Pandemija – artima „Soliario“ atmosferai
G. Jarzyna prisiminė, kad kai gavo pasiūlymą dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir sukurti spektaklį, kuris atidarytų jo Naująją sceną, tuo metu kaip tik baigėsi pirmas pandemijos etapas. Pasak jo, tuomet visi uždavinėjome sau klausimus, kodėl, kas atsitiko, kodėl Žemę apėmė tokie dalykai.
„Svarstėme, kodėl mes kolektyviškai patiriame tai, ko negalime suprasti. Ir tuose uždarytuose namuose vyko daug dalykų: vieni tylėjo, kiti kalbėjo, ginčijosi, kažkas skyrėsi, kažkas buvo labai daug su savimi. Man visa tai apsijungė, kad čia labai artima su tuo, kas buvo „Soliaris“, – pasakojo jis.
„Ten žmonės bijo to vandenyno, bet jis iš tikrųjų tik padeda jiems ištraukti visa tai, kas yra jų viduje: tai yra paprasta analogija, „Soliario“ patirtis ir to mūsų uždarumo“, – aiškino G. Jarzyna.
Visgi, pasak jo, svarbiausia „Soliaryje“ – žiūrėti į ateitį.
„Mes apie ateitį, apie pažangą galvojame iš perspektyvos apie paties žmogaus pokytį. Iš to yra futurizmas: ar jis sugebės perdirbti, pertvarkyti visus vidinius dalykus, ar įvyks jame pokytis – tame yra ta pažanga. Mes koncentravomės į žmogų, pokytis žmonėse, mano nuomone, pas mus yra žymiai didesnis nei filme. Galvojame, kad atjauta ir kolektyvinis išgyvenimas yra žingsnis į ateitį. Dėl to ironiška, kad padarėme „Soliario“ stotį teatre – atrodo, tai kaip mirktelėjimas akies žiūrovui, kad ta stotis yra teatras. Tai, kas leis mums išgyventi esminius potyrius, dalykus, per tai galėsime pažiūrėti į ateitį“, – šypsojosi jis.
G. Jarzyna prisipažino neseniai tvirtinęs viešai, kad žmonės iš viso nesivysto. „Tiesiog stebint visus pastatymus, kas vyksta teatre, ar tai būtų Šekspyras, ar kas vyksta dabar, nepastebiu, kad būtų įvykęs moralinis šuolis. Gal vystomės ekonomiškai, bet šiaip mes nuolatiniam regrese gyvename, jei kalbame apie tautas, sienas ir pan. Regresas, jei kalbame apie priklausomybes nuo politikos, nuo pinigų, apie visų formų valdžios prievartas, ar tai, kas vyksta pas mus namuose. Bet po šitos pandemijos patirties, aš tikiu, kad kažkas susikurs naujo, bus nauja tvarka, ir baigsis ta postkarinė tvarka, bus nauji atradimai“, – kalbėjo jis.
Įnešė šiuolaikiškumo detalių
Nusprendęs imtis šio kūrinio, režisierius nusprendė dar kartą peržiūrėti ir A. Tarkovskio filmą – tada suprato, kad, nors šis filmas vis dar yra vienas jo mėgstamiausių, kai kurie dalykai, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, šiek tiek nuvilia, tad nusprendė siužetą sušiuolaikinti.
Vienas iš pokyčių – jei knygoje pagrindinis veikėjas yra Kelvinas, kuriam tenka gyventi su iš jo atminties atkurta, realybėje mirusia buvusia mylimąja Hare, spektaklyje pagrindinis vaidmuo tenka moteriai, Kristei (aktorė Nelė Savičenko), kuri susiduria su jos mirusio vyro Hario (aktorius Martynas Nedzinskas) fantomu.
Spektaklio dramaturgas Tomasz Spiewak sako, kad taip apversti vaidmenis nusprendė beveik nuo pat pradžių.
„Pradžioje tai buvo vienas pagrindinių susitarimų ir sprendimų, kad norėsime padaryti tą pokytį dėl personažų. Mes nenorime tiesiog inscenizuoti , atkurti seną meilės istoriją, nes tai jau yra praeitis, o „Soliaris“ liečia ateitį – mums ta ateitis gal artimesnė nei pas S. Lemą, todėl per moterį galime atviriau atskleisti, parodyti realybę, kurioje esame šiandien“, – aiškino jis.
Režisierius G. Jarzyna pridūrė, kad iš tikrųjų teatro istorijoje nėra nieko naujo, kad vaidina moteris vietoj vyro: „Bet turime tokį pojūtį, kad vyriškoji pusė visuomenės yra tokia šovinistinė, kiek galime pajausti. Aš nekalbu apie kūrybinę trupę, bet stebint išorę visuomenėje, tenka išgirsti vyrų pasisakymus, kad jie jaučiasi dominuojantys, tad ta tema čia buvo ypatingai svarbi“.
Į spektaklį įpinami ir kiti visuomenei aktualūs klausimai, pavyzdžiui, Gibarianas tampa vyresnės kartos atstovu, kuris sau į pagalbą pasikviečia stiprią moterį, tačiau dėl savo vyriško orumo nedrįsta su ja komunikuoti ir žiūrėti jai į akis.
Režisierių liaupsina aktoriai
Spektaklyje vaidinantys aktoriai G. Jarzynai negaili komplimentų. N. Savičenko pasakojo, kad jis vienu metu sugebėdavo ir labai delikačiai išsakyti pastabas, ir tuo pačiu būti beprotiškai reiklus. „Galima tada pasakyti, kad jis „killing me sotfly“ (liet. švelniai žudo, užuomina į žinomą dainą – red. pastaba)“, – juokėsi ji.
„Man bus gaila, kad jo neliks, nes yra toks kažkoks pripratimas prie labai dėmesingų akių, prie jo įsitikimo, kaip tu jautiesi, kaip šiandien viskas bus – taip prasidėdavo kiekvienas rytas. Mes, aktoriai, labai neišlepinti tokio dėmesio“, – kalbėjo N. Savičenko.
Gytis Ivanauskas pridūrė, kad per visą savo ilgesnę nei dviejų dešimčių metų patirtį teatre, dar niekada išeidamas į sceną nesijautė toks užtikrintas.
„Nepaisant to, kam kažkas patiko nepatiko, man buvo ramu – už tai dėkoti reikia režisieriui, kuris neištaškė su piktais komentarais, kažkokiu netaktu ir panašiai“, – pastebėjo aktorius.
