„Gal tai natūrali atranka? Kaip sakoma, karo ir maro metu truputėlį „prašvarinamos“ Homo sapiens gretos, ir mūsų, menininkų. Galbūt jų yra per daug, išlieka tik tie, kurie labai nori, laikosi už to sudužusio laivo rąsto“, – ieškojo paaiškinimų šios dienos įvykiams D. Gumauskas.
Tačiau, anot teatralo, šiandien jau šiek tiek daugiau šviesos – žiūrovai ateina į spektaklius, baimės po truputį nyksta.
„Rugsėjo mėnesį išleidome mano režisuotą „Detoksikaciją“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę – džiaugiuosi tuo spektakliu, kuris ir vėl turėtų pasirodyti lapkričio 5-ąją. Pirmieji parodymai, kiekvieną kartą susitikę dar koreguojame, bet yra didžiulis malonumas dirbti su tokiais aktoriais kaip Andrius Bialobžeskis, Agnieška Ravdo, Justina Nemanytė. Kiekvienas atėjimas į teatrą yra džiaugsmas“, – apie kolegas gražiai atsiliepė pašnekovas ir pridūrė, kad dėl pandemijos sustabdytus spektaklius bandysią „vėl paleisti, kad jie važiuotų per Lietuvą“.
Kalendorius, anot D. Gumausko, užsipildė: „Emigrantai“ nuo lapkričio 6 d. pradeda savo kelionę, su „Mongolija“ važiuos į Kauną ir Klaipėdą.
Yra ne vien tikėjimas, bet ir inercija
Visgi per karantiną teko išgirsti ir nelinksmų istorijų – teatralams dėl lėšų stygiaus teko imtis kitų darbų. Paklaustas, ar įmanoma nuolat įrodinėti savo reikalingumą ir besąlygiškai tikėti savo profesija, D. Gumauskas sakė, kad yra ne vien tikėjimas, bet ir inercija.
„Nėra lengva pakeisti profesiją, įsisukus į vieną tam tikrą ratą ar burbulą. Slenkant metams, kai pradedi galvoti apie galimybes (ne dėl to, kad nusivylei teatru ar kinu), supranti, kad tave riša nemažai siūlų, įsipareigojimų. Prieš septynerius metus, būdamas keturiasdešimties, pamaniau, kad norėčiau įgyti dar vieną aukštąjį išsilavinimą, įvaldyti dar vieną profesiją, kurią planavau, bet va, apleidau. Tada prisiminiau – turiu du vaikus, reikia pakankamai greitai suktis, kad juos išlaikyčiau, yra įvairiausių dalykų, dėl ko negali staiga tapti studentu – per didelė prabanga. Bet šiek tiek pabandžiau pakeisti profesiją pradėjęs režisuoti, per daug neišeidamas iš savo žinių rato“, – pažymėjo D. Gumauskas.
Su pastebėjimu, kad režisieriaus darbas, ko gero, mažai kuo panašus į aktoriaus, D. Gumauskas nesutiko, anot jo, skirtumas tik tas, kad atėjęs dirbti atsisėdi į kitą aikštelės pusę, ir esi už viską atsakingas.
„ Jeigu procesas bus nepasisekęs, liksi dėl to kaltas, o jei vykęs – laimėjimas visų. Ir su šita formule – viskas teisingai! Pirmąjį savo darbą pradėjau režisuoti pats jame vaidindamas, daugiau šito stengsiuosi nedaryti – per daug įtampos, nematai visumos, nelieka kūrybos džiaugsmo. Per daug kėdžių apsėsta, per daug atsakomybių. Su pirmu darbu pasimokiau, kitus du jau kūriau tik kaip režisierius“, – pasakojo jis.
D. Gumauskas neatmetė empatijos momento – per daug gerbia aktoriaus profesiją, negalėtų būti despotišku režisieriumi.
Aktorystė efemeriška ir trapi
Aktorystė kaip menas, D. Gumausko įsitikinimu, yra labai efemeriška ir trapi: „Dirbi daug, įsigyveni į vaidmenį, tačiau spektaklis kiekvieną kartą vis kitoks, vos jam pasibaigus nelieka jokių įrodymų, kad toks buvo, netgi jeigu jis ir nufilmuotas – video iškraipo patį faktą. Man iki šiol regisi, kad ir aktorystė, ir pats teatras turi prasmę tik tuo metu, kol jis suteikia viltį, kilstelėja aukštėliau, kai jautiesi tarsi įkvėpęs oro, žinių, pažinęs save.“
Kaip pasakojo D. Gumauskas, panašiai jam teko pasijusti teatro festivalio „Sirenos“ metu, spektaklyje „Moters dalys“, kurį režisavo Kornél Mundruczó. „Atsakiau į savo klausimus – taip pat ir profesinius: apie teatrą, ką aš jame noriu matyti. Tuo metu buvau žiūrovas – išėjau pakylėtas, tikslas pasiektas“, – patirtį prisiminė jis.
