Nuo rutininių minčių, pasak menininko, padeda dar vienas dalykas – „čia ir dabar“ suvokimas, meditacija. Tačiau šis supratimas esą atėjęs su laiku: „ Išnyksta rūpesčiai, nusistumia mintys, kiek liko iki algos, ar kaip reikės skolą atiduoti... Supratau, kad nesu atsakingas už visą pasaulį, deja, ego vienu metu reikalavo būti advokatu, prokuroru, tardytoju, budeliu ir auka viename asmenyje – tada be galo sunku gyventi...“

Išgirdus lengvus pafilosofavimus pasiteirauju, kokių vingrybių menininkas sudėjęs į savo „Sofistines kompozicijas“? „Tai yra įtaigus savo nuomonės pateikimas. Kokia ta nuomonė? Skaitydamas M. K. Čiurlionio laiškus Sofijai patikėti negalėjau, buvau „apakęs“ viso gyvenimo prasmės sentenciją atradęs: „Privalau surasti savyje šviesos, kad tai išvydę kiti, stovintys tamsoje, surastų ją savyje ir eitų Dievo nurodytu keliu“. Jos nesisavinu, nesakau, kad tai mano atradimas, bet panaudoju, ji tikrai man daug davė. Supratau, kad niekam negaliu įkišti šviesos per prievartą. Gal kokią valandą kalbėjomės su tapytoju Aloyzu Stasiulevičiumi, jis lygiai tą patį pasakė apie žvakę, degančią žmogaus viduje. Jis daug dėstytojavo, pastebėjo, kad Lietuvoje daug gabių asmenybių, tačiau ta vidinė šviesa kartais užgęsta, nes ją užpučia pašaliniai reikalai. Visgi ji niekur nedingsta – dvasinė šviesa yra“, – sakė G. Gesevičius.

Gintaras Gesevičius (Mildos Urbonaitės nuotr.)
„Savo kailiu pajutau, kad kūryboje yra kažkoks momentas, kur nėra atsakymo į klausimą „kodėl?““
Gintaras Gesevičius


Milijardas žmonių ir milijardas supratimų apie tą patį

Kūrybos procese G. Gecevičius įžvelgė žodžiais nepaaiškinamų reiškinių. „Galiu tuščiai stovėti prie drobės dvi, tris dienas, o būna taip, kad darbas gimsta per dešimt minučių. Iš kur tai ateina, aš nežinau ir nenoriu žinot – iš kažkur. Savo kailiu pajutau, kad kūryboje yra kažkoks momentas, kur nėra atsakymo į klausimą „kodėl?“. Taip, yra mokykla, pajutimas, kompozicijos – visi dalykai būtini, galiausiai reikia mokėti pieštuką padrožt, bet tame atsitiktinume yra menas. Menas yra žmogiškoji klaida. Idealaus žmogaus nėra, kaip ir nėra idealaus medžio ar gėlės. Vis tiek bus beturį kažkokį apgamėlį, ligelę. Nė vieno lapo, nė vieno žmogaus nėra vienodo, net ir dvynukų – akių rainelės, pirštų antspaudai skiriasi, vienas vyresnis. Milijardas žmonių ir milijardas supratimų apie tą patį. Kažkas tokio smarkiai sukrečiančio“, – stebėjosi menininkas.

Grafikos specialybę 1976-aisiais įgijęs G. Gesevičius pasakojo tapyti pradėjęs tik 1991-aisiais. „Pradėjau tapyti žinodamas, kad minimum penkerius metus reikės mokytis technologijos, tačiau po šiai dienai mokausi, ir suprantu, kad galo nebus. Mokymasis vyksta iki mirties. Sako: „Išmokite mylėti save“ – graži frazė, bet norint surasti šviesą savyje, visų pirma, reikia priimti save tokį, koks esi. Jei priimi save, tada gali ir kitus stengtis priimti, tačiau tai ganėtinai sunku“, – kalbėjo pašnekovas.

Kartais menininkas sulaukia klausimų, ar jis galįs nupaišyti paveikslą taip, kaip tada, prieš dvidešimt metų. „Sakau, kad negaliu ir paklausiu: ar jūs galite dabar įsimylėti taip, kaip tada, kai jums buvo šešiolika? Įsimylėsite, bet kitaip“, – konstatavo 68-erių G. Gesevičius.

Gintaro Gesevičiaus paroda „Sofistinės kompozicijos“ Pylimo galerijoje


Kokią muziką klausai, tą ir tapai

Dabartinėje parodoje autorius pasakojo eksponuojantis dar niekur nerodytus darbus – seniausi jų sukurti 2018-aisiais, o visi kiti – paskutiniaisiais metais. „Rūpi kolegų nuomonė, ar teisinga kryptimi einu. Norisi mažiau iliustratyvumo, kurį galimai nulėmė knygų iliustratoriaus patirtis“, – kalbėjo apie kūrybinį procesą G. Gesevičius.

