Lietuvos jūrų muziejuje projektų vadovu dirbančio klaipėdiečio M. Gudelio įsitikinimu, visiems akivaizdu, kad Klaipėdos krašto prijungimo operacijos šimtmetis prasmingas įvykis, ir jį reikia įprasminti.
„Kiekviena karta turi palikti pėdsaką savo žemėje. Mano nuomone, kino filmas tam geriausia forma. Tema įspūdinga, neįprastas įvykis Lietuvos istorijoje. Susipažinę su režisieriumi A. Juzėnu, ieškojome rašytojo, kuris apsiimtų parašyti scenarijų, nes nėra tokios literatūrinės medžiagos, sutiko Saulius Šaltenis. Idėja pavyko užkrėsti visą komandą. Iš pradžių kreipėmės į LKC dėl scenarijaus išlaidų finansavimo, bet nelaimėjome konkurso, antrąjį kartą dėl filmo vystymo darbų projekto – irgi ne. Supratome, kad kažkas ne taip. <...> Trūko kantrybė, nusibodo gauti užgaulius, neprofesionalius, neetiškus vertinimus. Susidariau tokį įspūdį, kad LKC kaip įstaiga turi mylimų ratą, o jeigu esi naujas, nepatenki į kažkokį mistinį klubą – tau durys uždarytos. Vertinimo kriterijai labai išplaukę ir abstraktūs, kuriais tu bet kada gali sau palankų projektą pakelti ir finansuoti, o neparankų – nuskandinti. <...> Tema aktuali, anksčiau neaktualizuota, komanda stipri, scenarijus geras – kas gali būti ne taip“, – kėlė klausimą idėjos autorius.
Teks verstis per galvą
Režisierius A. Juzėnas pastebėjo, kad norint sukurti filmą konkrečiai jubiliejinei datai – 2023-iųjų sausio mėnesiui – teks verstis per galvą. „Finansavimo modelis gana sudėtingas, laikas pradeda spausti. Per metus turime tikslą gauti per 1,5 mln. eurų – maksimalią kvotą, ką gali skirti Lietuvos valstybė lietuviškam, sudėtingam istoriniam filmui“, – pažindino su siekiu A. Juzėnas.
Esama situacija, A. Juzėno teigimu, liečia visus kinematografininkus.
„Kino centras dirba kaip privati institucija, o ne kaip valstybinė. Nėra viešinami valstybės finansavimą gavę projektai, kaip ir duomenys, kokiais kriterijais ir tikslais remiantis jis skiriamas. Jei LKC oficialiai pateiktų finansuojamų projektų iš valstybės biudžeto apžvalgą – būtų logiška ir skaidru. Šiuo metu to nėra, todėl yra lengva manipuliuoti projektais, ekspertais, nuomonėmis, vertinimais. Šio susidariusio uždaro rato rezultatas atsispindi lietuviškame kine. Per konkrečius darbus, kurie „prasisuka“ ir gimsta tokie žiūrovų komentarai kaip „eilinis lietuviškas šlamštas“, „šūdas“... Kitas dalykas, viešumo nebuvimas žlugdo kinematografininkų bendruomenę, nėra kriterijų ir krypties, kur link lietuviškas kinas eina. Dabar tai tik didelis turgus, pilnas atsitiktinumų, visiškai nesupranti, kokia turgaus paklausa, o to neturėtų būti, juk čia valstybinis finansavimas“, – negailėjo kritikos esamai tvarkai A. Juzėnas.
Daugiau vertintojų – didesnė galimybė objektyvumui
Atsižvelgus į europinę praktiką, M. Gudelis svarstė, kad ekspertai turėtų būti renkami viešai, o dabar gi, jo duomenimis, LKC ekspertai yra deleguojami iš asocijuotų struktūrų.
„Jeigu yra profesionalas, bet nepriklauso asociacijoms – negali tapti ekspertu. Komisiją sudaro trys žmonės – tai per mažai, daugiau vertintojų – didesnė galimybė objektyvumui, be akivaizdžių išankstinių nusistatymų. Siauras ekspertų ratas sudaro galimybę siaurai interesų grupei vystyti kino filmus – orientuojamasi į procesą, bet ne į rezultatą. LKC jau dešimtmetį tinkamai nevykdo politikos formavimo, nors pagal nuostatus yra atsakingi už sektoriaus kokybės gerinimą“, – teigė prodiuseris.
