S. Kairys: visi tik ir laukia, kad mes paslystume ant banano žievės
Pasikalbėjęs su įstaigų vadovais, S. Kairys pastebėjo, kad jie situaciją suvokia, bet tuo pačiu ir patiria spaudimą iš nedraugiškų šalių. „Pradedant mokyklomis, baigiant tarptautinio bendradarbiavimo formatais, vis tiek nedraugiškos valstybės bando per „minkštąsias galias“ rasti būdą, kaip su mumis draugauti. Principinis sutarimas, kad visgi mes turime keliauti ne cenzūros būdu, ne formuojant didžiulį sąrašą įvairiausių atlikėjų, kurie negalėtų pas mus atvykti“, – apie susitikimo nutarimus pasakojo jis.
Susidariusią situaciją S. Kairys vertino kaip paliktą savotišką banano žievę. „Visi tik ir laukia, kad mes ant jos paslystume. Cenzūros kelią turi keisti nacionalinių ir valstybinių įstaigų įgalinimas. Daug kalbėjome apie kompetencijos kėlimą, tiek atpažįstant grėsmes, tiek apie prevenciją“, – perteikė pokalbio esmę ministras.
Kalbėdamas apie administravimo kontekstą, S. Kairys sakė, kad netgi ir mažyčiai momentai yra svarbūs. „Tarkim, įstaigos teikia savo programas į nacionalinę programą, kur irgi galėtų būti kažkokia nuostata, ar tikrai buvo įvertinta situacija formuojant repertuarą. Yra meno tarybos, kurios dirba su repertuarais, su tuo visu planu, kurį įstaigos pateikia. Kitaip tariant, yra tų priemonių, svarbiausia – kalbėtis, vienodai suprasti, nesakyti, kad menas ir politika nieko bendra neturi. Tikrai turi, reikia įvertinti begalę dalykų, tuo labiau, kad kontekstas yra žymiai platesnis. Šiandien kalbame apie informacinį karą, bet yra ir kiti dalykai – dėl #metoo skandalo, antisemitizmo, homofobijos. Krūva temų, šiuolaikiniame pasaulyje mūsų įstaigos ir jų vadovai turi orientuotis ir neįsivelti į tokias komunikacines krizes, kai tenka po to šituos dalykus vertinti politikams ir ministrams“, – kalbėjo S. Kairys.
Ministras pažymėjo, kad ir dabar turime dokumentą, kalbantį apie asmenis, kurie negali patekti į Lietuvos valstybę, yra čia nepageidaujami: „Kalbant apie šitą dokumentą – buvo praplėstas tų asmenų ratas. Kalbant apie okupuotas Ukrainos teritorijas ir pan., turi būti mechanizmas, kad būtų galima kažkur kreiptis, aiškintis. Privalome elgtis kaip civilizuota valstybė, čia tikrai negali tokia žinia sklisti, kad Lietuvoje, norėdamas užlipti ant scenos, turi praeiti per specialiųjų tarnybų filtrą. Esame, manau, ir sąmoningi, ir kritiški, na, ir metodiškai pasistiprinę turėtume tas klaidas elimintuoti. Na, o nuo klaidų niekas nėra apsaugotas, svarbu, kad klaida negilintų problemos, o ją spręstų.“
Kartais, anot ministro, apie paprastą problemą kalbame daug ir labai sudėtingai. „Visiems aišku, kad Ukrainoje vyksta karas, atlikėjai, kurie palaiko režimą – yra nesuderinama su mūsų valstybės požiūriu, politika ir vertybėmis. Tai labiau aiškinomės praktinius dalykus, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtis“, – tęsė jis.
S. Kairio manymu, atlikėjų iš rytų pusės nėra tiek daug, kad įstaigų vadovai ir administracija negalėtų įvertinti, atpažinti, kas gali kelti grėsmę, tam tikrą riziką. „Galų gale visame procese reikia užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, klausimai turi būti atsakyti. Šiuolaikinė Lietuva neturi turėti nieko bendra su cenzūra, ministerija negali grįžti į tą laiką, kai būdavo nuleidžiami nurodymai, koks turi būti repertuaras, ir kokie atlikėjai“, – pastebėjo jis.
