Festivalis sugrįžo į didžiuosius ekranus
Festivalis šiemet vyks lapkričio 4-14 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
„Eidama galvojau, kad kažkaip viskas gyvenime klostosi liūdnai: pandemija visus erzina, sekina, nervina, daug nežinios, bet dabar jaučiuosi visai rami ir noriu ramybe pasidalinti – „Scanorama“ sugrįžo į namus, kinas sugrįžo į tą vietą, kur turi būti rodomas. Tikimės, kad sugrįš ir žiūrovai“, – kalbėjo G. Arlickaitė.
„Pandemijos smūgiai palietė mus visus – ir profesiniu, ir žmogišku, ir visokiais kitokiais požiūriais, bet, man atrodo, žmogus stiprus tuo, kad gali įveikti smūgius. Noriu tikėti, kad mes visi susitelkę, mylėdami kiną, įveiksime ir šį iššūkį“, – sakė ji.
Pasak jos, būtent pandemija įpareigojo kultūrą ir kiną atgaivinti požiūrį į tai, kad kultūra yra diskursas, apie kurį reikia kalbėti. „Jos reikia laukti, ne tik gyventi tais baisiais skaičiais, ta netikrumo nuojauta – tegu būna ji toliau nuo mūsų“, – ragino G. Arlickaitė.
G. Arlickaitė pasakojo, kad šiemet, festivaliui sugrįžus į kino sales, „Scanoramos“ organizatoriai išsaugojo viską, ką privalėjo – festivalio struktūrą, programas, į kurias atrinko ryškiausius,svarbiausius, jiems labiausiai reikšmingus filmus iš Europos. Neliko pamirštos nacionalinės premjeros, kino istoriją liudijantys filmai, Naujojo Baltijos kino programa, šiuo metu aprėpianti jau devynias šalis.
„ Galime pasidžiaugti, kad šios mūsų programos laureatai, kurių konkurencinė kova prasidėjo tik tarp trijų Baltijos šalių jaunųjų menininkų, dabar jų autoriai jau debiutavo ilgametražiais filmais, jie tvirtai savo kojomis stovi kino pasaulyje, rodomi tarptautiniuose kino festivaliuose – tai yra festivaliui patvirtinimas to, kad pasirinko teisingai“, – kalbėjo ji.
Ragina atkreipti dėmesį ne tik į apdovanotus filmus
„Scanoramoje“ šiais metais bus parodytas 81 ilgametražis ir 43 trumpametražiai filmai.
„Kai dėliojome programą, norėjome, kad pasiansas būtų sudėliotas iš gerai žinomų vardų ir atrastų vardų, ir kad tas variantas skatintų žiūrovus daryti savo atradimus“, – sakė G. Arlickaitė.
Ji prisipažino besilaikanti požiūrio, kad reikia atkreipti visuomenės dėmesį į tuos filmus, kuriuos gal pamiršo festivaliai, kurie neįsitvirtino visuomenėje, bet jie yra gero kino standartas: „Jie moko mus suprasti, kaip skirti kiną nuo gero kino. Festivalis negali gyventi tik laureatais, tik šedevrais – tiesiog jis neįvyktų, jei to norėtume, vien šedevrais neįmanoma užpildyti daugiau nei šimto filmų programą“.
Jai antrino ir programos sudarytojas Dmitrijus Gluševskij. „Programos gerumas matuojamas ne tuo, kad ten pristatome tik geriausi, tik labiausiai apdovanoti filmai. Suprantama, kad taip apie juos mąsto žiūrovai, bet sudarantys programą žmonės mąsto tam tikro balanso, harmonijos terminais. Man atrodo, jis buvo pasiektas“, – kalbėjo jis, paminėdamas balansą tarp naujausių, apdovanotų ir pradedančių režisierių filmų, taip pat tarp vyrų ir moterų kūrėjų filmų, tarp filmų suaugusiems ir visai šeimai ir tt.
Pasak D. Gluševskij, nors šis sezonas buvo sudaromas iš esmės vis dar pandeminėmis sąlygomis, bet, jo nuomone, tikrai neįmanoma žiūrint į programą pasakyti, kad tai pandeminė programa: „Ji labai spalvinga, įvairi – konkurencinė kova, kurioje dėl jų dalyvavome, buvo nepandeminio aršumo“.
