Britų istorikas Benas Wilsonas savo knygoje „Metropolis“ (vertė Tadas Juras, leidykla „Kitos knygos“) atskleidžia ir garsiausių šiuolaikinių, ir mūsų jau pamirštų miestų istoriją, daugiausiai dėmesio skirdamas ne pastatams, bet būtent miestietiškam gyvenimui.
Pasakodamas B. Wilsonas daug dėmesio kreipia į pojūčius, aprašo miestų atmosferą, jų gyventojus ir lankytojus skirtingais laikais. Skaitytojams siūlome knygos ištrauką iš skyriaus „Paryžiaus sindromas“, kurioje žvelgiama į Paryžiaus žavesio priežastis.
Knygos ištrauka:
2006 metais BBC naujienos pranešė apie paslaptingą naują ligą. Kiekvienais metais bent dešimt japonų turistų yra skubiai išgabenami iš Paryžiaus. Žmones, kurie didžiąją gyvenimo dalį svaiginosi romantišku ir idealizuotu miestovaizdžiu, abejingų vietinių gyventojų, perpildytų bulvarų, purvinų metro stočių ir šiurkščių padavėjų tikrovė taip sukrečia, kad juos neretai ištinka nervinis priepuolis. Dėl to Japonijos ambasada sukūrė visą parą veikiančią karštąją liniją kenčiantiems nuo Paryžiaus sindromo.
Kurį laiką buvau linkęs Paryžiaus sindromą nuleisti juokais kaip miesto legendą, tačiau nuomonę pakeičiau perskaitęs apie panašią Sigmundo Freudo psichinę krizę. „Daugelį metų Paryžius įkūnijo mano ilgesio tikslą, – rašė jis 1885 metais, – ir pirmą kartą pastačius koją ant jo grindinio mane apėmusi palaima žadėjo, kad čia išsipildys ir kiti mano troškimai.“ Pakili nuotaika netruko išblėsti; pirmą dieną šiame mieste garsus psichologas gatvėje vos valdė ašaras – toks nusivylęs ir vienišas jautėsi. Minios jam varė siaubą; paryžiečiai atrodė neprieinami ir pasipūtę. Freudą apniko paranojiškos iliuzijos ir viešbučio kambaryje jis apšniukštinėjo visas užuolaidas, tikrindamas, ar čia nėra padėta arseno.
Šiais laikais beveik 18 milijonų užsieniečių kasmet leidžiasi piligriminėn kelionėn į Paryžių, įlieja į jo ekonomiką 17 milijardų dolerių ir suteikia darbą 18 proc. jo gyventojų. Didesniu tarptautinių lankytojų skaičiumi pasigirti gali tik Bankokas (21 milijonas) ir Londonas (20 milijonų). Bet kurią akimirką Paryžiaus bulvaruose gali būti apie 50 000 užsienio turistų. Taip jie dalyvauja gilias istorines šaknis turinčioje piligrimystėje. Dar prieš masinio turizmo pradžią XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje per metus šį miestą aplankydavo 100 000 užsieniečių. Turistai dainuoja Offenbacho operetės „Paryžiaus gyvenimas“ (La Vie Parisienne) priedainį: „Mes tuoj užplūsime / puikiausią miestą, / malonumų vietą.“
1830 metų lapkričio naktį amerikietė Emma Willard, traukiniu vykstanti į Paryžių, iš jaudulio nesugebėjo sudėti bluosto. Pagaliau išgirdo, kad traukinys atvyko: „Bergždžiai žvalgiausi <...> įspūdingų objektų, kuriuos vaizdavausi prieš tai.“ Pirmas dalykas, kurį ji patyrė Paryžiuje, buvo laukimas, stebint, kaip muitininkai rausiasi po jos lagaminus. „Atsidūrėme tarp purvo ir netvarkos – nuovargis, kai nėra net kur atsisėsti, – ir keistos mus skvarbančios akys.“ Nutriušusios gatvės galėtų būti, „bet kas, tik ne elegantiškasis mano vaizduotės Paryžius“.
XIX amžiuje didžioji Paryžiaus katedra mažyte Sitė sala Senoje dalijosi su kokiais 15 000 neturtingų paryžiečių, susigrūdusių apšnerkštuose senoviniuose namuose. Beveik visuose šio metropolio rajonuose į vis mažėjančią laisvą erdvę grūdosi vis daugiau žmonių. Tamsios, drėgnos ir šaltos Paryžiaus gatvės bei skersgatviai panėšėjo į „vingiuotus vabzdžių išraustus takus vaisiaus šerdyje“. Tokį perpildytą miestą su vargana sanitarija stipriai sukrėtė cholera; 1832 metais ši liga pražudė 20 000 iš 861 000 gyventojų. XIX amžiaus pradžios Paryžius buvo „primityvus miestas su visu pirmapradžiu purvu <...> agoniją išgyvenantys viduramžiai“.
