Architektūros profesionalus stebina planai dėl Vilniaus oro uosto ir Geležinkelio stoties: Europoje einama kitu keliu

„Rizika nusveria naudą“ – nors šis posakis sugalvotas epidemiologų, regis, jis tiktų apibūdinti ir kai kuriuos architektūros sprendinius mūsų šalyje. Prisirišę prie miestovaizdžio dar ir šiandien ramiai nepraeina pro Taurakalnį, Profsąjungų rūmų vaizdinys neišblėsęs, kaip ir gyventojų nuoskauda. Šiandien pristatomi planai keisti sostinės geležinkelio stoties aplinką, tarp atrinktų projektų – pasiūlymas suteikti ir visiškai naują jos veidą. Visai neseniai pasigirdo dar viena daug diskusijų sukėlusi idėja – nugriauti Vilniaus oro uosto pastatą... Siekiant modernumo, kai kuriais atvejais, architektūros profesionalų nuomone, į paveldosaugą kaip nuoseklaus istorijos liudijimą neretai numojama ranka.

Griauti ar saugoti?

Architektūros istorikas, architektas Marius Daraškevičius žvelgdamas į Vilniaus geležinkelio stoties pastatų kompleksą sakė, kad šie pastatai vertingi, saugotini, tad diskutuoti apie jų nuvertimą, naikinimą ar perstatymą – nereiktų. Tačiau, kaip svarstė pašnekovas, bendrai žvelgiant į visumą – ji gan padrika.

„Aplink supa pastatai, kurie turi vertingųjų savybių, tačiau to rajono visuma – išsklaidyta, prieigos neatpažįstamos, nesijaučia, koks buvo pirminis sumanymas, tikrai reikalauja detalaus peržiūrėjimo. Iš konkursui pateiktų darbų matyti, kad daugelis jų atsižvelgia į tai, kad pastatai vertingi, daugelius jų paliko. Darbuose subtiliai atsižvelgta į esamą situaciją, vertingas savybes, didžioji dalis darbų saugoja esamą susiklosčiusį istorinį vertingųjų pastatų architektūrinį audinį. O tie mažaverčiai – gražiai paslėpti“, – kalbėjo architektas.

Vadinamieji „pokarinio triumfo stiliaus“ pastatai, M. Daraškevičiaus manymu, unikalūs tuo, kad jų nėra daug. „Žiūrint į Vilniaus ir Kauno stotis – abi atstatytos naujai po karo, bet jeigu prisiminsime kaip jos atrodo – visiškai skirtingi pastatai savo plastine išraiška. Kauno stotis labiau derinta prie mieste vyraujančio modernizmo – aštresnių formų, pilkas, monumentalus; Vilniaus – prie baroko stiliaus: lengvesnis, rausvas, elegantiškas, plazdenantis. Atspindi abu miestus, o ne Rusijos imperiją, Maskvą ar Peterburgą. Darniai įsiterpia – jauti, kad atvykai į Vilnių, elegantišką miestą, į Kauną – vyrišką, santūrų. Kaip keliautojas traukiniu, visad pagalvoju, kaip jie gražiai pasitinka atvykėlius, kaip prabyla klasikinių architektūros formų kalba“, – pažymėjo M. Daraškevičius.

Visgi architektas pripažįsta, kad dabartiniam gyvenimui, keliavimo būdui tikrai netinka XIX a. stotys. Ką daro kiti Europos miestai? „Vis labiau atkreipiu dėmesį, nes keliauju traukiniais – jie arba šalia pastato naują terminalą ir palieka senąjį, arba, kaip siūlo daugelis mūsų konkurso darbų – integruoja kartu. Įrengia viršutinius, požeminius peronus, ar pan. Kad visiškai nugriautų senąjį pastatą? Yra tokių atvejų, bet dažniausiai palieka“, – kalbėjo jis.

XIX a. paplitęs keliavimo būdas, architekto įsitikinimu, turi savo šarmo. „Nors šiandien tai ir moderni transporto priemonė, bet vis dėlto, tai taip senamadiška, old fashioned traveling! Suderinti modernumą ir tradiciją tikrai pavyksta – įmanoma ir techninius, ir funkcinius dalykus sudėlioti, tą matome ir geležinkelio stoties konkursui pateiktuose darbuose, reiktų tai išnaudoti. Sovietinis, ne sovietinis... Šį akcentą turbūt patys uždedame ant visų pastatų, kurie pastatyti tarp 1940-1990 metais“, – samprotavo architektūros istorikas.

