Architektas Ambrasas kritikos dėl Centro poliklinikos priestato nesureikšmina: konkursai tam ir yra – ieškoti gal ir netikėtų sprendimų

Baigėsi Lietuvos architektų sąjungos vykdytas VšĮ Centro poliklinikos diagnostikos centro priestato Pylimo g. 3, Vilniuje, tarptautinės vertės atviras architektūrinis projekto konkursas, tačiau diskusijos tik pradėjo virti.

Socialinėje erdvėje pirmosios vietos laimėtoju pripažinto UAB „Ambraso architektų biuras“ pasiūlymas sukėlė tikrą komentarų laviną. Piktinamasi esą šis projektas pakeis Vilniaus autentiškumą, jis neva neįsipaišo į aplinką kaip svetimkūnis. „Dar neišdžiūvo ašaros dėl MO, o jau rieda ašaros dėl Centro poliklinikos... Gali išdžiūt latakai ir nebus kam apraudot naujo geležinkelio stoties projekto!“, – ironizuoja internautai. Kitų gi nuomone, šis naujojo priestato sprendimas dailiai papuoš „nuvaikščiotą buvusios Studentų poliklinikos kampą“. Pritariančių manymu, projektuotojai išnaudojo niekam nereikalingą erdvę, „kurioje tik vėjai švilpaudavo, rudenį lapus skraidindami.“ Ši vieta, anot oponentų, dabartiniu sprendimu, atrodo lyg sutaurinta.

Ten esančių dviejų pastatų santykis – keistas

Architektas Audrius Ambrasas prisipažino matęs diskusiją, užvirusią internete. „Ta situacija išvis gan nepatogi paties objekto. Reiktų pradėti nuo to, ar mums išvis patinka, kad ten yra poliklinika, ar ji turėtų plėstis. Jei sutariame, kad turėtų plėstis – plėtros etapai ir būdai nėra paprasti – tik iš pirmo žvilgsnio taip gali pasirodyti. Galbūt ta plėtra galėtų būti kitokia – jei uždavinys būtų buvęs apie visą to pastatų komplekso perdarymą, rekonstrukciją, apjungimą, visos struktūros peržiūrėjimą. Bet užduotis buvo griežta – tik naujojo pastato plėtra, senojo nekeičiant, nes ten yra aparatūra ir kt., – keistis turi tik išorė. Dabar ten esančių dviejų pastatų santykis – keistas. Naujoji dalis statyta su mintimi, kad Pylimo gatvės visa pusė taptų platesnė. Kur kažkada stovėjo Lietuvos kino teatras, šitas pastatas, jie buvo atitraukti – toks urbanistinis sprendimas buvo sugalvotas, bet jis neįvyko, po kiek laiko pripratome“, – konstatavo pašnekovas.

Kaip pasakojo architektas, mintis, „sukabinti“ senąjį poliklinikos priestatą su naujuoju kilo maketuojant. „Norėjosi tarsi kilstelėti jį ir „įjungti“ į bendrą ansamblį. Kompozicija gal ir keistoka, bet Vilnius toks ir yra – su savo neišbaigtumais, nutylėjimais. Pasirodė, kad pati situacija tokį sprendimą užprogramuoja. Aišku, galima sakyti, kad čia nieko nereikia daryti, bet ta erdvė, prieš dabartinį senąjį poliklinikos pastatą, mano galva, šiokia tokia dykra – auga žolė, keli medžiai... Konkursai tam ir yra – ieškoti sprendimų, gal ir netikėtų“, – sakė A. Ambrasas.

Jis prisipažino kartu su komanda jautę, kad dėl tokio savo sprendimo sulauksią visokių nuomonių, visgi ryžosi pabandyti įgyvendinti kilusį sumanymą. „Nuotraukose, tie taškai, į kuriuos reikėjo sukomponuoti projektą truputį iškreipė vaizdą, tikresnis rezultatas makete. Maketai nemeluoja – juose matai santykį su aplinka, su pastatais“, – pažymėjo architektas.