Ir tik vaikščiodami Rivoli gatve, palei Tiuilri rūmus, Italų bulvaru ir Revoliucijos aikšte turistai atrasdavo „naują nepaprastai civilizuotą pasaulį“, kokio neįmanoma pamatyti jokiame kitame planetos mieste, įsiskverbusį į bjaurų, perpildytą, aptriušusį viduramžių miestą. Savaime aišku, Luvre galėjai pamatyti didžiausią visuomenei atvirą meno kolekciją, kurią papildė galerijos Liuksemburgo rūmuose, Versalyje ir Sen Klu. Paryžiaus madai, parduotuvėms ir gastronomijai nebuvo lygių. Balzacas rašė, kad „didžioji prekių išstatymo poema deklamuoja savo spalvų posmus nuo Šv. Magdalenos bažnyčios iki Sen Deni vartų“.
Tikrąją šlovę Paryžiui suteikė ne jo fizinė išvaizda, o tai, kaip jį išnaudojo jo žmogiškoji populiacija; gatvių teatrališkumas – „iš gryno gyvenimo pastatytas kraštovaizdis“ – pavertė jį labiausiai gundančiu planetos miestu, šventuoju graliu turistams. Nežinomas mieste gyvenęs anglas rašė, kad vaikščioti jo gatvėmis buvęs ypatingas potyris:„Šiuo mus supančios gyvybės ir judesio atspindžiu <...> bendru gyvenimo intensyvumu <...> Paryžiui nėra lygių.“
Norint išvengti Paryžiaus sindromo reikėjo pasinerti į vaidinimą ir tapti miesto dramos dalyviu. Kaip atkreipė dėmesį vienas čia lankęsis amerikiečių pastorius, bulvaras „neabejotinai yra geriausia vieta žemėje pasismaginti <...>. Kad rastum pramogų, tereikia užsidėti skrybėlę ir išeiti į gatvę.“
Paryžius siūlė neprilygstamą puotą visiems jutimams. Pasak Balzaco, miestas tapo „milžiniškomis metropolijos malonumų dirbtuvėmis“. Paryžius, rašė jis, „nuolatos žygiuoja <...> nėmaž nesustodamas pailsėti“; jis yra „siaubingas stebuklas, stulbinanti judėjimo, mašinų ir idėjų kolekcija, tūkstančio skirtingų meilės nuotykių miestas <...> nenuilstanti miestų karalienė“.
Paryžiečiai mėgavosi būdami viešumoje: kavinėse, soduose ir parkuose, šokių pobūviuose, koncertuose po atviru dangumi, teatruose ir parduotuvėse. Eismo pavojai gatvėse paskatino pastatyti apie 300 arkadų. Kaip savo romanuose taikliai užfiksavo Balzacas, Paryžius buvo nuolatinio šaižaus judėjimo miestas. XIX amžiaus pradžia pasižymėjo suklestėjimu literatūros, parašytos miestų tyrinėtojų, išryškinančių Paryžiaus vaizdus, garsus, kontrastus ir įvairovę. Jų knygos – tartum kelionių vadovai, skirti ne turistams, bet miesto gyventojams ir atskleidžiantys paslėpto miesto paslaptis, kad jas būtų galima suprasti ar jų bijoti. Jose pats miestas tapo vienu iš veikėjų, sudėtingu gyvu organizmu, kurį verta nagrinėti ir paaiškinti.