A. Juzėnas atkreipė dėmesį ir į žmogiškąjį faktorių. „Būna, ekspertai susimauna – tai žmogiška. Tačiau visose institucijose tuomet vertinama ekspertų kvalifikacija, bet šiuo atveju LKC atmetė teismo sprendimą, kad ekspertai blogai arba nekvalifikuotai įvertino, užsimerkę ir toliau „stūmė“ nelanksčią idėją, kad šventąja dvasia vadinamieji ekspertai yra neklystantys. Klysta“, – kalbėjo A. Juzėnas.
Su įvairiais kultūros projektais jau daugiau nei šešerius metus dirbantis M. Gudelis sakė, kad su „tokiomis nerašytomis taisyklėmis tenka susidurti pirmą kartą“, dėl to ir nusprendė kilti į kovą: „Jeigu komisija pasakė, kad vertinimas neetiškas, neprofesionalus, blogas iš esmės, nes jis niekur neveda mūsų kaip kūrėjų. Kaip pataisyti paraišką, kad laimėtume finansavimą? Iš tos serijos, ką turiu dar padaryti, kad sunešiočiau metalines klumpes? Paprašėme LKC skirti naujus ekspertus, kurie normaliai išaiškintų. Išvadas pateikę ekspertai jau vieną kartą pasisakė, jie jau ir teisiškai, ir morališkai yra šališki, negali savo darbo vertinti antrą kartą, staiga pakeisti savo nuomonę – tai akivaizdus dalykas.“
Jeigu priklausai moteriškai lyčiai – turi tiesos monopolį?
Scenarijų, anot M. Gudelio, gerai įvertino visi, kuriems davė jį perskaityti. „Sako – vau, pagaliau po ilgo laiko vėl geras lietuviškas kino filmas, o ekspertai – įžvelgė seksizmą, kurio S. Šaltenio kūryboje nė su žiburiu nesurasi“, – stebėjosi idėjos autorius.
Jam pritarė ir A. Juzėnas, prisiminęs, kad vertinime galima atrasti kokių tik nori kaltinimų, tokių kaip antižydiškumas, putinizmas, provokiškumas...
„Perskaitęs pagalvojau, – patogiai gyvenate XXI a. ir sprendžiate, kaip 1922-ųjų Klaipėdoje gyveno žmonės, priklausę įvairioms tautybėms – tai ir žydai, ir lenkai, lietuviai, anglai – tai yra katilas, kaip Hamburgas. Vyko gyvenimas, ryškesnis nei Vilniuje. Bet argi gali nusikelti kepurę ir kažkaip nukeliauti į tuos laikus? Scenarijus kuriamas remiantis to meto laikraščiais, dienoraščiais, rašytiniais prancūzų, vokiečių, lietuvių šaltiniais, per S. Šaltenio suasmenintus personažus. Bet ekspertai užsispiria, kad yra teisūs, nes dabar feminizmo laikai – jeigu priklausai moteriškai lyčiai turi tiesos monopolį, tačiau taip nėra – laikai keičiasi. Prieš šimtą metų moterys kovojo už savo teises – filmas apie kovą už moterų teises. Nesu moteris, bet kaip režisierius stengiuosi gyventi visų gyvenimus. Ir kalinių, ir žydų, ir lietuvių, ir moterų taip pat. Įeinu į moters poziciją 1922-ųjų Klaipėdoje: jei koks nors girtas jūrininkas priekabiautų ir pasiūlytų man pinigų – ką aš daryčiau? Paskambinčiau policijai ar moterų teises ginančiai organizacijai?“, – ironizavo A. Juzėnas ir pridūrė, kad filmo pateiktoje medžiagoje – didžiulis laiko šuolis, kurio įvertinti žvelgiant tik iš šių dienos perspektyvos – tiesiog neįmanoma.
Esmė nepasikeitė
LKC vadovas Laimonas Ubavičius į situaciją prisipažino žiūrintis ramiai. „Visi turi teisę skųsti, jų nuomone, neteisingus sprendimus. Peržvelgus patį procesą – viskas vykdoma pagal nustatytas taisykles, žinome ekspertų kadencijas, LKC ekspertai paskiriami tik suderinus su Kultūros ministerija. Su ekspertais pasirašomos paslaugų teikimo sutartys (formaliai – per viešuosius pirkimus). Parengiamųjų ir gamybos taisyklių reglamentavimas nustato visą ekspertinio vertinimo procedūrą. Pagal tai, ką LAGK nusprendė rugsėjo pabaigoje – atlikome vertinimą iš naujo, ekspertai įvertino, pateikė individualias išvadas, atitinkamai viskas buvo įforminama protokoluose, parengti nauji įsakymai, tačiau jie esmės nepakeitė“, – aiškino L. Ubavičius.
