Būtent toks teatro suvokimas atvėrė pūliuojančią žaizdą prieštaringai vertinant blogio sampratos banalumą. Arendt pastebėjo biurokratinę Eichmanno mąstyseną. Netrukus ji atsisakė prielaidos, kad blogis yra gilus ir radikalus. Arendt įžvelgė priešingą polinkį: blogis banalus ir negilus, todėl dėl savo paprastumo aiškiai matomas, bet sunkiai suvokiamas. Tarptautinėje festivalio „Sirenos“ programoje rugsėjo 28, 29 dienomis į blogio ir gėrio klausimų tyrinėjimą kviečia spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“, kurio režisierius Jernej Lorenci kviečia visų pirma atsiremti į žmogiškumą.
Kaip manote, kodėl šis spektaklis gali būti svarbus šiandienos žmogui?
Gyvename laikais, kai juodų ir baltų atspalvių, kitaip tariant, kategoriškumo, logika yra ekstremaliai išsiplėtusi. O šitas kategoriškumas turėtų būti kvestionuojamas visais laikais. Taip, istorija save atkartoja, tiesiog tie patys dalykai ima slėptis po skirtingais vardais. Šią dieną rašoma istorija yra kupina pavojingumo ir neužtikrintumo, ar gi ne?
Ribą tarp gėrio ir blogio galima laikyti vienu kertinių spektaklio klausimų. Kas įkvėpė imtis tokio klausimo? Ir kaip jis spektaklyje sprendžiamas?
Hannos Arendt kūriniai turėtų būti skaitomi mokyklose. Visur ir be jokių pasiteisinimų. Alainas Baddiou yra sakęs, kad kol nesugebėsime priimti nacizmo, fašizmo ir komunizmo kaip nebarbariškų savo istorijos periodų, tol nebūsime pasirengę suprasti XX amžiaus. Kalbant asmeniškiau, tai radikalaus blogio tema mane persekiojo ilgus metus. O holokaustas... jis tikrai ypatingai siaubingas. Ir vis tik tai žmogaus darbas, mūsų pačių darbas. Nežinau nei atsakymo jam, nei kaip spręsti iš jo kilusias problemas. Tik žinau, kad viso to pradžia turėtų būti gebėjime priimti kiekvieną žmogų ir kiekvieną žmogišką patirtį, kad ir kaip tai sunkiai suvokiama ir baisu būtų.
Kaip vyko spektaklio kūrybinis procesas? Kokį metodą naudojote?
Likus daugiau negu mėnesiui iki pirmosios repeticijos, kūrybinei komandai nusiunčiau sąrašą rekomenduojamų kūrinių: literatūros, filmų, dokumentikos ir prašiau aktorių pasiruošti po etiudą pagal tai, ką pamatė tame sąraše. Tai buvo tarytum pradinis kolektyvinio darbo taškas. Aš čia veikiau labiau kaip kuratorius negu teatro režisierius, jei remsimės klasikine hierarchija. Pavyzdžiui, aktoriai patys pasirinko scenas iš Claude‘o Lanzmann‘o filmo „Šoa“, aš tik padėjau jas apipavidalinti. Mes nebandėme apsimesti personažais ar jais tapti mes kaip tik stengėmės juos suprasti, išlaikydami reikiamą distanciją. Eksperimentai ir bandymai tapo viena kertinių kūrybinio proceso dalių. Bet mano visa kūryba paremta eksperimentais, kuriuose aktoriai veikia ir kaip pasakotojai, personažai, stebėtojai, režisieriai, asmenybės vienu metu. Nesistengiame nieko apibrėžti ar tobulai sukurti reikiamus personažus, stengiamės pajusti visumą ir viską išbandyti.
Ką laikytumėt pagrindiniu „Eichmanno Jeruzalėje“ konfliktu, išjudinamuoju tašku? Kurios aprėpiamos temos yra svarbiausios šiame darbe jums pačiam?
