Kaip antroji oda

Taip, Čiurlionių giminė gausi, išsibarsčiusi per visą pasaulį, jos atstovų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Australijoje, tačiau visus jungia meninis auklėjimas, kuris, A. Čiurlionytės pastebėjimu, jų giminėje „tarsi visiškai natūralus dalykas“.

„Lyg taip ir turi būti – karta iš kartos, visi būtinai mokosi muzikos, dailės, tai kaip antroji oda. Irgi grojau, deja, kai sulaužiau ranką to daryti nebegaliu. Mano vaikai taip pat baigę ir dailės, ir muzikos mokyklas. Kitaip net ir nepagalvotum – tiesiog reikia. Tai suteikia visai kitokį išsilavinimą, ir ne tik dėl to, kad gautum kažkokią pažymą, o dėl dvasinio lavinimo. Atžalos, nors ir baigė meno mokyklas, pasuko visiškai kita kryptimi. Bet gabumų tam turėjo pakankamai... Dukra pasakojo, kad dabar vėl pradėjusi piešti – atsirado potraukis. Vidinis noras čia ypač svarbus“, – kalbėjo A. Čiurlionytė, jauniausiojo M. K. Čiurlionio brolio Jono dukra.

Visgi, ar niekada nesinorėjo dėl tokio natūralaus požiūrio maištauti – mesti muziką, dailę? „Mane visą laiką traukė menai, nuo pat mažens. Apie karjerą visai negalvojau, tiesiog buvo toks potraukis. Mokykloje piešdavau gražiai, nors vienu metu, kai viena mokytoja-akvarelistė mokė lieti akvarele, aš priešinausi, netgi turėjau dvejetą iš dailės“, – juokėsi prisiminusi pašnekovė, dabar net negalinti pasakyti, kas ten taip nepatikę. Tiesiog tuo metu nenorėjusi to daryti ir viskas!

Su pastebėjimu, kad M. K. Čiurlionis – visų įkvėpimų šaltinis, ir, kad augant tokioje šeimoje, matyt, nebereikia leistis į jokias gyvenimo prasmės ieškojimo keliones, A. Čiurlionytė sutiko.

„Man asmeniškai tai tikrai. Kai buvau studentė, daug keliavau su draugų kompanija, išmaišėme daug šalių, buvo toks periodas. Ilgainiui kažkaip šis noras pažinti pasaulį praėjo. Nieko nesakau, kelionės nuostabus dalykas, visgi įkvėpimo galima pasisemti dvasiniuose dalykuose. Tam visai nereikia plačių erdvių, pastoviai keisti vaizdus. Bet reikia jausti momentą – kada, ko reikia“, – sakė pašnekovė.

Pandemija – sudėtingas laikas. Jautrioms sieloms lengva panirti į liūdesio liūną, tad šiandien kaip niekad svarbu atsigręžti į dvasinę savo būseną. Su šia mintimi sutinka ir A. Čiurlionytė: „Aišku, tai sudėtinga, tu gyveni šitokioje terpėje, bet reikia mokėti atsiriboti. Jeigu ji tave įtraukia, tada blogai. Tu tarsi pasidarai nesavas, netenki savęs. Atrodytų, tai nepastebima, bet pamažu užvaldo – visa ta įtampa savo daro, veikia...Turiu draugų, pasišnekame – sakau, nepasiduokite, yra kuo domėtis, ką skaityti, ko ieškoti. Tačiau nors kūrėjai ir jautresni visam supančiam pasauliui, bet jie turi atsparą – menus. Tai kitas pasaulis.“

Ariadna Čiurlionytė


„Mane visą laiką traukė menai, nuo pat mažens. Apie karjerą visai negalvojau, tiesiog buvo toks potraukis“
Ariadna Čiurlionytė


Atmosfera žadino dvasią

Kalba vis nejučia pasisuka prie M. K. Čiurlionio. Ar teko apie jį girdėti įdomesnių pasakojimų, istorijų, – pasmalsauju.

„Ta visa terpė, dvasinė atmosfera, kurioje augau – juo persisunkusi, tad iš tikrųjų sunku beatskirti, atrodytų, visos istorijos jau girdėtos ir perpasakotos. Kitas dalykas, kai mirė tėtis, man buvo treji. Buvau labai maža, bet jį puikiai prisimenu, prisimenu ir tą dvasią. Intensyviau bendravome su Vilniuje ar Kaune gyvenusiomis giminėmis. Didelę įtaką man darė tetos – Jadvyga Čiurlionytė Valerija Čiurlionytė- Karužienė – visur tokia ryški čiurlioniška dvasia! Mama daug pasakodavo apie Čiurlionį, šeimą – ką iš tėvelio buvo girdėjusi, viską perduodavo. Žavėjosi kūryba, mūsų namuose pilnos sienos buvo M. K. Čiurlionio reprodukcijų – labai gerų (vėliau jos buvo leidžiamos palyginti prastos). Per kūrinius, ir tai, kas juose atvaizduota, ji stengdavosi perteikti vizionierišką matymą. Atsimenu ir tuos užburiančius pasakojimus, kuriuos išgirdau būdama dar visai maža. Apskritai esu gera klausytoja, ne kalbėtoja – man patinka kampe sėdėti, visus stebėti ir klausytis, o mano mama, priešingai, – buvo pasakorė. Pasakodavo nuostabias pasakas, su fantazija. Prisimenu, kad pagal kai kuriuos Čiurlionio paveikslus aš susigalvodavau žaidimus, žaisdavau „Karalių pasaką“. Visa ta atmosfera žadino dvasią, be jokių prievartų, kad turi žinoti ar pan., informacija tiesiog pati užsifiksavo“, – pasakojo A. Čiurlionytė ir pridūrė be galo besiilginti savo artimų žmonių.

