– Kristijonai, kokios nuotaikos vyrauja šiandien? Galbūt turėtų būti gan linksmos, juk lietuviškas kinas išgyvena tarsi kokį atgimimą? Vis plačiau išgirstami lietuvių vardai pasauliniame kontekste – kokius ženklus įžvelgiate, ar jie optimistiniai?

– Tai, ką jūs vadinate atgimimu, man atrodo, labiausiai susiję ne su filmų turiniu, o jų gausa ir visuomenės požiūrio į nacionalinį kiną pasikeitimu. Ankščiau lietuviškas kinas tėvynėje beveik niekam nerūpėjo, nors mūsų režisierių darbai garsino šalį Kanuose, Berlyne, Venecijoje ir kitur nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Lietuviški filmai laimėjo įspūdingų tarptautinės reikšmės apdovanojimų.

Šiandien nauja yra tai, kad žiūrovas pamėgo lietuviškus filmus ir tai, kad tų filmų sukuriama vis daugiau. Taigi atsikratėme provincialaus požiūrio, kad geri filmai kuriami visur, tik ne pas mus. Užaugo nauja žiūrovų karta ir nauja režisierių karta – ir ne viena.

Tarptautiniai jaunųjų kino pasiekimai ne menkesni, o pasitaiko ir pranoksta vyresniųjų pasiekimus. Neseniai vykusio Venecijos festivalio antrame pagal svarbumą konkurse, kuriame kažkada dalyvavo ir mano debiutinis filmas, lietuviškas filmas „Piligrimai“ gavo pagrindinį prizą. To, kaip pas mus mėgstama sakyti, dar nebuvo.

– Apie optimizmą užsiminiau ne šiaip sau – juk, regis, lietuviškam kinui skleistis vis „kojas pakerta“ finansai. Ar čia veikiau atsikalbinėjimai ir dangstymasis, kai sumanymai nepavyksta? Kokią turite patirtį, ką pastebėjote?

– Nesu labai optimistiškai nusiteikęs. Nacionalinio kino finansavimo apimtys vis dar vienos mažiausių visame buvusios Rytų Europos regione. Jei į tai nebus atkreiptas valstybės dėmesys – šitaip dinamiškai besivystantis mūsų kinematografas neišvengiamai nusmuks. Tai tik laiko klausimas.

Nesinori nuolat apie tai kalbėti, bet jei jau pradėjom… Mūsų filmų biudžetai yra ženkliai mažesni nei Europoje. Jauniems talentams šioje situacijoje kurti padeda entuziazmas. Tačiau to entuziazmo užtenka vienam, dviems filmams.

Kūrėjai ir prodiuseriai dažnai padaro neįmanomus dalykus, kad sukurtų filmą ir išleistų jį į ekranus. Tas biudžetų stygiaus sukeliamas stresas gali išsekinti ir palaužti. Konkuruoti su europietiškais filmais reikalingas didesnis finansavimas.

Galbūt tai įsisenėjusio negatyvaus požiūrio pasekmės ir tas nelemtas kino lyginimas su kitomis kultūros sritimis... Bet kinas skiriasi tuo, kad jis yra ir industrija. Ji turi būti finansiškai pajėgi. Ir tai ne išmaldos prašymas. Nacionalinio kino gamyba pritraukia dideles lėšas iš Europos fondų ir galėtų pritraukti dar didesnes.

"Dainos lapei" filmavimo akimirkos (Modesto Ežerskio nuotr.)

Kuria alternatyvią realybę sąmoningai kontroliuojamuose sapnuose

– Premjerinis filmas „Dainos lapei“, galima būtų sakyti, fantasmagorinis, iš legendų „išaugęs“? Analogų lietuviškame kino pasaulyje sunku rasti, nors geriau pagalvojus, būta to, būta... Kino klasikai yra griebęsi įvairių taktikų privilioti žiūrovui. O kaip Jūs – kuriate dėl žiūrovo, bendros filosofijos, dėl to, kad būtumėte pastebėti pasaulyje? Kokia vinis pagrindinė, kokia jėga – varomoji?

