Kol parako yra – reikia dirbti

Paklaustas, ar nepavargstantis nuo tokio tempo, legendinis fotografas šypsodamasis taria: „Kol parako yra – reikia dirbti, ilsėsimės vėliau.“

Dabar S. Žvirgždas prisipažino mažiau fotografuojantis, visgi ant savo buto balkono su fotoaparatu rankose jį galima dažnai pamatyti. „Gyvenu Vileišio gatvės pabaigoje, nuo balkono matosi Neris, tai šįmet nufotografavau gerves – retas paukštis, iš Raudonosios knygos. Niekada negalvojau, kad užsiimsiu fotomedžiokle, ir tai darysiu iš savo buto balkono, esančio penktame aukšte“, – kalbėjo fotomenininkas.

S. Žvirgždo biografijoje – kelias tiesus, regis, jį nuolat lydėjo peizažinė meninė fotografija. „Buvau bandęs daryti montažus, bet tai – laikinas susidomėjimas. Pagrindiniai – peizažai. Su bičiuliu fotografu Algimantu Aleksandravičiumi važinėjome po Lietuvą, jis rengė savo penkiaknygę įvairių regionų, o aš gan sėkmingai papildžiau savo kolekciją. Lietuvoje yra įdomių vietų – prie Nemuno esu padaręs nemažai spalvotų peizažinių fotografijų“, – pasakojo klasikas, kurio didžioji dalis peizažų atvaizduota juodai baltai.

Seniau, anot jo, padaryti spalvotą fotografiją prilygo iššūkiui: nebuvo medžiagų, nebuvo technikos ir dar daugelio kitų dalykų. „Sudėtinga, galima buvo su skaidrėmis, bet ne visada pavykdavo, buvau labiau įsisavinęs juodai baltą fotografiją, o dabar fotografuoju spalvotai. Norint, visada galima paversti – čia ne problema, bet kadangi skaitmena – reikia tvarkyti. Redaguojant keletą valandų pasėdi, o paskui rodai, kad nebūtų gėda“, – sakė S. Žvirgždas.

S. Žvirgždo peizažinę fotografiją meno kritikai yra prilyginę nutapytam paveikslui. Kaip tokį atvaizdą pagaut? „Matyt, taip mano akys surėdytos... Visų pirma, reikia netingėti eiti į gamtą, ieškoti. Fotografuodavau dažniausiai anksti ryte, prieš saulės tekėjimą – kai saulė pasirodo, tada geriausias laikas yra. Bet tam reikia atsikelti, nuvažiuot... Anksčiau gyvenau Naujoje Vilnioje – buvo lengviau, prie pat namų Vilnia teka, eidavau, važiuodavau dviračiu. Bet važinėjau kurį laiką ir čia, gyvendamas Antakalnyje – esu nemažai padaręs įvairiausių peizažų“, – pasakojo pašnekovas.

Stanislovas Žvirgždas. Nuo Napoleono Kepurės piliakalnio. Lepelionys (Prienų r., 2014)


Turi pastabą tiems, kurie ne patys ryškina juosteles

Paklaustas, ar nepasiilgstantis tradicinio fotografavimo su juosta, S. Žvirgždas prisipažino nebeturintis juostinio fotoaparato – savo panoraminį aparatą atidavė Nacionaliniam muziejui saugoti, kaip ir negatyvus su fotografijomis. Fotografo darbų yra ir kituose muziejuose. „Yra ir Prienų krašto muziejuje (esu kilęs iš Prienų krašto – Balbieriškio). Tam muziejui esu dalį savo darbų perdavęs, Šiaulių fotografijos muziejuje taip pat nemenka dalis. Namuose nesaugau, neapsikraunu. Smagu su jais bendradarbiauti. O dėl fotografavimo juosta – turiu „Nikon“ fotoaparatą namuose, bet juo nefotografuoju, renkuosi skaitmeninį – patogiau. Iškart matai vaizdą, gali pasitikrinti kadrą tik nusifotografavęs.“

Yra prisiekusių juostinės fotografijos gerbėjų, kurie ir šiandienos sąlygomis nesirenka skaitmenos. Tačiau S. Žvirgždas turi pastabą tiems, kurie ne patys ryškina juosteles. „Jie labai klysta – skenuoja ir verčia į skaitmeną, juk galutinis rezultatas vis tiek skaitmeninis, nieko naujo. Kam vargti, jei gali iškart nufotografuot su skaitmeniniu?“, – nesureikšmino klasikas, vienas žymiausių lietuviškosios fotografijos mokyklos atstovų.

