Dėmesį pavergė paslaptinga patalpa
M. Daraškevičius visai neplanavo rašyti knygos apie dvaro vaistinėlę – prieš penkerius metus jis, rengdamas disertaciją apie dvaro valgomąjį, gilinosi į jo subtilybes, aiškinosi, kas buvo jame ar su kokiomis patalpomis jis jungėsi. Taip jo žvilgsnis užkliuvo už minimo keisto žodžio apteczka (iš lenkų kalbos – vaistinėlė).
„Pradėjau domėtis, kokia čia įdomybė – valgomąjį kokį pusmetį buvau visai apleidęs, nedariau to, ką reikėjo daryti, tik nagrinėjau vaistinėles“, – juokėsi jis leidyklos „Lapas“ suorganizuotame knygos pristatyme (pokalbį moderavo leidyklos vadovė Monika Gimbutaitė).
Susidomėjęs vaistinėle, jis suformulavo apie ją skyrių disertacijoje – tačiau reikėjo kokios nors solidžios knygos, kuria galėtų remtis, o tokios niekur nerado.
„Radau prieš keliasdešimt metų išleistą storą, riebią lenkišką monografiją, tačiau Lietuvoje jos nebuvo kur nusipirkti, bibliotekos jos irgi neturėjo. Bet radau autorę, lenkų profesorę Iwoną Arabas – galvoju, parašysiu jai ir paklausiu, kur ta knyga. O ji manęs tik klausia, vaikeli, koks tavo adresas ir po kelių dienų jau gaunu tą knygą“, – prisiminimais dalinosi M. Daraškevičius.
Visgi, profesorė už knygą šio to paprašė – atvykti į tarptautinį farmacijos istorikų kongresą Varšuvoje ir papasakoti, ką pavyko išsiaiškinti. Trauktis nebebuvo kur – teko rengti pranešimą, o jam sulaukus pasisekimo, pasipylė raginimai nesustoti. Taip gimė išsamus straipsnis apie dvaro vaistinėlę, o galiausiai – ir knyga. Nes pasirodo, kad dvaro vaistinėlė buvo tikrai ypatinga vieta – toli gražu ne tik patalpa vaistams laikyti.
Informacijos rinkimas – kaip detektyvas
Rinkti informaciją, kokios gėrybės buvo laikomos dvaro vaistinėlėje, pasirodė užduotis ne iš lengvųjų. Kartais net sunku atsekti, kur dvaruose jos būdavo – išlikusiuose turto aprašuose ir dvaro planuose kai kur yra sužymėta, kur buvo valgomasis, miegamasis ar svetainė, bet yra ir tokių aiškių įvardinimų, kaip sandėlis, kuriame nežinia kas laikoma, arba nekonkrečiai įrašyta tiesiog kita patalpa. Pasak M. Daraškevičiaus, rasti konkrečiai pažymėtą vaistinėlę – reta išimtis.
Užuominų galima rasti ir grožinėje literatūroje – pavyzdžiui, Šatrijos raganos ar Česlovo Milošo kūriniuose. Tačiau vėlgi – vos keliais sakiniais, pernelyg jų neakcentuojant.
Norint sužinoti daugiau, teko gilintis į medžiagą, surinktą per kraštotyrinius tyrimus – juose buvę dvarų gyventojai, tarnai dalindavosi savo prisiminimais, į kuriuos kartais įsiterpdavo ir dvaro vaistinėlės.
Mažoji moters studija
Kas tikrai žinoma apie dvaro vaistinėles – jos pirmiausia būdavo moterų teritorija. Vadintos ir moteris laboratorijomis, ir moterų mažosiomis studijomis – ten jos galėdavo pabėgti nuo kasdienybės, džiovinti žolelių mišinius, distiliuoti kvapus ir tt.
„Man teko aptikti tik vieną vyrą, kuris turėjo vaistinėlę – kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus rūmuose vaistinėlė buvo ir prie kunigaikščio miegamojo, ir prie jo žmonos, ir dar viena kažkur kitur. Kalbant apie užsienį, Italijoje teko aptikti atvejį, kuomet Medičių dvare vyskupas turėjo kabinetą, kur laikė visokius gėrius, kokius Lietuvoje laikydavo vaistinėlėse. Tad vyrai turėdavo vaistinėles, bet labai retai – iš tikrųjų tai yra moters pasaulis“, – pasakojo M. Daraškevičius.
Visgi, istorikas atkreipė dėmesį, kad nereikėtų daryti klaidos galvojant apie tai, kas apskritai yra dvaras ir kas yra bajorės.
„Dažnai tenka susidurti, kad mes dvarą įsivaizduojame tiesiog taip, kad gražus namas, gyvena sau laimingai šeima, laksto vaikai, gal kažkas patarnauja. Bet yra ne visai taip: dvaras yra didelis ūkinis vienetas, kuris užsiima ir žemės ūkio produkcijos gamyba, ir prekyba, o tam, kad bajoras visą tą ūkį „užkurtų“, reikia daug dirbti – galima sakyti, jis veikia kaip didžiulė įmonė. O jei dar vyras aukšto rango, tai ir tame dvare nesėdi, o sėdi Vilniuj ar kur kitur ir viskas tenka moteriai“, – aiškino knygos autorius.