Neteisingiausia, L. Ubavičiaus manymu, šiuo atveju būtų nukrypti nuo paties ekspertinio vertinimo principo. „Dėl to taip ilgai kovota, kad sprendimus dėl projektų finansavimo visgi priimtų ekspertai, jokie nukrypimai neturėtų būti toleruojami, todėl mes laikomės principo, kad kitaip nebus. Ekspertai rotuojasi, keičiasi. Filmo kūrėjai skundžiasi ir kaltina, kad ekspertai turi asmeninį suinteresuotumą. Tebūnie, teisėsaugos institucijos tiria, tačiau aš tokių įtarimų neturiu. Skelbdami išvadas pateikiame nuasmenintas ekspertų išvadas, bet po to, kai ginčas imtas nagrinėti teisine tvarka, pateikėm kopijas su pavardėmis. Gavome prašymą iš naujo pateikti išvadas. Ekspertai atliko tą darbą, savo komentarus ir išvadas detalizavo, išdėstė pagal nustatytus kriterijus, sąsajoje su kriterijais įvertino visą paraišką“, – įvykių eigą detaliai nupasakojo L. Ubavičius.
Galutinius sprendimus priimantis L. Ubavičius neabejojo, „kolegos ir toliau aršiai puls“. „Tebūnie, darbas toks – svarbiausia išlaikyti kultūros srityje bendrą ir svarbiausią principą dėl ekspertinio vertinimo“, – dar kartą pabrėžė jis.
Greičiausiai, anot LKC vadovo, pasikeis ekspertų sudėtys. „Perplanuojame visą ekspertinę sistemą. Liepos pabaigoje buvo patvirtinti ekspertų nuostatų pakeitimai, derinome su industrija, veikiančiomis kino asociacijomis, jie išdėstė nuogąstavimus – bandėme eliminuoti sistemines problemas, patobulinome tvarkas. Dabar visos organizacijos baigia pateikti siūlymus dėl naujų ekspertų komisijų sudarymo, iki gruodžio mėnesio turėsime ir tą klausimą išspręsti“, – planais dalijosi L. Ubavičius.
Grandiozinis filmas, kurio kaštai milžiniški
L. Ubavičius neslėpė, LKC turi įsivaizdavimą, kokio finansavimo siektų aptariamo filmo kūrėjai atėję su gamybos projektu.
„Matome ir jaučiame ambiciją – grandiozinis filmas, kurio kaštai milžiniški – minimum 1,5 mln. eurų. Istorijoje tokio finansavimo filmui dar nesame turėję. Tokio masto projektas galėtų būti įgyvendinamas, jei visa apimtis – tiek kūrybinė, tiek vadybinė, tiek finansinio plano – būtų geros kokybės. Ar LKC priima blogus sprendimus? Pasižiūrėkime į šių metų rezultatus. LKC finansuoti filmai pateko į tarptautinius A klasės festivalius. Tarp jų – Venecijos kino festivalyje lietuvių režisieriaus Lauryno Bareišos ilgametražis filmas „Piligrimai“ buvo išrinktas geriausiu konkursinės programos „Horizontai“ filmu. Prieš dvi savaites Algimanto Puipos „Sinefilija“ buvo Varšuvos festivalio tarptautinėje konkursinėje programoje. Artėja Talino „Juodųjų naktų“ festivalis – programa paskelbta, bent jau dvi lietuviškų filmų pasaulines premjeras turėsime, Baltijos šalių konkursinėje programoje – penki filmai... Negaliu apkaltinti nė vieno eksperto, kad blogai dirba. Visi filmai, kurie pastaraisiais metais buvo finansuoti (nefinansuojame jų dešimčių dešimtimis) tokio lygio, kad juos atsirenka tarptautiniame kontekste“, – kalbėjo LKC vadovas.
Viena eksperčių, rekomendavusių nefinansuoti M. Gudelio projekto, kino prodiuserė Marija Razgutė į iškeltą versiją, kad vertinimas galbūt nebuvo objektyvus, sureagavo atsakydama, kad tai tik „žodis prieš žodį“.
„Jų žodis prieš mano žodį. Vertindami paraiškas turime pasirašyti nešališkumo deklaraciją, ir t.t. Kai yra neigiamas atsakymas, tada kažkas sugalvoja, kad tai neobjektyvus vertinimas. Savo išvadas pateikėme raštiškai, su paaiškinimais. Nesiimsiu spekuliuoti, visa esmė ne ekspertai, o pats projektas. Turi pasikeisti kūrėjų mąstymas“, – pasidalijo įžvalga M. Razgutė.