Rūta Prusevičienė: visą laiką yra kova
Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė pažymėjo, kad yra nemažai aspektų kai yra tiesiog nuomojama salė: „Kai solistą ar grupę pristatantis organizatorius ne tik prevenciškai nesužiūri, kai kurie tai daro tyčia. Galiu pasakyti, kad mes tikrai labai atsargiai ir jautriai analizuojame visų mūsų kviečiamų solistų, dirigentų, trupių, orkestrų, tiek biografijas, tiek gastrolių planus, ypatingai tai suaktyvėjo po Krymo okupacijos. Iš to sąrašo, nuo pirmos dienos, buvo visi žymūs rusų menininkai eliminuoti. Gerai atpažįstame, kaip jie veikia per kitas šalis.Visą laiką yra kova, spaudimas, „minkštoji galia“ taikoma pasauliniu mastu.“
Muzikos kalba, pasak R. Prusevičienės, pati universaliausia, globali. „Sužiūrėti „minkštosios galios“ naudojimą prieš mus, prieš Lietuvą, kuri pasiskelbusi demokratijos gynėja, nenuilstamai ginančios ir Ukrainos, ir Gruzijos reikalus – strategiškai svarbi misija. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) neseniai grįžo iš gastrolių Ukrainoje, buvau prieš tai gavusi skambučių ir informacijos: jeigu jūs ten vyksite, tai į Rusiją niekada nebenuvyksit. Nevykom ir nevyksim, nieko tokio“, – kalbėjo ji.
Kaip nutiko, kad Rusijos pianistas Nikolajus Luganskis buvo pakviestas? Tyčia pražiūrėta biografija? „Vyko išnuomotos salės renginys, pasitikėjome kolegomis. Ateityje labiau atsižvelgsime“, – tikino R. Prusevičienė.
J. Sakalauskas: norisi didesnės Valstybės saugumo departamento (VSD) lyderystės
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas patikino, kad nacionalinės ir valstybinės įstaigos yra pajėgios pačios suprasti, kas vyksta.
„Tos klaidos, kurios buvo padarytos – reta išimtis. Žinome ir sąrašą tų žmonių, ir aštriai pasisakančius solistus, kurie patys važiuoja į abidvi respublikas. Tai, kad gauname pasiūlymų labai daug – tai yra tiesa. Per mūsų svarbias datas padaugėja pasiūlymų, tai signalas, kad reikėtų to vengti. Manau, kad padarysime viską, kad to nebūtų. Norisi didesnės lyderystės ir VSD, kuris turi kompetencijų pasitikslinti pavardes, pažiūrėti dabartinį kontekstą. Tai, kas buvo prieš ketverius metus, kas yra dabar – labai skiriasi. Turime visas galimybes, sumokėti netesybas, tiesiog nutraukti tas sutartis, pagerbti visus, kurie kovoja už demokratiją, parodyti pasauliui, kad mums ne vis vien, mes galime būti draugiški – atskirti meną ir politiką. Turime tam visus lakmuso popierėlius“, – dalijosi įžvalgomis J. Sakalauskas.
„Delfi“ primena, kad devynios visuomeninės organizacijos prašė koncertų rengėjų į Lietuvą nekviesti Rusijos agresiją Ukrainoje pateisinančių atlikėjų, tarp jų ir N. Luganskio. Jis prieš kelerius metus koncertavo vadinamojoje Donecko liaudies respublikoje asmeniniu šios Ukrainos teritorijos okupacinio režimo vadovo Aleksandro Zacharčenkos kvietimu.
S. Kairys, viename savo interviu, lygindamas N. Luganskio ir Filipo Kirkorovo atvejus (kuris yra paskelbtas nepageidaujamu Lietuvos valstybėje asmeniu) sakė, kad jie nėra tapatūs: „F. Kirkorovas pats važiuoja, gana aktyviai pasisako įvairiausiais klausimais, pats nevengia dėmesio. O šiuo atveju, žmogus yra vertinamas tų pačių kultūros profesionalų, kaip menininkas. Į tokį koncertą nesusirinktų tik vadinamieji vatnikai.“