D. Gumauskas nė kiek neabejojo, kad teatro spektaklyje svarbus abipusis seansas tarp aktoriaus ir žiūrovo. „Jeigu žmogus ateina nusiteikęs priešiškai, jį įmanoma palenkti – žinau pagal save. Kartais ateinu aikštingai nusiteikęs, bet staiga, spektaklis mane paperka – tokia ir yra teatro misija“, – samprotavo režisierius.
Gerai, kai procesas įvyksta, tačiau būna ir taip, kad po blogo spektaklio į teatrą eiti nesinori, – pastebiu.
„Netgi po spektaklių premjerų (kuriuos režisavo garsūs režisieriai, nekuriantys lengvų spektaklių, neminėsiu pavardžių) kartais išgirstu išeinančius žiūrovus jau po pirmosios dalies sakant, kad gyvenime daugiau nebeis į to ar ano kūrėjo spektaklį. Tikiuosi, tai momentinis dalykas“, – pastebėjęs ne vien pozityvų nusiteikimą neslėpė D. Gumauskas.
Vis dėlto, tikino jis, šį nepasitenkinimą vertėtų stengtis įveikti smalsumu. Kaip vieną tokių pavyzdžių, D. Gumauskas pateikė Arpado Schillingo režisuotą spektaklį „Didis blogis“.
„Išėjau įpykęs, garsiai šnekėjausi pats su savimi, tada paskambinau draugui, kuris ten vaidino. Galvoju, dabar jį gerokai pamokysiu! Ilgai prašnekėjome, gal valandą, išsakėme savo pozicijas. Man palengvėjo, o ir jam buvo įdomu su manimi pasiginčyti. Tik kitą rytą supratau, kad tai iš tikrųjų geras poveikis, sukeliantis norą aistringai išsiaiškinti, kur filosofinis akmuo, kur yra ta prasmė? Vienas spektaklis gali suteikti estetinį džiaugsmą arba pakabinti lengvą liūdesį, kitas – prijuokinti iki pilvo skaudėjimo... Kurdamas spektaklius šią atrastą tiesą vis prisimenu, vis ieškau to, kas mane džiugina kaip žiūrovą“, – dalijosi atradimais režisierius.
Teatras neturi būti dvasingas
Materialumo sąvoka šiandien dažnai nusmelkia dvasingumo poreikį. Ar ši priešprieša juntama ir teatre? „Mano manymu, teatras neturi būti dvasingas. Jis gali būti visoks – vulgarus, seksualus, šlykštus, juokingas, sterilus... Tačiau viskas turi turėti pagrindą, kodėl tai daroma, viską turi vienyti ne kiek narcizicmas (nors jis irgi padeda), bet pati tema. Tema ir noras parodyti kažkokį visuomenės skerspjūvį. Teatras yra ta vieta, kur neteisiant mes galime pirmieji atskleisti dalykus, kurie jaudina visuomenę, tokius kaip melas ir apgavystė, korupcija, nejautrumas skriaudžiamam, silpnesniam“, – vardijo D. Gumauskas.
Paklaustas, kada jam toptelėjusi pati pirmoji mintis, kad norįs būti aktoriumi, D. Gumauskas prisiminė, dar mokykloje girdėdavęs sakant: „Turėtum būti aktoriumi!“
„Nors dramos būrelių nelankiau – iš principo. Nepatiko, kas juose daroma, sunku paaiškinti kodėl, matyt, kažkokia saviveikla ten kvepėdavo. Mokykloje nuo pirmos klasės dėmesio išsireikalaudavau juokeliais. Aišku, mano pažymiams tai kenkė, kai kurie mokytojai tiesiog nekentė manęs už tą klasės juokinimą“, – polinkio į aktorystę šaknų ieškojo D. Gumauskas.