Atidarymo ir uždarymo filmuose – akcentas moterims kūrėjoms
Festivalis šiemet prasidės Mios Hansen-Løve filmu „Bergmano sala“, o jį užbaigs Marijos Stonytės debiutinis ilgametražis filmas „Švelnūs kariai“.
„Atsidarome moters režisierės filmu, kuris svarsto apie moters kūrėjos vietą vyrų kūrėjų pasaulyje, užsidarome puikios moters režisierės filmu, kuris irgi kelia tą pačią problemą iš kitos pusės – pamatysime trijų savanorių istorijas ir galėsime pamąstyti, kokia vieta tenka moteriai karo lauke, kur ten gali būti nubrėžta riba ir ar turi būti tarp vyriško ir moteriško darbo ir jo suvokimo“, – pasakojo D. Gluševskij.
Praeities ir dabarties dialogas
Asmeninė retrospektyva šių metų „Scanoramoje“ skiriama italų klasikui Vittorio de Sicai, kurio 120-ąsias metines mini visas kino pasaulis. Ją papildys lietuvių kino istorijos atmintini faktai ir jubiliejai, o dabarties balsą pristatys lietuvių režisierių naujausių kūrinių nacionalinės premjeros. Festivalis žada toliau puoselėti tarptautinę trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“, sėkmingai išplėtusią savo geografiją ir kviečiančią išbandyti jėgas visų devynių Baltijos jūros regiono šalių jaunuosius kūrėjus. Kompetentinga tarptautinė žiuri išrinks geriausią visos programos filmą ir apdovanos geriausią jaunąjį lietuvių režisierių. Verta pastebėti, kad programos laureatai šiuo metu jau yra įsitvirtinę kino pasaulyje ir pristatę savo pirmuosius ilgametražius filmus.
Šiais metais gyvai pasitiks ir šešioliktą kartą rengiami kino industrijos renginiai „SCA kryptys“, kartu su iškiliais kūrėjais ir bendraminčiais kviesiantys nerti į kino kūrybos ir gamybos paslaptis. Teorinės diskusijos ir meistriškumo dirbtuvės didžiausią dėmesį skirs istorinės atminties konstravimo kine temai ir šiandienos kino industrijos aktualijoms.
Ryškiausios Europos ir lietuvių kino premjeros
G. Arlickaitė pabrėžė festivalyje pristatomų ryškiausių europietiškų ir lietuviškų filmų nacionalinių premjerų svarbą. Šiais metais „Scanorama“ atsivers subtilia ir originalia prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve juosta „Bergmano sala“, o puoselėdama tradiciją palaikyti lietuvių kino kūrėjus, užsivers jaunos režisierės, dukart konkursinės trumpametražių filmų programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatės, Marijos Stonytės ilgametražiu debiutu „Švelnūs kariai“, prodiusuotu Giedrės Žickytės.
Vienu ryškiausių programos filmų taps festivalio „Goethe‘s salonas“ lyderis, vokiečių režisieriaus Dominiko Grafo „Fabianas“. Tai vienas įsimintiniausių pastarojo laikotarpio vokiškų filmų, sukurtas pagal 1931 m. parašytą Ericho Kästnerio knygą „Fabianas. Vieno moralisto istorija“, kuriame rašytojas vienas pirmųjų užčiuopė Pirmojo pasaulinio karo žaizdas besigydančios Vokietijos ir visos Europos laukiančią griūtį. Dominikas Grafas atiduoda pagarbos duoklę filmą inspiravusiam literatūros kūriniui, tačiau istoriją vaizduoja kaip nesibaigiantį procesą, kuriantį gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties, kuriame žmogus yra aktyvus šio proceso dalyvis.
„Didžiuojamės, galėdami būti „Scanoramos“ dalimi. Pirmiausia todėl, kad mes, vokiečiai, Lietuvą matome kaip Šiaurės, o ne Rytų šalį. Mus vienija tos pačios šaknys, jungiamos Baltijos jūros regiono, todėl čia jaučiamės kaip namie. Antra priežastis – įsimintina ir išskirtinė festivalio programa. Kalbu ne tik apie tokius plačiai nuskambėjusius filmus, kaip Floriano Henckelio von Donnersmarcko „Kūrinys be autoriaus“ arba Oskaro Roehlerio „Enfant Terrible“, bet ir apie stebinančius atradimus – iki šiol atsimenu Sergejaus Loznicos „Valstybines laidotuves“ ir japonų kilmės portugalų režisierės Ayos Koretzky „Aplink pasaulį, kai buvai mano amžiaus“. Kokiame kino teatre rastumėte tokius filmus? Juos galima išvysti tik tokiuose festivaliuose, kaip „Scanorama“. Norėčiau išsakyti komplimentus ne tik festivalio vadovei G. Arlickaitei, bet ir programos koordinatoriui Dmitrijui Gluščevskiui, kurio atrinkti filmai liudija stiprias profesines ambicijas“, – teigė Goethe‘s instituto Lietuvoje direktorius Michaelis Mülleris-Verweyenas.