Skveras F. Zappai gali likti, o gali ir ne – išsispręstų parkavimo problemos

Komentatoriai būgštavo, kad, matyt, neliksią paminklo F. Zappai. „Ta dalis, kur yra vadinamasis F. Zappos skveras (iš tiesų, dabar ten yra parkavimo aikštelė) – galėtų būti neužtstatoma, palikta kaip atskiras korpusas. O gali būti ir kilstelėtas, kad apačioje būtų vietos automobiliams – centre nėra kur judėti“, – pasamprotavo A. Ambrasas.

Dalyvaujant konkursuose, pasak A. Ambraso, norisi, kad darbai liktų įvertinti, dėl to esą turi vykdyti sąlygas. „Jei nevykdai – išmeta. Mūsų biuro motto: „Architektūra yra galvosūkis.“ Nėra taisyklės, kaip tą galvosūkį išspręsti, yra daug nežinomųjų. Viskas kinta, viską turi įvertinti. Pateiki meninę idėją, kuri galbūt ir kardinali, gal ir per aštri kaip kam atrodo, tačiau, mūsų galva, sprendžia tą problemą“, – aiškino jis.

Sudėtinga ką nors nauja įnoringam miestui ir jo gyventojams sukurti? „Miestas yra miestas – visokių nuomonių. Man asmeniškai, kiek atsimenu, su visa pagarba architektui Vladui Treiniui, tas naujasis poliklinikos korpusas visada atrodė ne visiškai tinkamas tai situacijai, nes jis planuotas su visai kitokiu, tolimesniu gatvės perimetro uždaviniu. Galbūt mūsų sprendimas radikalus, tačiau „įjungia“ į urbanistinį audinį ir tą didijį priestatą, kuris dabar tarsi pasimetęs“, – įsitikinęs architektas ir pridūrė, kad su šiuo projektu buvo išspręsta ir viena didžiausių problemų – pritaikymas patekti neįgaliesiems ir sunkiai vaikštantiems.

Girdimi tie, kas garsiausiai rėkia

Lietuvos architektų sąjungos Kūrybos direktorius Marius Dirgėla paties projekto vertinti nesiėmė, tačiau visgi sureagavo į, regis, naujai susiformavusį reiškinį – visų architektūrinių naujovių mieste neigimą, kad ir kokios jos būtų.

„Yra teorija, kad 3 proc. aktyvios ir organizuotos visuomenės gali padaryti pokytį. Šiuo atveju niekas neklausia tyliosios daugumos ar profesionalų nuomonės, o girdimi tie, kas garsiausiai rėkia – turbūt tik vienas kitas komentatorių architektūros mokslų ragavę. Iš vienos pusės, kai siekiame pasikliauti profesionalais, tarkim, pandemijos valdymo srityje ar kitose, visur yra abejojančių – čia lygiai tas pats. Reiktų reprezentatyvesnės apklausos. Įspūdis, kuris susidaro iš feisbuko postų apie vertinimą, nemanau, kad jis atspindi didžiąją dalį visuomenės“, – neabejojo M. Dirgėla.

Įsijautrinimas vienam ar kitam architektūros objektų, jų atsiradimui senamiesčio prieigose, M. Dirgėlos manymu, nėra masiškas. Dauguma komentarų, anot jo, nekonstruktyvūs, nieko nesakantys.

„Kodėl konkurso rezultatai neatitinka žmonių skonio? Vėlgi, matyt, dalis to slypi edukacijoje – architektūros mokykloje. Jei skelbiame tarptautinį konkursą, kaip buvo su Geležinkelio stoties teritorijos konversija, kurį laimėjo pasaulinio garso architektūros kompanija, tai ten pasižiūrėjus pateiktus projektus nematome kolonadų ir kitokių dalykų, būdingų stočių architektūrai, kuriuos suprastų XIX a. nostalgikai, žmonės, kuriems norėtųsi karnizų, apvadų ar sudalintų langų. Architektūra juda į priekį. Apskritai, mano nuomone, turbūt niekas nepaneigs, nebuvo tokio laikotarpio, kad architektūra nejudėtų į priekį. Nostalgija egzistuoja, bet skoniai keičiasi ir evoliucionuoja. Prisirišti prie stilistinių sprendimų vien dėl to, kad grubiai sakant, pastatas būtų panašus į greta esantį, na, tame nėra jokios logikos. Niekas jokiais laikais taip neprojektavo ir nemąstė. Statė taip, kaip jiems atrodė tinkamiau, pagal ribojimus, kurie tuo metu galiojo. Tiek teisinius, tiek funkcinius, tiek galimybes pastatyti kažkokius pastatus“, – kalbėjo jis.