Jis prisipažino surimtėjęs truputį anksčiau nei įstojo į Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). „Tuomet, kai supratau, kad per tą vėjavaikišką bruožą galiu nebaigti mokyklos. Ačiū Dievui, susiėmiau! Netgi pradėjau lankyti būrelį, kuriame lipdžiau nedidelius lipdinius pagal vokišką techniką salzteig (iš druskos, miltų ir vandens). Ten pradėjau galvoti apie skulptūros studijas, gerai sekėsi. Tačiau kai pradėjau labiau domėtis, supratau, kad nemoku piešti, o tai skulptūros studijų pagrindas. Atsitiktinai pabandžiau įstoti į aktorinį“, – apie karjeros pradžią pasakojo aktorius.
Kaip prisiminė D. Gumauskas, tėvas tokiu sprendimu, žinoma, neapsidžiaugė, tačiau mama, pati humanitarė, sugebėjo jį suminkštinti.
Kaip diena, taip naujiena!
Teatro pedagogės ir režisierės D. Tamulevičiūtės pirmasis dramos aktorių kursas, žinomas legendinio dešimtuko vardu. Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis – viena ryškiausių teatrinių grupių teatro istorijoje.
„Tas dešimtukas pelnytai nustelbia visus kitus – jie buvo pirmieji, garsūs, ragavo daug kino. Mes atėjome, tiesą sakant, irgi po ne mažiau garsių D. Tamulevičiūtės kursų, kur buvo Rolandas Kazlas, Kęstutis Jakštas, Evaldas Jaras. Po Nepriklausomybės atgavimo, pragyvenimo prasme, buvo skurdus laikas, bet mes nelabai tai jutome, neturėjome tam laiko. Studijas baigėme 1996-aisiais, į teatrus tik grįžinėjo žiūrovai. 1998-aisiais pradėjau dirbti su Eimuntu Nekrošiumi, O. Koršunovu (1999-aisiais įsikūrė OKT teatras), tada prasidėjo pats smagumas“, – kalbėjo pašnekovas.
D. Gumausko kartai teko pergyventi kelias krizes, kurios šalį užklupo 1998-aisiais ir 2008-aisiais. „Mūsų spektaklis „Dugne“ – krizės padiktuotas, tačiau ne jos įkvėptas. Bet iš tikrųjų, tos praeitos krizės, palyginus su šita... – nutęsė jis. – Šiandien dar daugeliui nuostaba nenueina nuo veido. Čia jau net ant nieko pykti negali, nei kaltinti – nei globalizacijos, nei pasaulio bankų.“
Visgi, kaip atviravo D. Gumauskas, ne krizes, ir ne pandemiją sunkiausia yra išgyventi: „Sunkiausia ir didžiausia paslaptis iki šiol esu sau aš pats. Kaip diena, taip naujiena! Kartais niekaip negaliu paaiškinti, kas man atsitinka ryte, kodėl aš nenoriu daryti tų dalykų, kurie susiję su kasdieniu užsiėmimu, idėja, kurią taip užsidegęs bandau įgyvendinti. Kaip prisiversti gyventi toliau? Kartais iš „mirties taško“ ištraukia pats paprasčiausias dalykas – saldi kava. Kažkur skaičiau, kad „Tvin Pykso“ režisierius Davidas Lynchas į spurginę atsineša savo užrašus, geriausios jo istorijos gimsta geriant kavą ir valgant daug saldžių spurgų. Ką noriu pasakyti – iš sunkios situacijos kartais ištraukia visiškai paprastas dalykas – geras žodis, saulė pro medžius prasišvietusi, pabėgiojimas palei upę...“
***
D. Gumauskas gimė 1974 m. gegužės 20 d.; 1992 m. baigė Kauno 52-ąją vid. mokyklą;
1992 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultetą (kurso vadovė D. Tamulevičiūtė, dėst. V. Bagdonas) ir baigė 1997 m. įgydamas menų magistro laipsnį (aktoriaus specializacija).
2011 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį rež. O. Koršunovo spektaklyje „Dugne“ pagal M.Gorkio pjesę.
2017 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Cantat ir Wittenbacho vaidmenis spektaklyje „Lokis“ (rež. L.Twarkovski).
2017m. nominuotas Sidabrinei gervei už vaidmenį filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. D. Ulvydas).