Ypač, A. Čiurlionytė tikino, pasiilgusi Jadvygos... „Atsimenu kaip ji grodavo M. K. Čiurlionio kūrinius ir aiškindavo, pasakodavo, visa tai buvo daroma iš širdies, tokia vidine šiluma ir meile atsispindėdavo... Vienas epizodas buvo įdomus pačiai. Šviesaus atminimo mano brolis gyveno Amerikoje, jis mane supažindino su Karužomis (iš Valerijos pusės). Nuvažiavome į Čikagą, nueinu į namą, o aplinka... ji tokia pat kaip ir mūsų namuose, ir apstatymas, ir baldai. Buvau apstulbusi, jokio amerikietiškumo ar modernumo. Nors ir taip toli, o dvasia išlaikyta!“, – tolimiausiame pasaulio kampe atradusi namų šilumą stebėjosi A. Čiurlionytė.

Tarsi šviesa tunelio gale

Tapytojos vardas neeilinis – Ariadna, kilęs iš senovės graikų mito apie Kretos valdovo Mino dukterį Ariadnę, davusią Atėnų didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kuris padėjo jam išeiti iš labirinto.

„Tarsi šviesa tunelio gale...Vaikystėje jaudinausi, niekas negalėdavo teisingai ištarti, tuomet pagalvodavau, kodėl mano vardas ne Onutė? Vėliau pradėjau domėtis. Vardą išrinko tėtis, jam labai patiko. Domėjausi Karlo Gustavo Jungo veikalais, esu visus juos perskaičiusi, netgi lankiau Jungo klubą. Sužinojau daug įdomaus apie archetipus. Susipažinusi su pagal jungistiką analizuotu Ariadnės mitu suvokiau vardo prasmę, pilną jo reikšmę“, – kalbėjo A. Čiurlionytė.

Paklausta, ar nėra tekę pačiai kam nors nutiesti siūlo kamuolio, A. Čiurlionytė atsakė, kad apie tai reikėtų daugiau pamąstyti, tačiau iš draugų yra girdėjusi, kad yra įkvėpėja, sugebanti padėti sunkiais gyvenimo ar kūrybos momentais.

M. K. Čiurlionio namuose rodoma personalinė dailininkės A. Čiurlionytės akvarelių paroda – penktoji. Autorė labiau linkusi dalyvauti grupinėse, tarptautinėse parodose, pleneruose.

„Galbūt reiktų dažniau surengti savo personalinių parodų, bet tam reikia ir poreikio, ir tikslaus žinojimo, ką tu nori parodyti. Darbų daug, bet parengti ekspoziciją sudėtinga, nes ne viską gali sukabinti vienoje erdvėje, reikia sugalvoti koncepciją. Šį kartą tikslas buvo tiesiog parodyti įvairaus laikotarpio darbus, kad jie vienas su kitu „nekonfliktuotų“, atsiskleistų bendra visuma“, – paaiškino ji ir pridūrė, kad jau netrukus ateis laikas ir didesnei parodai – atsirado daug vieno ciklo darbų. Ir, kaip sakė A. Čiurlionytė, „kai išrutulioji mintį, jauseną, tada norisi daryti ir parodą.“

***

A. Čiurlionytė Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos ir dailės pedagogikos studijas. Nuo 1989 metų dalyvauja parodose ir pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Kūrybines autorės inspiracijas žadina gamtos, muzikos, poezijos vidiniai išgyvenimai. Dirbdama aliejaus, akrilo bei akvarelės technikomis, ji kuria paveikslus, kuriais spalvomis įtraukia žiūrovą į dialogą. Menininkės kūryba – atviras, kartu su gyvenimu vykstantis procesas. Tai ne tik dvasinės išraiškos, meninės patirties, bet kartu gyvenimo ir savęs pažinimo kelias.

Nuo 2007 metų A. Čiurlionytė yra dalyvavusi beveik penkiasdešimtyje akvareles meno renginių: surengusi keturias personalines ekspozicijas, dalyvavusi respublikinėse ir tarptautinėse akvarelininkų parodose ir pleneruose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, prestižinėse tarptautinėse Fabriano ir Urbino parodose Italijoje). Menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos Akvarelininkų sekcijos narė.

A. Čiurlionytės paroda M. K. Čiurlionio namuose veiks iki lapkričio 30 dienos.