– Kurdamas negalvoju apie visus tuos dalykus. Filmo „Dainos lapei“ žanras, tiksliau, žanrai, nes jų susimaišę keletas, susiformavo natūraliai, sekant paskui hipotezę, kad žmogaus smegenys geba kurti ar bent modifikuoti realybę. Tai jau seniai žinoma, tačiau tik kvantiniame lygmenyje.

Oneironautiniai eksperimentai, kurie buvo atliekami 9-ame dešimtmetyje, leidžia į tai pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Miegodami ir suvokdami, kad sapnuoja, t.y., kad jie yra jų pačių smegenų simuliuojamoje fiziškai apčiuopiamoje realybėje, tų eksperimentų dalyviai duodavo sutartus ženklus akimis ir prietaisai tai užfiksavo.

Pradėjau eksperimentuoti su oneironautika dar savo kūrybinio kelio pradžioje. Tačiau sapnų tema kine nieko nedomino. Klasikiniame kinematografe sapnai būdavo pasitelkiami daugiau kaip įvaizdis ar metafora.

Viską pakeitė filmas „Inception“, kuris išpopuliarino sąmoningą sapnavimą ir šis fenomenas, angliškai vadinamas lucid dreaming arba oneironautika, tapo platesnės visuomenės, ypač jaunimo, dėmesio objektu. „Dainos lapei“ yra apie žmogų, kuris išgyveno mylimosios netektį.

Negalėdamas su tuo susitaikyti, jis kuria alternatyvią realybę sąmoningai kontroliuojamuose sapnuose, kur jie galėtų būti kartu. Tai mito apie Orfėją ir Euridikę interpretacija. Viliuosi, kad laikas pribrendo ir žiūrovas pasiruošęs kartu su filmo personažu pasinerti į sapnų pasaulį, mirusios mylimosios beieškant.

Apsiauginti savo praeitį mitais įdomiau

– Prieš pradėdamas kino režisieriaus karjerą dalyvavote muzikiniame pasaulyje – įkūrėte roko grupę „Šiaurės kryptis“. Kaip muzika atsirado Jūsų gyvenime? Ar teko kankintis muzikos mokyklose po pamokų ir liūdnai klausytis, kaip už lango dūksta bendraamžiai? Ar visgi viskas vyko visai kitaip? Papasakokite, labai smalsu. Kaip atsidūrėte Varšuvoje ir ką gavote iš Krzysztof Zanussi seminarų ciklo, kad patraukėte studijuoti į LMTA, režisūrą?

– Esu jau tai pasakojęs ne kartą ir vis kitais žodžiais. Apsiauginti savo praeitį mitais įdomiau. Nes nesinori tikėti, kad viską lėmė atsitiktinumas. Kad groti pradėjau atsitiktinai, nes „Šiaurės Kryptis“ – tai Zigmanto Butaučio nuopelnas.

Žinoma, nebūčiau susidomėjęs muzika, jei močiutė nebūtų dainavusi man liaudies dainų, o dėdės (chorvedžio Alfonso Vildžiūno) kambaryje nestovėtų pianinas, kurį, jam išėjus į paskaitas, man leisdavo pabarškinti. Priešingai nei poeto Aido Marčėno eilėraštyje, mano pirštai bėgiodavo tik juodais klavišais, neliesdami baltų...

Režisūrą studijuoti irgi pradėjau per atsitiktinumą – reikėjo suktis iš Sovietų armijos. Išties, apžvelgiant – tai vieni atsitiktinumai, bet už jų stovi žmonės, kurių niekaip negalėčiau pavadinti atsitiktiniais. Daug išskirtinių asmenybių padėjo man rasti savo kelią, todėl jaučiuosi likimo apdovanotas. Pradedant nuo mano tėvų ir šeimos, tai ir jūsų paminėtas Krzystof Zanussi, prodiuseris Karl Baumgartner, mano dėstytojai Henrikas Šablevičius ir Vytautas Čibiras, kolegos ir bičiuliai – kino operatoriai Vladas Naudžius ir Audrius Kemežys, režisierius Šarūnas Bartas...

"Dainos lapei" filmavimo akimirkos (Modesto Ežerskio nuotr.)