Kaip pavyzdį M. Dirgėla pateikė Kauno mieste vyraujantį modernizmą: „Juo visi džiaugiamės ir rodome pavyzdžiu! Tačiau viso to galėjo nelikti – esu šimtą procentų įsitikinęs, kad daliai visuomenės šitos architektūros formos anuomet atrodė, jeigu ne barbariškos, tai labai neįprastos ir nepriimtinos.“

M. Dirgėlos įsitikinimu, nereiktų pasiduodi garsiausiai triukšmą keliančių žmonių grupės spaudimui, verčiau teikti prioritetą profesionalų nuomonei. Visgi visuomenės įtraukimas, neneigė jis, yra labai svarbus. „Tai suprantame, tačiau sudėtinga atrinkti, kas gi turėtų dalyvauti – visada veržiasi pasisakyti „profesionalūs dalyvautojai“, čia jau kitas klausimas, kurį sudėtinga išspręsti.

Audrius Ambrasas

„Galbūt mūsų sprendimas radikalus, tačiau „įjungia“ į urbanistinį audinį ir tą didijį priestatą, kuris dabar tarsi pasimetęs“

<...> Reikia visuomenės atstovų, bet tarp jų negali būti tokių, kurie remtųsi „gražu ar negražu“, „patinka ar nepatinka“ kriterijais. Tad komisijose yra tie žmonės, kurie turi patirties, patys yra ką nors suprojektavę. Atsiremiame į racionalumo kriterijų“, – tikino pašnekovas.

Standartiniai, pilki mažiausiai visiems nepriimtini projektai, pasak M. Dirgėlos, nesulaukia pasipriešinimų, bet nebūna ir ovacijų. „Negi norime tokio pilko ir nepastebimo miesto, kaip visa Pylimo gatvė, ar tokio, kuris atkreiptų į save dėmesį, būtų funkcionalus? Diskusijos iškilo pamačius vieną paveiksliuką – yra projektai, konkurso medžiaga, ataskaita, komentarai, kuo grįstas pasirinkimas, tačiau nesivarginama tuo pasidomėti“, – pažymėjo jis.

M. Dirgėla pabrėžė, kad tik dalis architekto darbo padaryti taip, kad būtų gražu, kita dalis – kad būtų funkcionalu, atitiktų projektavimo užduotį, kurią formuluoja konkurso pirkėjas, organizatorius.

„Yra specifiniai reikalavimai, tarkim, reikalinga suprojektuoti patalpas, turinčias tiek ir tiek kvadratinių metrų, turi būti parkingas ir kt. Žinoma, būtų gražu, jei galėtume toje vietoje pastatyti Paco rūmų stiliaus pastatą, bet jame nebūtų galima dirbti su šiuolaikiniais srautais. Reikia suprasti, kad architektūra turi savo planinę struktūrą, organizacinius principus ir visa kita“, – sakė pašnekovas.

Užsakovas sako – stop

Šiai nuomonei pritarė ir kita kalbinama architektė R. R., kuri nenorėjo atskleisti savo pavardės (redakcijai yra žinoma). Anot jos, gavęs užsakymą architektų biuras yra stipriai priklausomas nuo užsakovo pozicijos.

„Vienas dalykas, kai komisija vertina ir nori gražių idėjų ir sprendimų, o kitas – kai projektuotojas susiduria su praktiškais užsakovo reikalavimais, kuris negali „išlipti“ iš savo biudžeto. Jei pastatas atsiranda sankryžoje, tarkim, poliklinika – tai tau, kaip profesionalui atrodo, kad galėtum ir tą padaryti, ir tą, o užsakovas sako – stop. Nors ir manai, kad galėtum vienaip ar kitaip padaryti – tavo rankos surištos, tu negali“, – aiškino situaciją R. R.