Pagrindinis konfliktas, kurį nagrinėjame, yra tas, kad mes net nenumanome, kas dėjosi iš tiesų, kadangi mes to nepatyrėme patys. Esame linkę arba šlovinti arba demonizuoti, o tai – dvi lemtingos klaidos. Trumpai tariant, nesame pasiruošę net pabandyti priartėti prie to, ką žmonės patyrė spektaklyje apžvelgiamu itin katastrofišku laikotarpiu. Mes idealogiškai pastatome save į Dievo, kuris pamiršta apie patį žmogiškumą, poziciją. Tai liečia ir aukas, ir Eichmanną.
Holokaustas yra tema, apie kurią tikrai ganėtinai sunku kalbėti, neretas jos dėl šios priežasties privengia. Kaip pavyko šią temą atverti „Eichmanne Jeruzalėje“?
Nesu tikras, ar šia tema spektaklyje kalbame „teisingu“ būdu. Apie tai jau reikėtų spręsti publikai. Vistik stengėmės temą atverti kuo įmanoma jautriau ir žmogiškiau, pasitelkdami kuo daugiau žmogiškųjų išteklių. Stengėmės išvengti smerkimo, ir, kaip jau ankščiau minėjau, šlovinimo ir demonizavimo, skirstymo į aukas ar budelius. Žmoguje yra tiek daug visko, ką sunku net įsivaizduoti. Ir pats Adolfas Eichmannas nėra toks jau išskirtinis, koks gali pasirodyti.
Kalbant apie šiuolaikinį teatrą, galbūt ko nors jame pasigendate? Ko pats ieškote teatrinėse patirtyse?
Nemanau, kad pakankamai išmanau šių dienų teatrą. Bet tikrai žinau, kad nemėgstu labai aiškaus ir apibrėžto teatro. Mėgstu kūrinius, kuriuose neapsimetinėjama, kuriuose nėra apibrėžtų ribų, kurie išsilaisvina iš apibrėžimų. Kitaip sakant, mėgstu vadinamą pilką zoną, kurioje galimi ir netikėtumai, ir kokie nors trūkumai, neužtikrintumas. Mėgstu vaikščioti apibrėžimų linijomis. Taip pat man patinka teatras, kuris išjudina ir sukuria įvairiopą patirtį: ir jausminę, ir dvasinę, ir protinę. Toks teatras, kuris veikia kaip įvykis.
Dažniausiai spektakliai visuomenei jautresnėmis temomis susilaukia ir atitinkamos publikos reakcijos. Kaip buvo „Eichmanno Jeruzalėje“ atveju?
Manau, kad publika jį priėmė gana teigiamai. Žinoma, buvo, ką kūrinys šokiravo, ar kas nenorėjo kūrinio priimti ir buvo prieš jį nusistatę (pavyzdžiui, buvo teigiančių, kad tai, apie ką kalbame, yra netiesa, ypač, kas liečia Kroatijos istoriją). Kai kurie teigė, kad šį kūrinį turi pamatyti kiekvienas šalies studentas. Tikėjausi, kad bent kažkas su šiuo kūriniu išsijudins, bent jau privers žiūrovus patirti jį jausmiškai.
Kokią patirtį norite, kad žiūrovai išsineštų po „Eichmanno Jeruzalėje“?
Galbūt idėją, kad neturėtume nuvertinti kiekviename mūsų tvyrančio blogio jėgos. Ir kad Adolfas Eichmannas nėra kažkuo labai besiskiriantis nuo manęs ar nuo tavęs ar dar nuo ko nors kito. O mažų mažiausiai, ką žiūrovai gali padaryti – tai po spektaklio nelikti jam abejingi.
„Eichmannas Jeruzalėje“ bus parodytas rugsėjo 28 ir 29 d. 19:00 Lietuvos Rusų Dramos Teatre. Bilietai: Tiketa ir Teatrai.lt
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks iki spalio 7 dienos. Daugiau informacijos apie renginius galima rasti internetinėje svetainėje www.sirenos.lt ir Facebook paskyroje @sirenos.festival.