Skirtingus miestiško gyvenimo žiūrovus paryžiečiai vadino skirtingais žodžiais. Antai badaud, „vėpla“, slampinėja tarp minių ir mėgaujasi kasdienio gyvenimo teatru. „Paryžiuje visa kas tampa reginiu, rašė dramaturgas de Jouy: žemyn upe plukdoma mediena, dvi viena į kitą įsirėžusios karietos, kitaip nei visi apsirengęs vyras, šarvuotas vežimas, besipjaunantys šunys – jei tik tai pastebės du žmonės, netrukus aplink susispies tūkstantis ir minia vis augs, kol ją kitur atitrauks koks nors kitas nutikimas.“ Alfredas Delvau knygoje „Paryžiaus malonumai“ (Les Plaisirs de Paris) rašė, kad gyventi, mąstyti, valgyti ar gerti, kentėti ir mirti namuose paryžiečiui buvo absoliučiai neįsivaizduojama ir tiek pat nuobodu: „Mums reikalingas viešumas, dienos šviesa, gatvė, kabaretas, kavinė, restoranas.“
Londoniečiai žingsniuoja „itin susikaupusiais veidais“ – XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje krito į akį kitai amerikiečių turistei Annai Jameson, – o paryžiečiai slampinėja ir dėbčioja visur „lyg gyvenime neturėtų jokio kito tikslo, tik žioplinėti aplinkui“. Jeigu žodis badaud apima paryžiečių minios laikyseną savo miesto gatvėse, kurios jiems atstojo parodų sales ar teatrus, kita sąvoka apibūdino šiuolaikinę miesto personą – flâneur.
„Flâneur ir badaud santykis panašus į gurmano ir apsirijėlio“, – 1842 metais rašė Augusteʼas de Lacroix. Tiksliai išversti į lietuvių kalbą žodžio flâneur neišeina. Badaud buvo godus miesto vartotojas, o flâneur – mokantis atskirti žinovas, slaptas ir atsiribojęs stebėtojas, tyrinėjantis miestą miestiečių minios aky, bet niekada su ja nesusiliejantis. Balzacas šį tipą aprašė kaip „vaizdo gastronomą“. Charlesʼis Baudelaireʼas šį charakterį apibūdino taip: „Tobulam flâneur, aistringam žiūrovui, yra begalinis džiaugsmas įsikurti namus ten, kur banguoja masės, viduryje šurmulio ir bruzdesio, tarp daugybės bėgančių ir skubančių.“
Flâneur sąvoką Paryžiuje sukūrė XIX amžiaus pradžios žurnalistai ir rašytojai. Iki tol flâneur reiškė tiesiog dykūną, kuris nenusitveria nieko, tik dairosi. Tačiau trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais vidurinės klasės flâneur tapo žmogumi, į kurį žiūrima visai rimtai. Jis simbolizavo buržuazijos, kaip gatvių savininkų, triumfą. „Kokių keistenybių galima atrasti, kai žinai, kaip bastytis ir kaip žiūrėti“, – rašė Baudelaireʼas. „Slankiojimas – tai mokslas“, – pareiškė Balzacas apie paryžiečių flâneur aistrą.
Būtent šis jautrumas, su kuriuo žmonės gėrėjosi kasdieniu miesto gyvenimu bei ypatingu jo ritmu, ir suteikė Paryžiui unikalumo.
Paryžiaus lankytojai iš Britanijos ir Amerikos išmoko prisitaikyti prie jo ritmo, sulėtindavo žingsnį ir atsisakydavo santūrumo, kad galėtų žvelgti tiesiai į žmones gatvėje, kavinėse ir arkadose. Būtent taip ir elgiamės keistame mieste šalies, kurios kalbos nemokame: stengiamės įsitraukti į miestiško gyvenimo kakofonijos sūkurį ir tapti nešališkais stebėtojais. Aiškindami žodį flâneur, anglai šį miesto klajoklį lygino su naujai išrasta fotografija: „Jo protas primena šviesai jautrią fotografijos plokštelę, yra pasirengęs užfiksuoti bet kokį priešais iškilusį įspūdį.“ Šiuolaikinis įprotis slėptis už kameros ar išmaniojo telefono yra versija šio nešališko flâneur – jis yra čia, bet kartu jo ir nėra, šio beveidžio liudininko, kuris kaip turistas registruoja įspūdžius ir kadruoja vaizdus. „Fotografas, – rašė Susan Sontag, – yra apsiginklavęs vienišas vaikštinėtojas, žvalgantis, stypinantis, besišlaistantis po miestišką pragarą, bastūnas vujaristas, regintis miestą kaip gašlių kraštutinumų peizažą.“
Flâneur reiškinys padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam menui, literatūrai, fotografijai, o vėliau ir kinui. Dar svarbiau, jis padėjo mums giliau įsiskverbti į gyvenimo mieste psichologiją, glumindamas ir siūlydamas atsakymus į šiuolaikiško gyvenimo mieste klausimus. Tačiau prieš imdamiesi šios temos, atsiduriame taške, kuriame paryžietiškas flâneur pasaulis patyrė nuožmų antpuolį.