„Žinoma, nebūčiau susidomėjęs muzika, jei močiutė nebūtų dainavusi man liaudies dainų, o dėdės (chorvedžio Alfonso Vildžiūno) kambaryje nestovėtų pianinas, kurį jam išėjus į paskaitas, man leisdavo pabarškinti. Priešingai, nei poeto Aido Marčėno eilėraštyje, mano pirštai bėgiodavo tik juodais klavišais, neliesdami baltų...“
Kristijonas Vildžiūnas


– Įdomu tai, kad likote ištikimas muzikai ir kurdamas kiną. Jūsų kurtose juostose muzikai skiriamas didelis vaidmuo. Visgi, norisi paklausti, kokia Jūsų pusė labiau jumyse įsigalėjo – vizualioji ar garsų pasaulio? O galbūt radote harmoniją?

– Jei atvirai, sunkiai sekėsi kino režisieriaus profesiją įvaldyti. Atėjau studijuoti jau pajutęs savo potencialą kitose srityse – dailėje ir roko muzikoje. Todėl studijų metais man artimesnis buvo teatras, – jau turėjau scenos pojūtį. Kinu be galo žavėjausi, jis mane hipnotizavo. Tačiau atrodė šventvagiška pretenduoti tapti kino režisieriumi. Netikėjau, kad galiu pasakyti daugiau nei mano dievinami kino meistrai.

Tačiau kai, vėlgi, atsitiktinumo dėka, pasukau į kiną, sutikau žmones, kurie man padėjo nusikratyti baimių. Atsisukau į praeitį, kai tapiau, mokiausi architektūros, grojau „Šiaurės kryptyje“ ir palaipsniui pritaikiau savo patirtį ir temas kinui. O grįžtant prie klausimo apie balansą – esu įsitikinęs, kad geras garso takelis filme ne mažiau svarbus nei vaizdas. Garsas keičia vaizdą, leidžia žiūrovui pajusti filmą, pamatyti vidiniu žvilgsniu tai, kas neregima kadre. Kitaip filmas yra tik kadruotė, judantys paveikslėliai. Net rodant nebylius filmus akompanuodavo fortepijonu.

Santykių voratinklis

– „Senekos dienoje“ per ekraną nubėga eilutė: „Tik mažą gyvenimo dalį gyvename iš tikrųjų“. Kaip manote, kada gi iš tiesų prasideda tas tikrasis „pojūtinis“ gyvenimas? Kokiais momentais jaučiatės tikrai gyvenąs, kas yra svarbiausia?

– Visada gyvename iš tikrųjų, tik mūsų mintys tą pojūtį blokuoja. Aš dažnai būnu susirūpinęs nerealiais dalykais, galvodamas apie laiką, kurio dar nėra, arba jau nebėra. Tuo metu mane supa žmonės, kuriuose galiu pamatyti save tarsi veidrodyje. Ar aš nuolat gyvenu su tokiu suvokimu? Toli gražu ne. Tai tik mano siekiamybė. Apie tai ir „Senekos diena“.

Buvau linkęs galvoti, kad gyvenime svarbiausia – kūryba. Bet iš esmės, kūryba yra toks pat, tik nematomas, santykių voratinklis. Žiūrovai bendrauja su filmu, užmezga su juo dialogą, suformuoja santykį, kuris gali su metais keistis. Žinoma, jei filmas pakankamai geras, kad išlaikytų laiko išbandymą. Tokiu netiesioginiu būdu kūrėjas ir žiūrovas susisiekia ir bendrauja.

Ar teko žiūrėti filmą ir tik pabaigoje suprasti, kad esate jį mačiusi? Tai tas pats, kas iš naujo susipažinti su tuo pačiu žmogumi, kad paskui vėl jį pamiršti. Kai pirmąkart pamačiau Rembranto originalus, man iš akių ištryško ašaros. Iš nuostabos, kad kažkokiu nepaaiškinamu būdu aš gerai pažįstu tuos paveiksluose nutapytus žmones. Tarytum esame susiję anapus laiko ir erdvės. To įspūdžio nepamiršiu niekada. Matyt, menininkai siekia bendrauti tokiu būdu, per savo kūrinius, dažnai apeidami artimuosius. Bet šiandien imu suprasti, ir daugelis su tuo sutiks, kad svarbiausia gyvenime yra tiesioginiai ryšiai su žmonėmis – artimaisiais, draugais, bičiuliais, kolegomis, net priešais.