Dialogą su praeitimi kuria ir lenkų režisierius Janas Matuszyńskis savo neįtikėtinos meninės brandos debiutiniame filme „Nepalikti žymių“, tapusiame naujosios festivalio programos „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ ašimi. „Solidarumo“ laikų problemos ypač aktualiai nuskamba šiandien – hibridinių karų, pandemijos ir grubiai pažeidžiamų žmogaus teisių kontekstuose.
„Nuoširdžiai dėkojame ir džiaugiamės, kad šiais metais dešimt puikių lenkiškų filmų, kuriuos atsakingai atrinkome su festivalio organizatoriais, bus pristatyti „Scanoramoje“. Filmai nugulė visose festivalio programose, neaplenkdami dokumentikai skirto „Neišgalvoto gyvenimo“ ir kino atradimus žadančios „Galvok ką nori“. Svarbiu akcentu taps Stanislawo Lemo 100-osioms gimimo metinėms skirta Andrzejaus Wajdos filmo „Sluoksniuotas pyragas“ peržiūra.
„Svarbu paminėti, kad „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ atspindės ne tik festivalio vertybinę laikyseną rodyti aukščiausios meninės vertės filmus, bet ir pristatys lenkiškąją programą skirtinguose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Mažeikiuose ir Šalčininkuose“, – teigė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Małgorzata Stefanowicz-Pecela.
Pasak G. Arlickaitės, modernaus požiūrio į istoriją pavyzdžiu galėtų tapti ir epinė danų drama „Margarita – Šiaurės karalienė“. Nors filmas nukelia žiūrovus į 600 metų praeitį, režisierė Charlotte Sieling ir aktorė Trine Dyrholm kuria šiuolaikišką portretą valdovės, kuriai tenka spręsti ir šių dienų moteriai iškylančias problemas: karjera, šeima, motinystė. Filmas kelia klausimą, kokią kainą moka monarchė ir motina už savo lemiamus pasirinkimus.
Istorinės atminties konstravimo temą kitu lygmeniu pratęs Sergejaus Loznicos dokumentinė juosta „Babin Jaras. Kontekstas“, Kanų kino festivalyje įvertinta „Auksinės akies" žiuri specialiuoju paminėjimu. Režisierius ne pirmą kartą kelia klausimą, ar istorija pajėgi išmokyti teisingai rinktis ir nedaryti lemtingų klaidų.
Kaip niekada turtingoje lietuviškų premjerų programoje – ilgai lauktos Algimanto Puipos „Sinefilija“ ir Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Ramunės Rakauskaitės „Sugrįžę iš Niujorko“ ir debiutuojančios režisierės Albinos Griniūtės „Šaukiniai iš tolimo uosto“.
Stiprus moterų balsas: kino senbuvės ir įsimintini debiutai
„Scanoramoje“ ne vieną kartą pristatytos režisierės Joana Hogg, Ildiko Enyedi, Mia Hansen-Løve – garsios kino moterys, jau pelniusio pripažinimą savo filmais, skirtingomis intonacijomis narpliojančiais sudėtingas žmonių tarpusavio santykių plonybes. Šių metų programoje – ne tik M. Hansen-Løve „Bergamano sala“, bet ir Joanos Hogg „Suvenyras. II dalis“ – jį festivalio rengėjai parodys kartu su pirmąja filmo dalimi „Suvenyras. I dalis“ – bei Ildiko Enyedi „Mano žmonos istorija“.
