Likus porai dienų iki kelionės į Lietuvą, Massimo Mercelli intensyviai dirbo savo studijoje Emilijoje-Romanijoje, netoli Bolonijos. Ten jis ir gyvena, yra Emilijos-Romanijos festivalio meno vadovas.
Fleitininkas žinomas ne tik Italijoje, jis gastroliuoja nuo Niujorko „Carnegie Hall“ iki Buenos Airių „Teatro Colón“, nuo Sankt Peterburgo iki Jeruzalės. Devyniolikos metų jis jau buvo Venecijos „Teatro La Fenice“ fleitų koncertmeisteris, netrukus pelnė „Premio Francesco Cilea“, tapo kelių konkursų laureatu. Mercelli bendradarbiavo su pasauliniais muzikos pasaulio autoritetais Philipu Glassu, Krzysztofu Pendereckiu, Jurijumi Bašmetu, Jeanu-Pierre’u Rampaliu ir kitais, grojo su Berlyno filharmonijos, Vienos simfoniniu, „Maskvos solistais“, Europos Sąjungos kameriniu, „I Virtuosi Italiani“, Romos operos teatro, „Zalcburgo solistais“, Maskvos kameriniu, Rygos filharmonijos ir kitais orkestrais.
Massimo, su legendiniu Ennio Morricone judu siejo artimas kūrybinis ryšys, bet viskas prasidėjo nuo nesusipratimo, kai užrūstinote maestro pavėluodamas?
Aš paprastai visur atvykstu laiku ar net anksčiau nei sutarta – geriau jau stipriai per anksti nei vėliau. Bet kaip tik tą dieną, kai turėjau pirmąsyk susitikti su Morricone, patekau į automobilio avariją ir atlėkiau dešimčia minučių pavėlavęs. „Niekam tikusi pradžia“, – įvertino jis. Ir tiksliau čia nepasakysi. Tačiau šaltumo sienos subyrėjo iškart, kai pradėjome drauge dirbti ir aš užgrojau. Nuo tada mūsų bendradarbiavimas buvo sklandus, lengvas ir labai malonus. Jį sužavėjo mano medinės fleitos skambesys, o jis tikrai šiltesnis nei kitokių fleitų. „Būtent taip šis instrumentas ir turėtų skambėti“, – taip jo buvau įvertintas. Netrukus po pirmojo mūsų susitikimo Morricone sukūrė man specialias kadencijas kantatai „Vuoto d’anima pieno“ ir „Notturno Passacaglia“ – šiuos kūrinius aš atlikau jo atminimui skirtame koncerte pernai spalio 11-ąją „Teatro alla Scala“ Milane.
Kaip manote, kodėl Morricone yra toks populiarus ir mėgstamas visame pasaulyje?
Todėl, kad jis fenomenalus! Tiems, kurie su juo dirbo, maestro Morricone visuomet rasdavo tinkamą žodį, pakeičiantį, paryškinantį muzikos prasmę. Jis buvo kaip aukso grynuolis – tikras, nepaprastas ir nepakartojamas.
Morricone kūriniai, tos nuostabios muzikinės konstrukcijos, rado tiesiausią kelią ne tik į žmonių širdis, bet kartu ir į protus, smegenis. Su jo muzika užaugo ne viena karta, nes per savo ilgą gyvenimą maestro parašė penkis šimtus įvairiausių kūrinių, tarp jų – daugybė garso takelių „Oskarais“ ir kitais prizais apdovanotiems filmams, taip pat klasikinių kūrinių. Jo muzika nepaprastai įtaigi ir taip tobulai dera kino ar televizijos filmams, kad be garso takelio šiandien jų tiesiog nebeįsivaizduotume. Kai kurie režisieriai, pavyzdžiui, garsusis italų kino metras Sergio Leone, Morricone muzikai net specialiai pritaikydavo scenarijus. Galite įsivaizduoti, kaip šį kūrėją vertino? Ir – ne šiaip režisieriai, o pasauliniai grandai.
Ką pasirinkote groti šį šeštadienį filharmonijoje Vilniuje? Neišvengiamai skambės ir Morricone?