Jei palygintume pokario laikotarpyje atsiradusius vėlyvojo modernizmo pastatus su esančiais Europoje – Santuokų rūmai, Laidojimo rūmai, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – nepadarytų gėdos. Kartais taip susovietiname sovietmetį, tarsi kažkokie išskirtiniai esame, kad pas mus nelaimių tokių pristatė. Ne, šiuos pastatus statė žmonės, kurie skaitė užsienio spaudą, sekė pavyzdžiu, tendencijomis, tai iškilūs architektai, garsios pavardės. Šio laikmečio pastatų turime mažai išlikusių, vos keli akcentai, palyginus su Minsku, Kijevu, vadinamaisiais miestais herojais, vientisai „triumfuojančiais“. Vilniuje jie išliko, nes miestas nebuvo taip stipriai suniokotas, tad reiktų juos išsaugot, parodyti tą trumpą madą“, – išsakė savo nuomonę M. Daraškevičius.

Marius Daraškevičius

„Žiūrint į Vilniaus ir Kauno stotis – abi atstatytos naujai po karo, bet jeigu prisiminsime kaip jos atrodo – visiškai skirtingi pastatai savo plastine išraiška. Kauno stotis labiau derinta prie mieste vyraujančio modernizmo – aštresnių formų, pilkas, monumentalus; Vilniaus – prie baroko stiliaus: lengvesnis, rausvas, elegantiškas, plazdenantis“

Vilniaus oro uosto pastatas, anot jo, taip pat įdomus savo savitumu – atspindi laikmetį, jį reprezentuoja.

„Kažkada oro uoste pasitikau svečius iš Amerikos. Jiems tokį įspūdį paliko mūsų oro uosto pastatas, klasika! Jeigu pavyktų išsaugot – būtų nuostabu“, – subtilaus priėjimo prie rekonstrukcijos vylėsi architektas.

Tipiškumas nėra blogas dalykas

Argumentai, kad šie minėti pastatai nėra originalūs, esą tėra tik kartotiniais projektais, kurių gausu Rusijoje, M. Daraškevičiaus neįtikina. „Daug tada turėtume išgriaut XIX a. valstybinių pastatų Lietuvoje – Kauno, Ukmergės Jonavos klasicistines pašto stotis, mūsų prezidentūra nors ir gan originali, bet varijuota pagal tipinį variantą. Tai turėtume šitiek pastatų išgriauti?“, – klausė jis.

Valstybinių pastatų projektai, pasak architekto, anuomet buvo tvirtinami rimtų institucijų centrinėse būstinėse, turėjo atitikti imperinius standartus. „Reiktų žiūrėt plačiau, tas tipiškumas nėra blogas dalykas, kaip tik, rodo tam tikrą tvarką to meto valstybėje, kaip mes stengėmės diegti standartus“, – aiškino pašnekovas.

Kaip pavyzdį jis pateikė Prūsiją. „Kaime negalėjai nei trobos, nei šuns būdos pasistatyti be leidimo – viskas turėjo būti vienoda, net ir stogo danga. Ką tai duoda? Važiuoji pro šalį, kraštovaizdis tvarkingas, sukuria bendrą šalies įspūdį. To nebuvo Rusijos imperijoje – dėl to mūsų kaimuose viskas padrika, nėra tvarkos jausmo kaip Vokietijoje. Tipiškumas nėra blogai, valstybės architektūros politikos bruožas, kaip yra formuojamas miestovaizdis“, – aiškino architektas.

Tapatintis, kad buvome Rusijos imperijos dalimi, M. Daraškevičius pripažino, – nelabai patogu, nemalonu: „Jeigu tai būtų lietuviško stiliaus pastatai – džiaugtumėmės ir saugotume. Dabar gi šis tipiškumas svetimas – čia yra sunkesnis klausimas.“

Bet tada, matyt, reikėtų nugriauti visus tiltus? „Tragedija, kiek visko reiktų pergalvot! Esame sudėtingame geografiniame regione, sudėtingos istorinėse aplinkybėse atsidūręs kraštas. Nuolat buvome iš visų pusių kamuojami, plėšomi, draskomi. Kita vertus, žiūrint į paveldo pusę – jis toks margas... Visi atvykę į mūsų kraštą gali rasti visko – iš Rusijos svečiai atras Rusijos imperijai būdingo paveldo, iš Lenkijos – to, kas būdinga jų kraštuose, iš Švedijos – švediško smiltainio. Esame įdomioje kryžkelėje, ta įvairovė įdomi – ne tik mums, bet ir kaimynams. Yra netgi toks terminas shared heritage – bendras paveldas. Tai susiję su identiteto formavimu. Reikia sutarti, ar norime kurti išgrynintą lietuvišką stilių, be praeities, užmiršti tai, kas buvo, ar dalytis bendra patirtimi“, – du kelius įžvelgė architektūros istorikas.