Patyrusioms kolegėms balso ryškumu ir stulbinama menine įtaiga nenusileis ir jaunų debiutančių filmai, sulaukę išskirtinio dėmesio pagrindiniuose pasaulio kino forumuose – Kosta Rikos ir Švedijos režisierės Nathalie Álvarez Mesén „Klara Sola“ ir italės Lauros Samani „Kūnelis“. Moters trapumo ir nepaprastos tvirtybės motyvai jungia tokius skirtingus filmus, liudydami amžinųjų temų svarbą ir gylį.
Šiaurietiško kino peizažas
Šiaurietiško kino peizažą šiais metais nušvies islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono debiutas „Avelė“, pelnęs prizą už originalumą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. G. Arlickaitės nuomone, tokį filmą galėjo sukurti tik islandas, kuriam jo šalies sagų ir legendų pasaulis yra toks pats realus, kaip ir jo kasdienis gyvenimas. Šalia jo visai kitomis spalvomis atsiskleis suomių režisieriaus Teemu Nikki filmas „Neregys, kuris nenorėjo žiūrėti „Titaniko“, kviečiantis žiūrovus įsijausti į neregio kailį. Dar vienas šiaurietiškos programos atspalvis – tai satyrinė norvego Bento Hamerio intonacija filme „Tarpininkas“.
Žydiškoji tema: istorijos pamokos ir šiuolaikinis Izraelio kinas
Klasikinių filmų naratyvuose stipriai nuskambės žydiškoji tema. Santūrus, ramus pasakojimo ritmas ir subtilus humoro jausmas Izraelio režisieriui Nir Bergmannui filme „Štai ir mes“ padeda atskleisti autisto sūnaus ir jam atsidavusio tėvo santykių dramatizmą ir neblėstančią viltį. Klasikine pasakojimo ramybe sukrečiančiai alsuoja ir Holokausto 80-iui skirta Eriko Svenssono drama „Apgautieji“, kuri primena tai, ko niekada neturėtų būti, ir tai, kas niekada negali būti pamiršta.
Kino eksperimentai ir intelektualus žvilgsnis į siaubo žanrą
Festivalio programos koordinatorius D. Gluščevskis pristatė naujojo kino narsuoliams, ekscentrikams ir taisyklių laužytojams skirtą programą „Galvok ką nori“. Šiais metais joje išsirikiavo būrys originalių, menine branda ir vaizduotės energija stebinančių debiutų. „Lenkų kino dienoms „Scanoramoje“ atstovaujanti Olos Jankowskos „Anatomija“,Filipo Jurjevo „Banginių skerdikas“, Lisos Spilliaert „N. P.“ ir Jono Kærupo Hjorto „Priešpaskutinysis“ jungia skirtingas kultūrines patirtis ir estetinius sprendimus, pristatydami gyvą ir gaivų naujojo Europos kino kvėpavimą. Jų draugijoje ironiškomis ir žaismingomis intonacijomis antikapitalistinį manifestą skelbs „Scanoramos“ žiūrovams jau pažįstamas vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, atstovaujantis „Goethe‘s salonui“.
Šių metų programos „Naktinės būtybės“ filmai atvers pastarojo dešimtmečio europietiško siaubo žanro skerspjūvį, aprėpiantį skirtingas interpretacijas meta-kino tema. Britų Peterio Stricklando „Berberian garso įrašų studija“ pakvies į siaubo kino kūrimo užkulisius, Prono Bailey-Bond „Cenzorė“ gilinasi į mažo biudžeto siaubo filmų estetiką, vaizdo kasečių peržiūros patirtį ir filmų cenzūravimo praktiką išradingai siedama su atminties procesais, o belgų Hélène Cattet ir Bruno Forzani „Kartumas“ studijuoja giallo žanro vizualiuosius tropus ir surengia pribloškiančią kinematografinės ekspresijos puotą.
„Scanoramos“ konsultacijos
Šiais metais „Scanorama“ pasiūlys naujovę ilgamečiams festivalio lankytojams ir jį atrandantiems žiūrovams. Spalio 25–26 d. vyks „Scanoramos“ konsultacijos festivalio žiūrovams „Scanorama pataria“: 25 d. 12–14 val. žiūrovai laukiami CAFFEINE kavinėje Vilniuje, Vilniaus g. 31, kurioje galės užduoti klausimus festivalio įkūrėjai ir meno vadovei G. Arlickaitei, o spalio 26 d. 16–18 val. kviečiami į virtualią konsultaciją „Scanoramos“ Facebooko paskyroje su programos koordinatoriumi D. Gluščevskiu.