Šeštadienio programą pradėsiu Giuseppe Tartini Koncertu. Jis man įdomus, svarbus, nes dalis natų – kaip tik tos vietos, kurios skirtos fleitai, – buvo pradingusios, liko tik orkestro partitūroje. Remdamasis jomis, fleitos partiją atkūriau pats. Labai tikiuosi, kad publikai ši muzika patiks. Toliau grosiu savo tautiečio Giovanni Sollimos „Contrafactus“ – šį man rašytą kūrinį pirmąsyk atlikau 2000-aisiais per Bacho mirties 250-osioms metinėms skirtą koncertą. Kūrinys sulaukė sėkmės jau per premjerą, o ir vėliau atliekamas labai patiko klausytojams. Žmonės per koncertus visada laukia Morricone’s muzikos, ją puikiausiai žino, bet išgirdę, kaip atlieku Sollimos kūrinius, lieka sužavėti, net priblokšti. Taip pat klausytojams pateiksime kelis šiuolaikinių autorių kūrinius.
Aišku, grosiu ir Morricone’s muziką, žinomą iš kino ekranų, aranžuotą fleitai ir kameriniam orkestrui. Skambės Trys pjesės fleitai ir styginiams iš Morricone’s ir Luiso Bacalovo muzikos filmams: „Kill Bill“ („Nužudyti Bilą“), „A Fistful of Dollars“ („Už saują dolerių“) ir „Mission“ („Misija“).
Kaip gerai žinote Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo dalysitės scena?
Ištisus dešimtmečius žinau šį orkestrą ir kaip jie groja. Juos stebiu, klausausi, žaviuosi. Labai laukiu susitikimo ir laiko kartu. Bus labai gerai!
Kiek stipriai jūsų koncertinį gyvenimą paveikė COVID-19 pandemija? Kaip Italijoje tvarkotės su tuo šiandien?
Koronavirusas aukštyn kojomis apvertė visą gyvenimą, ne tik koncertinį. Kai buvome uždaryti karantine, naudojausi proga repetuoti – mokytis naujų kūrinių, tobulinti techniką. Dirbdavau po penkias šešias valandas kasdien. Ir tas tvarkaraštis davė naudos – išmokau net trisdešimt opusų. Nė dienos nesustojau grojęs – daug įrašinėjau, transliavau internetu. Žinoma, labai stigo tikrų koncertų ir kelionių, bet ką čia pakeisi?
Dabar gyvenimas pamažu grįžta į vėžes, bet iš naujo reikia susigrąžinti, prisijaukinti nuo „gyvų“ pasirodymų vis dar atpratusią publiką. Beje, vos prieš porą dienų Italijoje teatrai ir koncertų salės visiškai atvertos publikai – leidžiama parduoti bilietus šimtu procentų, nebe kas antrą ar kažkelintą vietą. Be abejo, klausytojams privalomas „žaliasis pasas“, patvirtinantis, jog žmogus yra vakcinuotas. Pastebiu, kad žmonės vis dar įsitempę, įsibauginę, net bijo susėsti vienas greta kito per koncertą. Manau, dar reikės daug laiko, kol gyvenimas ims tekėti pagal įprastą scenarijų – su visais mūsų socialiniais įpročiais, bendravimu atsipalaidavus ir kitame neįžvelgiant grėsmės. Po šitos pandemijos tai normalu. Kita vertus, greičiausiai taip, kaip gyvenome prieš kovidą, niekada ir nebegyvensime. O man, daug užsienyje koncertuojančiam žmogui, grojimas scenoje liko ne tik žaviausia, bet ir lengviausia visų kelionių dalis, nes visa kita – nesibaigiantys testai, įvairiausių dokumentų pildymas, leidimai, karantinai, – juk šalyse tvarka skiriasi. Aš esu muzikantas, kuris per savaitę turi nuo dviejų iki trijų koncertų skirtingose vietose, tad galite įsivaizduoti... Žinot, kai pagalvoju apie lėktuvą ir visas laukiančias procedūras, oda nueina pagaugais (juokiasi).
Kiek fleitų šiuo metu turite?
Dvi – medinę ir sopraninę varinę. Ketinu nusipirkti ir kontralto fleitą, nes italų kompozitorius Nicola Piovani, apdovanotas „Oskaru“ už Roberto Benigni filmo „La vita è bella“ („Gyvenimas yra gražus“) garso takelį, dabar man rašo tris Koncertus fleitai. Norint juos atlikti, reikės ne tik abiejų mano turimų instrumentų, bet ir kontralto fleitos. Taigi turėsiu visą fleitų šeimą, išskyrus piccolo – ši man tiesiog nepatinka. O visomis kitomis groju ir iš visos širdies mėgaujuosi.