Reprezentuoja nepertraukiamą įvykių tėkmę

Architektūros istoriko Vaido Petrulio manymu, atsakymo reikia ieškoti nuo pamatinio klausimo, kokią prasmę turi šiuolaikinėje visuomenėje paveldosauga?

„Jei paveldo objektais reprezentuojame tik tuos istorijos fragmentus, kurie gali pasitarnauti vieninteliam pasakojimui, tarkim, puoselėti tautos identitetą – tai tarsi tokia punktyrinė paveldosauga. Bet paveldas gali būti suvokiamas ir kaip nuoseklus istorijos liudijimas, kuris reprezentuoja nepertraukiamą įvykių tėkmę“, – įsitikinęs V. Petrulis.

Pasaulinės tendencijos šiandien, anot V. Petrulio, keičiasi. 1978-aisiais pirmi į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti objektai – kvapą gniaužiantys, o pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau atsiranda objektų, kur estetinis, emocinis poveikio potencialas, iš pirmo žvilgsnio, nėra akivaizdus. Pavyzdžiu galėtų būti Le Havro miestas Prancūzijoje ar Ivrea pramoninis kompleksas Italijoje.

„Kodėl tai vyksta? Dėl nuoseklumo paieškos – kad užpildytų spragas, siekiant jau minėto nuoseklaus istorinio liudijimo. Vilniaus geležinkelio stotis, oro uostas – tai vienareikšmiškai paveldo objektai, unikalūs pavyzdžiai, kartu su Martyno Mažvydo biblioteka, Mokslininkų namais, buvusiu „Pergalės“ kino teatru, Užsienio reikalų ministerijos pastatu – jie tiesiog reprezentuoja ankstyvąjį sovietmetį. Jeigu jų atsisakyti, kaip nepageidaujamų, tuomet ir kitus visus išbraukti? O kodėl saugoti carinės Rusijos palikimą? Galbūt nugriaukime prezidentūrą ar Kauno soborą? Paveldo vertės apibrėžimas yra nuolatinis diskusijų procesas. Neabejotinai, galima permąstyti ir tai, kas turėtų sudaryti mūsų XX a. antrosios pusės architektūros kolekciją. Tačiau tai reikia daryti atsižvelgiant į visumą, nepradedant nuo oro uosto griovimo, o išbraukiant iš Kultūros vertybių registro menkesnę architektūrinę vertę turinčius šio laikotarpio objektus, tarkim, gyvenamųjų namų kompleksą Vytenio ir Kauno gatvių kampe“, – ragino laikytis nuoseklumo V. Petrulis.

Anot V. Petrulio, be jokios abejonės, visiškai naujas oro uostas būtų funkcionalesnis, šiuolaikiškesnis. Tačiau, kaip pajuokavo jis, jeigu būtų saugomi tik tie pastatai, kurie išlaikytų išbandymą „ar negalima pastatyti geriau?“, nebeliktų ką saugoti.

„Kaune Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 1935-aisiais pastatyta Tyrimų laboratorija yra Europos paveldo ženklų įvertintas pastatas. Ar negalima pastatyti šiuolaikiškesnės, geriau atitinkančios poreikius laboratorijos? Žinoma, kad taip, tačiau tokį klausimą kelti neetiška. Jeigu valstybė prisiima paveldą saugot, turi tai daryti. Jeigu ne – galbūt galime atsisakyti paveldo kaip principo? Bažnyčios, pilys stovėtų, o visi kiti galėtų būti pakeisti. Niuansas... Jeigu esame konservatyvūs, o tikslas nėra įvairovė, bet nacionalinis identitetas (nors pavyzdžiui, Estijos Kultūros paveldo įstatyme apibrėžtas būtent kultūros paveldo įvairovės išsaugojimas) – galime visą sovietmetį išbraukti, padaryti tokį strateginį politinį sprendimą – einame punktyrinės paveldosaugos keliu. Neatlieptume tarptautinių tendencijų, bet būtų aišku. Dabar gi išeitų, kad politikai nusprendžia taip, kaip jiems patogu, va, paimsime ir vieną pastatą ištrauksime iš konteksto. Selektyvi, nuo politinių sumanymų priklausoma paveldosauga, visais požiūriais – yra blogai, kuria netinkamą precedentą“, – neabejojo pašnekovas.

Senos ir naujos architektūros priemonių derinimas, V. Petrulio pastebėjimu, paveikus. Pasaulinė patirtis rodo, kad šalys nesibodi įtraukti į saugomų objektų sąrašus ligoninių, mokyklų, pramonės kompleksų.