M. Daraškevičiui pavyko aptikti ir trisdešimties knygų sąrašą, rekomendacijas, kokias knygas savo bibliotekoje turėtų turėti dvarininkės – iš jų septynios ar aštuonios buvo skirtos medicinai. Sprendžiant pagal šį sąrašą aišku, kad dvarininkė ne tik rūpinosi namų priežiūra, buvo ūkio valdytoja, virėja, bet apie trečdalį jos darbo sudarė medicina.
„Ji turėjo gydyti ne tik gyvulius, bet ir bendruomenę. Dvarininkės vaidmuo bendruomenėje labai aiškus – dažnai ji buvo vienintelė mokanti skaityti, kartais baigusi mokslus vienuolyne ir pan. Kai dvaras toliau nuo centrų, kažkas susižeidžia, kas padės? Bajorė. Net jei mokslų nebuvo baigusi – per praktiką visos žinios“, – pasakojo M. Daraškevičius.
Nuo uogienių iki šiurpinančios egzotikos
Tad kas visgi buvo laikoma dvaro vaistinėlėse? Tiesą sakant, jų paskirtis buvo gana universali – galėjai rasti uogienių, žolelių, įvairių skanumynų, užpiltinių, trauktinių ir pan. Jose būdavo laikomi ir namie pagaminti, ir vaistinėse pirkti vaistai, iš kurių, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, egzotiškiausiu atrodo XIX amžiuje buvęs labai populiarus vaistas – teriakas.
„Viename darbe, kurį radau, rašoma, kad teriakas paprastai perkamas vaistinėje, bet drąsi bajorė pati pasigamina, jei norės“, – juokėsi M. Daraškevičius.
O drąsos paragauti ar gydyti kitus tikrai gali prireikti, kai tarp gal trisdešimties vaisto ingredientų yra tokie, kaip trinta virta angis, daugelyje receptų siūloma vartoti ir opijų.
„Teriakas jau buvo prabangios vaistinėlės dalis. Jį labai padirbinėjo, Venecijoje net buvo aikštės, kur jį viešai gamindavo“, – pasakojo M. Daraškevičius, pridurdamas, kad Vilniuje, Jėzuitų vaistinėje buvo galima įsigyti trijų rūšių teriako.
Apjungė Lietuvą ir Florenciją
Kai knyga jau buvo beveik pakeliui į leidyklą, M. Daraškevičius išgirdo dar vieną istoriją, dėl kurios teko sustabdyti visus leidybos procesus – taip gerai ji tiko į bendrą kontekstą.
„Klausiausi tarptautinės konferencijos, kur pranešėja iš Danijos pasakojo apie XVII amžių, kaip viskas vyko, kaip kunigaikščiai Vazos ir Lietuvos didysis etmonas keičiasi prabangiomis reprezentacinėmis dovanomis su Toskanos didžiuoju kunigaikščiu ir vienas kitam siunčia dovanas. Jei vienas siunčia žirgelį – tas žemaituką, jei tas gintaro iš Lietuvos, anas – krištolo, taip vis karšta- šalta, kuo egzotiškiau. O po to ji pasakoja, kad tam etmonui, karo vadui Pacui ir jo kariškiams yra siunčiama nepaprastai aukšto lygio dovana – aukščiausio lygio skrynelė-vaistinėlė, užpildyta įvairiais vaistais ir receptais“, – pasakojo knygos autorius, paaiškindamas, kad tokios skrynelės būdavo labai skirtingos, priklausomai nuo rango, kokiam žmogui siunčiame, ir šiuo atveju ji buvo išties išskirtinės prabangos ir pagarbos ženklas.
Po trupinį atgimstanti istorija
Ar Lietuvoje dar galima pamatyti autentiškų dvaro vaistinėlių? M. Daraškevičius šypsosi, kad dabar jų turinys išsklaidytas po visus namus. O dvaruose jų paprasčiau rasti Lenkijoje, kur dvarų kultūra labiau išlikusi – Lietuvoje daugelis jų išnyko su Antru pasauliniu karu, kai iš dvarų išsikėlė paskutiniai bajorai.
Keliaudamas po nedidelius Lietuvos dvarus, kai kur jis rado tebesant kažką panašaus, tačiau visgi – jie atrandami ir prieinami tik nedaugeliui. Tad šiuo metu istorikas, taip pat dirbantis Panemunės pilies meno direktoriumi, puoselėja naują svajonę – padedant vietiniams, bando atkurti dvaro vaistinėlę.
„Turime ten patalpą, kuri nors ir neįvardinta, kad ten buvo vaistinėlė, nujaučiu, kad galėjo taip būti. Tad radome puikią patalpą, paprašėme vietinių žolininkių, kad neštų, ką randa – jau prinešė visokių dalykų. Panemunės pilyje gal kitą vasarą bus galima pamatyti“, – vylėsi jis.