Filmo kūrėjai ekspertų vertinimo procese įžvelgė ir cenzūros prieskonį. Tačiau M. Razgutė su šia išsakyta nuomone nesutiko, tikindama, kad tai „populistinis pasakymas, neturintis nieko bendra su realybe“.
„Projekto nefinansavimas nėra projekto cenzūra. Niekas nesikiša į turinį, reikėtų projektų vykdytojams nusiųsti žodžio „cenzūra“ definiciją, ir tada kalbėtis. Kai žodį „kritika“ įvertini kaip cenzūrą, tada apipili kitus purvais, viskas paprasta“, – darė išvadą ji.
Paviešinti LKC ekspertų vertinimai apie naująjį istorinį filmą „Klaipėda, 1923“:
„Kaip ir praėjusio konkurso metu, taip ir šiame konkurse filmo kultūrinė vertė bei temos ir pagrindinės idėjos originalumas vertinami aukštesniais arba vidutiniais balais, scenarijaus elementai gana šabloniški, o veikėjų charakteriai nuspėjami, nepatiriantys taip reikiamo virsmo/kismo. Susitikimo metu su režisieriumi dar kartų nemažai pastabų buvo išsakyta seksistiniam požiūriui į moteris bei jų vienaplaniškumą ir objektizavimą. Nepasikeitė ir neatitikimas tarp paraiškoje deklaruojamo noro, kad šis filmas taptų Klaipėdos krašto atgavimo kaip nepkartojamos karinės operacijos iliustracija, siekiu švęsti mūsų visų patriotinius jausmus šio įvykio atžvilgiu, ir realybės, su kuria susiduriame skaitydami scenarijų, kuriame sekame nuspėjamą meilės istoriją. Finansinis planas bei išlaidų sąmata pagrįsti ir tikslūs, įgyvendinimo ir sklaidos planas vertinami vidutiniškai.“ / M. Razgutė.
„Ekspertams pateiktas scenarijaus variantas beveik nesiskiria nuo jau svarstyto žiemą, bet apimtis rodo, kad norint jį įgyvendinti reikėtų daug daugiau ekraninio laiko nei nurodyta dokumentuose. Posėdžiui prasidėjus pranešta, kad egzistuoja dar vienas, smarkiai pakitęs variantas, papildytas ryškesne E. Galvanausko linija, nors pateiktame variante akcentuojama, kad tai bus meilės istorija. Manau, kad filmo kūrėjai pirmiausia turėtų apsispręsti, ką nori kurti: proginį filmą, istorinę dramą ar meilės istoriją ir pateikti ekspertams tokį scenarijaus variantą, dėl kurio įgyvendinimo nekiltų abejonių, juolab žinant, kad istorinio filmo gamyba pareikalaus daug lėšų, A. Juzėno filmų finansavimas visada būna keblus ir audringas, o užsienio prodiuserių finansinis indėlis nelabai aiškus.“ / Ž. Pipinytė.
„Atmetus visą pradinę pompą reikia sutikti, kad gvildenant šią jau šimtmečio sulaukusią Lietuvos istorijos atkarpą S. Šaltenio indėlis gali būti esminis ir labai prasmingas. Svarbu, kad režisierius nenugrybautų kur į šoną. Savaime suprantama, kad be koprodukcijos šis projektas vargiai ar bus realizuotas. Yra pastabų paruošiamojo periodo sąmatai. Vėl kartojasi tos pačios klaidos – kompozitorius dar nepradėjus filmuoti.“ / Juozas Širvinskas.
Šių ekspertų vertinimu, iš 12 pretendentų juosta apie Klaipėdą su 17,67 balo liko tik septintoje vietoje. Geriausiai – 24 balų vidurkiu – buvo įvertintas VšĮ „Uljana Kim ir ko“ siūlomas statyti filmas „Johatsu“ (režisieriai Lina Lužytė ir Nerijus Milerius), kuriam buvo skirta 23 500 eurų. Po jo su 23,67 balo atsidūrė UAB „Ultra Nominum“ filmas „D.S.Š. pagal Jokūbą“ (režisierius Arūnas Matelis), gavęs tokią pačią sumą. Trečioje vietoje – VšĮ „Naratyvas“ filmas „Aktyvistas“ (rež. Romas Zabarauskas) su 21,33 balo, kuriam skirta 17 100 eurų. Dar 14 830 eurų gavo ketvirtoje vietoje likęs VšĮ „In script“ pasiūlytas režisierės Gabrielės Urbonaitės filmas „Renovacija“ (20,33 balo).