„Be abejo, tie objektai turi gyventi. Didžioji dalis jų niekada nebuvo statomi ir sumanyti kaip paminklai. Jie turi būti pritaikyti gyvenimui. Dėl to ir egzistuoja tokia sąvoka kaip adaptyvus pritaikymas – puiki strategija, kurios reikėtų laikytis. Išsaugant tai, kas vertingiausia, pridedant, pritaikant, sukuriant tai, kas atspindėtų šiuolaikinius reikalavimus. Tačiau aukščiausio lygmens paveldo objektus galbūt reiktų tik restauruoti, tokius kaip Kauno Karininkų ramovė, ta pati Tyrimų laboratorija“, – kalbėjo architektūros istorikas.

Sigitas Kuncevičius

„Šie statiniai ypatingi, nes atspindi savo epochą, turi istorinę-kultūrinę, kompozicinę vertę, jiems būdingi stilistiniai bruožai, visa tai suponuoja bendrą vertę“

Paveldo statiniai kaip kultūros dalis

Architektas Sigitas Kuncevičius užklaustas, ar tikrai reikia visus sovietmečiu statytus pastatus nušluoti su buldozeriu, atsakė, kad tai tolygu klausimui, ar mums yra vertinga savo krašto istorija.

„Nutariame, kad kažkokio laikotarpio statinius reikia visus griauti, sugalvojame jiems pavadinimą ir triname savo istorinius kultūrinius sluoksnius... Taip klausimas negalėtų būti formuluojamas“, – kalbėjo S. Kuncevičius.

Visgi jis neneigė, – šimtu procentų istorinio konteksto niekada nepavyksta išsaugoti. „Pastatai atspindi laikotarpį, kultūriniame kontekste pasilieka. Jeigu mėginsime rūšiuoti, bandyti vienaip ar kitaip įvertinti – jo neliks. Tačiau tai mūsų vertė ir turtas. Galime viską absoliučiai ištrinti, pristatyti daug pastatų iš racionalių technologinių sistemų, vatos, skardos, stiklo sendvičų – ką galutiniame rezultate turėsime?“, – klausė architektas.

Pasak S. Kuncevičiaus, esame daug praradę pokariu statytų pastatų, todėl dabartinis požiūris turėtų būti jautresnis.

„Šie statiniai ypatingi, nes atspindi savo epochą, turi istorinę-kultūrinę, kompozicinę vertę, jiems būdingi stilistiniai bruožai, visa tai suponuoja bendrą vertę. Kalbant apie mūro statinius – tos technologijos mums darosi vis mažiau prieinamos, tad turėti iš plytų gražiai sumūrytą pastatą, bet kokio laikotarpio, nebūtinai viduramžių – svarbu“, – pažymėjo architektas.

S. Kuncevičiaus manymu, argumentas, kad pokariu statyti pastatai nėra pritaikyti dabartiniams poreikiams, jų infrastruktūra – atgyvenusi – svarus.

„Ypač transporto infrastruktūros objektų pagrindinis tikslas – pritaikymas šiuolaikinėms transporto priemonėms. Vilniaus oro uostas buvo statomas priimti orlaivius, kurie skrenda su dviem sraigtiniais varikliais, tai dabar technologijos pasikeitė. Konkrečiu Vilniaus oro uosto atveju, tai galbūt ne paties statinio problematika, o uosto vieta, ypač galimybė plėtrai. Viršgarsinių skraidymo priemonių plėtra šiek tiek sustojusi, bet jeigu būtų grįžtama prie tokių lėktuvų, mūsų oro uostas negalėtų jų priimti, netgi ir tų didesnių lėktuvų, kurie aptarnauja tarptautinius skrydžius“, – problemą įžvelgė pašnekovas.

S. Kuncevičius tikino esąs šalininkas to, kad Lietuvoje būtų pastatytas šiuolaikinis oro uostas, tarp Vilniaus ir Kauno, būtų patogesnis patekimas.

„Vilniaus oro uostas savo galimybes išsėmė. Naudojantis bendrąja praktika, tokie objektai, jeigu jie turi vertės, yra atspindintys laikotarpį – negriaunami, o pritaikomi kitai paskirčiai. Tas pats buvo atsitikę su Berlyno oro uostu, žinome, kad daugelis traukinių stočių yra tapę muziejais, kaip ir Paryžiuje esantis Orsė (Musee d'Orsay). Čia nereikėtų nieko išradinėti“, – sprendimo būdą pasiūlė ekspertas.