Fotomėgėjus, kurie vienaip ar kitaip stengiasi fiksuoti savo įspūdžius, fotografas vertina „labai normaliai“. „Jeigu traukia – tegu fotografuoja kuo tik nori, tik jie negali vadintis fotomenininkais, kadangi yra mėgėjai. Nufotografuoja kažką užsienio šalyje, suorganizuoja parodą, o kritikai vertina kaip menininką, nors rezultas – tik užfiksuota fotografija“, – griežtą požiūrį išreiškė S. Žvirgždas, ilgametis Fotomenininkų sąjungos veikėjas.

Stanislovas Žvirgždas. Vilnius, 2012


Nėra jokių paslapčių – tik grynas darbas

Norint būti tikru fotomenininku, anot pašnekovo, visų pirma, reikalingas darbštumas. „Turi stebėti, studijuoti fotografiją, o ne kopijuoti. Reikia dirbti. Turi turėti vadinamąjį talentą, o jei viskas susiklosto į vieną vietą – išeina gera fotografija. Niekada nefiksavau vaizdo, o atvaizdą. Tai skirtingi dalykai. Atvaizdas yra tai, kas tave užkabina, jis iš anksto apgalvotas. Kai fotografuoju, žinau, kiek kadrų parsivešiu. Žmona manęs dažnai paklausdavo, kiek jau šiandien pavyko kadrų padaryti? Galėdavau iškart jai pasakyti – du, tris arba nieko“, – kalbėjo S. Žvirgždas ir pridūrė, kad čia nėra jokių paslapčių – tik grynas darbas. Žinoma, būtina ir meilė, jeigu be jos – nieko nepadarysi – nei kūryboje, nei gyvenime, nei visur kitur.

Žodžio „rutina“, S. Žvirgždo žodyne, regis, nėra. „Manęs ji neįtraukia, kitaip tariant, nesileidžiu įtraukiamas, visada ką nors dirbu. Jei nesiseka fotografuoti – rašau, verčiu, visą laiką esu užimtas. Nežiūriu per langą ir negalvoju, oi, kaip liūdna šiandien gyvent, ką čia nuveikus? Man trūksta laiko“, – varančia pirmyn jėga dalijosi fotografas, pažymėjęs, kad renkasi tik tuos darbus, kurie įdomūs, kuriuos suprantantis. Niekada nesiima to, ko nemoka ar nežino.

Į pasvarstymą, kad tie, kas domisi istorija, neretai pasižymi ir išmintingumu, S. Žvirgždas sureagavo papasakodamas savo gyvenimo istoriją: „Žadėjau studijuoti... Įstojau, ir jeigu būčiau baigęs, matyt, tapčiau archeologu. Porą metų teko pasimokyt Vilniaus universitete, po to išvažiavau, kaip aš vadinu, į Mordovijos universitetą, kur ketverius metus „mokiausi“... Į lagerius, už antisovietinę veiklą. Mes su draugais vasario 16-ąją iškėlėme trispalvę ant Trijų Kryžių kalno – Užupio gimnazijoje tai vyko – ji anuomet vadinosi 16-oji vidurinė mokykla, ten buvo susibūrusi tokia grupelė – „Laisvoji Lietuva“. Gyvenimo patirtį tremtyje labai didelę gavau. Domėjausi istorija, o paskiau perėjau prie fotografijos istorijos. Esu sudaręs nemažai knygų, parašęs straipsnių, ilgą laiką skaičiau paskaitas. Dabar kai karantinas – jos nebeskaitomos, bet prieš kurį laiką vyko ir Martyno Mažvydo bibliotekoje, ir Valdovų rūmuose, Nacionaliniam muziejuje, vedžiau kursus „Žinijos“ draugijoje. Darbų yra – tik reikia noro ir sveikatos dirbti. Ačiū Dievui, jos yra.“