Tapymą G. Gesevičius prilygino muzikos klausymuisi. „Kokią muziką klausai, tą ir tapai. Geras popsas patinka, bet kičas – ne. Sudėtingo džiazo nesuprantu – tai abstrakcija. Man patinka džiazrokas. Įtariu, kad ir literatūra, ir tapyba tokia yra – su roko elementais, nebūtinai triukšminga. Visi mano darbai veda į ramybę, juose yra vilties spindulys, – pasakojo G. Gesevičius, ir čia pat kaip pavyzdį pasitelkė konkretų paveikslą.

„Žmogus, kuris skęsta, mato viziją – krantas yra, tu jį pasieksi. Bet krantų visokių būna... Įsivaizduoju Valakupių paskutinį pliažą, kur vaikšto vienuoliai, čia nuobodu, bet visi gerutėliai, rojus... O kitame krante, kur malūnas – daug įdomiau, ypač naktį. Šviesos, gyvenimas, moterys, vynas, rizika, ekstrymas, motociklas „britva“, rizika... Faina, žinau, pats tai patyriau... Čia pat iškyla ir ramybės vaizdinys. Ar ramybė yra tada, kai niekas tau netrukdo daryti to, ko tu nori? Ne, tai visiškai ne tai – ramybė ateina su gamta. Tokia mano vizija. Kolegos sako, ir vėl tu prifantazavai, o viena žiūrovių, kad visa tai susapnavau... Čia visas šposas ir yra – aš kuriu sapnus, neatkartoju to, ką mačiau“, – tikino idėjų nestokojantis G. Gesevičius.

Gintaro Gesevičiaus studija Kirdeikiuose
Foto: Asmeninis archyvas


Menininkas pastaruoju metu gyvena Kirdeikių kaime (Utenos r.). „Vos keturi kilometrai nuo Ladakalnio, jį matau per ežerą, čia netoliese yra Bitininkystės muziejus, nacionalinis parkas, – vardijo įžymesnes vietas G. Gesevičius. – Veiklos netrūksta, esu Dailininkų sąjungos tarybos narys, organizuoju plenerus Kirdeikiuose. Taip, neturiu galimybės daug žmonių pakviesti, bet sudalyvauja du, trys jaunesni menininkai, kas nors iš vietinių, iš „enciklopedijos“ keli“, – optimizmo suburti bendruomenę nestokojo menininkas.

Gintaro Gesevičiaus tapybos darbas
Foto: Asmeninis archyvas


Savo darbų parodas autorius suorganizuoja ne tik megapoliuose, bet ir Utenoje, Ignalinoje ar mažame bažnytkaimyje. „Kodėl gi ne? <...> Viduje jaučiu – man labai norisi dirbti kūrybinį darbą. Įsigijau sklypelį kaime, noriu studiją pasidaryti. Aišku, prasideda – pabrango statybos... Bet aš ramut ramutėlis, įsivaizduojamai aukštesnei už savo ego jėgai (ne religinei) sakau: žinai, jei esu reikalingas šitam kraštui, parapijai, tai viskas bus. Ir ramu. Nes kai aš spirgu, karteles dėlioju (tai taikytina visiems), kad šiandien būsiu geresnis, nei vakar, ir kai tai nepavyksta, tada prasideda savęs plakimas, savęs nemeilė. Baisus dalykas, ne mano sugalvota, apie pragaro pasigaminimą sau – pats žmogus jį sau susikuria. Visa esmė – arba aš keičiu aplinką, arba požiūrį į aplinką. Jeigu bandau pakeisti aplinką – darbą, žmoną – kitaip nebus, viskas liks taip, kaip buvę. Tas susitaikymas, ojojoi, koks sunkus žmogui!“, – dalijosi gyvenimiška išmintimi G. Gesevičius.

***

Dailininkas Gintaras Gesevičius gimė Kaune, 1952 metais. Baigė Kauno dailės mokyklą, studijavo Vilniaus dailės institute ir įgijo grafiko specialybę.

Nuo 1976 m. dalyvauja profesionalios dailės parodose.

Nuo 1980 m. Lietuvos dalininkų sąjungos narys.

Dalyvavo keliasdešimtyje grafikos, plakatų ir tapybos tarptautinėse parodose (Lietuvoje, Belgijoje, Vengrijoje,Švedijoje,Suomijoje, JAV, Rusijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir t.t.), kuriose jo kūryba buvo įvertinta diplomais ir premijomis (GRAND PRIX Baltijos plakato parodoje1992 m).
Yra surengęs virš šimto personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danijoje, Meksikoje, JAV, Latvijoje, Rusijoje ir kitose šalyse).

Autoriaus kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, Olandijos, Prancūzijos, JAE, Meksikos, J.A.V., Danijos, Rusijos ir kitų šalių.

G. Gesevičiaus tapybos paroda „Sofistinės kompozicijos“ Pylimo galerijoje veiks iki spalio 16 d.