Kalbintos architektės biurui taip pat yra tekę dalyvauti viename konkursiniame vertinime, deja, nesėkmingai. Netgi teko būti išpliektiems vieno komisijos narių, kuris be užuolankų kirto: „Kas čia per projektas?! Toks vaizdas, kad jį sukūrė poliklinikos ūkvedys...“. R. R. įsitikinusi, kad projektas būtų įgyvendintas – suveikia daug faktorių ir veiksnių.

Žvelgiant profesionalios architektės akimis, ar projektą kritikuojančių žmonių komentarai turi tiesos? „Tokie projektai yra rengiami ir derinami vertinimo komisijose, meno tarybose.

„Jeigu praėjo šituos vertinimus – tai ir atsirado. Žmonės iš pašalės nieko nežino, kokie kriterijai lėmė sprendimus. Nė vienas ypatingesnėje vietoje objektas šiaip sau neatsiranda, juos vertina autoritetą turintys, nusipelnę architektai. Žmonėms gali patikti arba ne, o kodėl taip atsitiko – jie neįgalūs spręsti. Mes gyvename laisvos rinkos ekonomikoje, vieni užsakovai gali daugiau, kiti – mažiau. Jei poliklinika turėjo būtinybę plėstis, minimaliomis lėšomis, greičiausiai dėl to, tas projektas ir tapo kuklus. Yra daug vidinių dalykų, kurie nulemia visas detales, medžiagų parinkimus. Taip yra, tokia kasdienybė – kažkas auksinius rūmus statosi, o kažkas nors iš būtinybės ir reikalingumo, gali tik tiek ir ne daugiau“, – pažymėjo pašnekovė.

Konkurso ataskaita ČIA.

Su visais projektais galima susipažinti ČIA.

Rengia viešą peticijos pasirašymą

Penktadienį, spalio 8 dieną, 17 val. prie Franko Zappos paminklo (K. Kalinausko 1) visuomenininkų rengiamas viešas peticijos pasirašymas dėl paminklo ir skvero išsaugojimo.

Menininko Sauliaus Paukščio išplatintame pranešime žiniasklaidai rašoma:

„Pastaruoju metu Vilniuje sparčiai mažėja žaliųjų erdvių. Dėl agresyvios miesto valdžios politikos miesto žaliosios erdvės sparčiai naikinamos, tankinant užstatymus, vystant abejotinos vertės architektūrinius projektus.

Štai ir dabar, paaiškėjus Centro poliklinikos priestato konkurso nugalėtojams – architekto A. Ambraso projektas, kuris paskelbtas laimėtoju – užstato ir sunaikina dar vieną žaliąją erdvę. Pagal šį projektą numatyta sunaikinti skverą kuriame dabar stovi Frank Zappa paminklas (skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas, architektas Valdas Ozarinskas).

Pagal A. Ambraso projektą, aklinai ir brutaliai, ir agresyviai užstatomas ne tik skveras, bet sunaikinama ir žalioji veja prieš polikliniką, sunaikinami medžiai ir vilniečių pamėgta viešoji erdvė.

Pagal šį projektą numatoma barbariškai sunaikinti žaliąsias, vilniečių ir miesto svečių pamėgtas erdves, eliminuojant miestiečių poilsio vietas ir nusistovėjusias tradicijas.

Numatoma paminklą Frank Zappa iškelti į jam svetimą erdvę, kardinaliai priešingą paminklo kūrėjų sumanymams.

Todėl reikalaujame stabdyti A.Ambraso projekto vystymo procedūras, koreguoti Centro poliklinikos priestato projektą taip, kad būtų išsaugotas Frank Zappa skveras ir paminklas Frank Zappa, kuris yra tapęs Vilniaus legenda, nebūtų judinamas iš esamos vietos.“