tai virsta mistiniu reiškiniu, spektakliu. Jo kūriniai nėra tokie paprasti, kad apibūdintum „linksma“ ar „liūdna“. Apie kiekvieną sakant reikia pagalvoti. Ten yra dialogo, žmonių gyvenimo, dramaturgijos. Tas siužeto aprašymas muzikos kalba ir paverčia jo kūrybą provokuojančia emocija. Man asmeniškai labai artimas tas organiškumas, kuriuo persmelkta jo muzika, jo ritmika, harmonija, forma, dinamika, labai įdomūs melizmai – smuikų, violončelės. Jo akordai tiesiog gyvena mano viduje.

Anatolijus Šenderovas
Foto: Dmitrij Matvejev

Man jo labai trūksta ir kaip kūrėjo, ir žmogaus. Jis buvo reiklus ir ūkiškas: prižiūrėjo viską nuo savo namų, daržo iki to, kas vyksta scenoje, galėjo kažką užstoti, apginti, patarti. Labai domėjosi technika, važinėjo savitais automobiliais – sename „Volkswagen“ buvo integruota vaizdo sistema, telefonu kalbėdavo su ausinėmis, užsidėjęs beretę važinėdavo raritetiniu BMV. Dar anksčiau motoroleriu apkeliavo tuometės Sąjungos platybes. Taip pat buvo labai draugiškas, vaikščiojo į savo kolegų koncertus, o tai jau nemažai pasako. Kartais pasirodydavo net kiek naivus. Pamenu, kartą keliavome koncertuoti iš Kauno oro uosto, jis tokioje senovinėje rankinėje vežėsi garso kolonėles. Muitininkai jomis susidomėjo, kažkur nusivedė Anatolijų. Laukiu laukiu, praėjo dvidešimt minučių, neramu. Pareina šypsodamasis: „Nuėjome į tamsią patalpą, o ten jie taip ilgai nuo mano kolonėlių dulkes šluostė.“ „Tai juk ne dulkių, o narkotikų taip ieško“, – turėjau paaiškinti.

Vis dar sunku kalbėti apie Anatolijų. Jo kūryba atliekama vis plačiau, nes muzika – toks dalykas: net didieji atlikėjai pripažįsta kartais jaučiantys, tarsi kažkas iš aukščiau viską jų rankomis daro. Kažką ypatingo juto visi, kurie grojo Šenderovo muziką, repetavo su juo. Visiems liko atminty jo šviesa. Atmintis gyva, tik štai paskambinti nebegali... Belieka patiems nuspėti, kaip Anatolijus norėtų, kad jo muziką atliktume šįkart.