Spalio 22 ir lapkričio 11 dienomis objektų ir kaukių teatro spektaklis „Spąstai“ grįžta į Menų spaustuvės sceną Vilniuje, gruodžio 30 dieną „Spąstai“ bus paspęsti Klaipėdos dramos teatro žiūrovams. Apie naują teatro kūrėjų realybę kalbamės su bendro lietuvių-prancūzų spektaklio idėjos bendraautore, aktore ir įstaigos „Teatro istorijos“ vadove Kristina Mauruševičiūte.

Kas pasikeitė nuo šio spektaklio premjeros 2019-aisiais Lietuvoje? Kaip reaguojate į nuolatinius trukdžius pasirodyti tarptautinėse scenose?

Džiaugiamės, kad priešpandeminiais 2019-aisiais spėjome aplankyti nemažai užsienio šalių. Spektaklis „Spąstai“ rodytas Italijoje, Prancūzijoje ir Ukrainoje. Pernai metais atliktas scenos meno kritikų asociacijos tyrimas „Lietuvos teatras skaičiais“ atskleidė, kad priešpandeminiais 2019-aisiais „Spąstai“ yra daugiausiai užsienio valstybių aplankęs šalies teatro spektaklis. Kadangi per pandemiją daug gastroliuoti nebuvo galimybių, tebesidžiaugiame šiuo titulu (šypsosi).

Kuo užsienio teatro festivalius patraukia šis neįprastas objektų teatro žanras?

Daugiausia komplimentų sulaukiame už originalią vizualią spektaklio kalbą. Spektaklyje nėra teksto, veikėjai kalba ir artikuliuoja idėjas pasitelkdami ne žodžius, bet objektus, kaukes ir judesį. Taip pat žiūrovams ir kritikams patrauklus siurrealistinis, groteskiškas mūsų kaukėmis apsilipdžiusios visuomenės atspindys. Kurdami šį spektaklį, ieškodami kaip parodyti žmogaus dvilypumą, komplikuotus tarpusavio santykius, atsispyrėme nuo lietuvių grafiko Stasio Eidrigevič̌iaus ir čekų filmų kūrėjo siurrealisto Jano Švankmajerio darbų. Taigi vizualinė išraiška, praturtinta prancūzų teatro dailininkės Cerise Guyon, kuri pasitelkusi kasdienius biuro daiktus sukūrė originalias kaukes, ir šviesų dailininko Felix Bataillou, kuria tarsi pažįstamą, bet ir labai iškreiptą, deformuotą, netgi (tragi)komišką pasaulį. Tam, kad spektaklis būtų pakviestas į tarptautinius festivalius, jų atrankos komisija arba būna mačiusi ir vertina šį darbą, arba ankstesniuosius kūrėjų darbus, taigi itin džiaugiamės, kad „Spąstai“ buvo pristatyti aukšta menine verte pasižyminčiuose tarptautiniuose festivaliuose „Pup.pet“ Ukrainoje, „Immagini dell’Interno“ Italijoje ir „Nuit de la marionette“ Prancūzijoje.

Spektaklis "Spąstai"
Foto: Veronique Lesperat-Hequet

Ar pandeminė pertrauka užsienio gastrolėms smarkiai sujaukė jūsų kortas?

Džiugu, kad po premjeros ir užsienio festivalių, spektaklį dar spėjome parodyti Istorinio Saint-Riquier vienuolyno teatre Prancūzijoje. Deja, gastroles Izraelyje dėl pandeminės situacijos teko atšaukti tiek pernai, tiek šiemet, o iš trijų spektakliu susidomėjusių ir repertuare rodyti pakvietusių Prancūzijos teatrų bendradarbiauti kol kas galėjome tik su vienu.

Kaip sugalvojote kalbėti apie manipuliaciją?

Atsispyrėme nuo asmeninių patirčių darbe, šeimoje, draugystėse. Pradėjus dirbti su prancūzų komanda, pamatėme, kad visi trupės nariai yra patekę į vienokius ar kitokius manipuliatyvius tinklus: išnaudojimo scenarijus darbo rinkoje, statuso, įsivaizduojamų nusikaltimų, visuomenės normų, asmeninių baimių ir nerealių svajonių spąstus. Tema neapsiriboja nacionalinėmis sienomis, dėl ko spektaklis ir yra patrauklus tiek vietos, tiek užsienio žiūrovui. Kaip sakė prancūzų literatūros kritikas, istorikas ir filosofas Rene Girardas, „kaukė tuo pat metu ir uždengia, ir atidengia, kuria ir yra kuriama, naikina ir saugo – ne veltui jos istorija siekia žmonijos priešistorę“. Objektų teatras leidžia žmonijos priešistorę sujungti su šiuolaikine kasdienybe.

Kas smagiausia grįžus į gyvas teatro repeticijas?

Šio spektaklio repeticijų metu žaidžiame su objektais, iš kurių ir kuriamos mūsų kaukės. Segtuvais, dokumentų lapais, kavos puodeliais ar tiesiog cukrumi, simbolizuojančiu labai saldų, visiems įtikti norintį žmogų. Man visuomet įdomu tyrinėti, kaip daiktai virsta personažais, metaforomis, įvaizdžiais, kaip per juos galime atskleisti prisiminimus ir žmonių likimus.

Kokius pokyčius išvys Vilniaus žiūrovai?

Kaip aktorė prie spektaklio prisijungia itin didelę patirtį turinti Vilma Raubaitė. Ji kūrė vaidmenis tokiuose darbuose kaip „#Protestas“ (rež. Žilvinas Vingelis, „Kosmos Theatre“, 2020), „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas, OKT, 2017), Cezario Graužinio režisuotuose „cezario grupės“ kūriniuose „Viskas arba nieko“ (2009), „Drąsi šalis“ (2007), „Arabiška naktis“ (2003) ir kiti. Vilma yra apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kartu su „cezario grupe“ (2003, 2010) ir „Kosmos Theatre“ (2020), taip pat už vaidmenis spektakliuose „Dr. Faustas“ (rež. Graužinis, „cezario grupė“, 2014) ir „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, „No Theatre“, 2014). Tikime, kad kartu įnešime ir įvairių naujų atspalvių. Taip pat spektaklis tampa itin aktualus normalybėje, kurioje kasdien privalome dėvėti kaukes – darbe, ugdymo įstaigose, parduotuvėje. Kaukė per porą metų iš idėjos tapo kasdienybe. O po medicinine kauke – dar daugiau kaukių ir mūsų vaidmenų visuomenėje.

Spektaklio „Spąstai“ sukūrimą ir sklaidą rėmė Lietuvos kultūros taryba. Bilietus platina Tiketa.lt