„Man šie metai itin gausūs kūrybine veikla ir parodomis. Aišku, menininkui reikalingas ir ramybės bei atsitraukimo laikas susitelkimui, tad ši situacija tam pasitarnavo, kilo daug įžvalgų, net, sakyčiau, atsirado naujos tyrinėjimų temos. Džiugino nesustojantis meno pasaulis – šį pavasarį buvau išvykusi į meno rezidenciją Makedonijoje“, – apie kūrybinius pasiekimus pasakojo menininkė.

Galimybė dalintis savo kūryba, anot J. Pociūtės, svarbus aspektas, tačiau, suprantama, šiais metais parodos ir projektai vyko kitaip – kai kur su virtualiais atidarymais, asmeniniais susitikimais mažomis grupėmis ir iki paskutinės minutės atidedama parodos data.

„Bet, manau, kad tai, kas išvargina, ir galbūt atrodo nepakenčiama, duoda naujo įkvėpimo, leidžia išsigryninti. Vilniuje galerijoje AV17 pristačiau savo naujausius kūrinius parodoje „Greitas atsakymas“, kurioje pasitelkiant video kūrinį, šviečiančius objektus, instaliaciją, poeziją tyrinėjau žmogaus ir gamtos atskirties temą per skirtingus suvokimo sluoksnius, iškeliant filosofinį aspektą, kuris suformuotas antropocentristinio mąstymo. Kūriniuose buvo gvildenamas žmogaus ir gamtos susijungimo galimybės klausimas“, – užimtumo trūkumu nesiskundė J. Pociūtė.

Solo paroda "Greitas atsakymas", galerija AV17, 2021, Jono Balsevičiaus nuotr.)

Vaikystė persmelkta žemaičių kalbos ir kontrasto

Iš Telšių kilusi menininkė, nors gyveno pačiame miestelyje, vasaras leisdavo vienkiemyje. „Visa mano vaikystė persmelkta žemaičių kalbos ir kontrasto – tarp daugiabučio ir vienkiemio. Galbūt dėl to mane domina skirtingų plotmių susiliejimas ir jų suderinimas. Manau, tai viena iš kūrybiškumo formų, leidžiančių išgauti naujus matymo aspektus“, – svarstė J. Pociūtė.

Vaikystėje autoritetų toli ieškoti nereikėjo, didžiausią įtaką menininkei darė šeima. „Tėtis mane išmokė vertinti savo šaknis, kultūrą, gamtą, supažindino su istorija, nes pats ja domisi, nuolat skaito ir pasakoja įvairiausius istorinius įvykius. Tačiau kitas jo pomėgis, susijęs su motociklais – man neprigijo. Mama man – tai meilė menui, poezijai, knygoms... Iš jos išmokau žavėtis žodžių derme, tuo subtiliu teksto pajautimu. Galbūt todėl mano kūryboje apsijungia poezija su muzika. Šeimoje jaučiau nuolatinį palaikymą“, – šiltai kalbėjo kūrėja.

Vaikystėje J. Pociūtė pasakojo lankiusi muzikos mokyklą, o jos vyresnis brolis – dailę. „Bet vizualieji menai nugalėjo – aš taip pat pasirinkau dailę. Įkvėpėju buvo mano brolis, jis buvo vyresnis, labai jautrus menui ir muzikai, stebėdavau, kaip jis piešia, kuria eskizus, piešdavau kartu.

Aišku, savo kelyje sutikau daug mokytojų, kurie tuo metu atliepė tam tikrus poreikius ir leido augti. Tie susitikimai gyvenime palieka tam tikrus pėdsakus, iš kurių suformuoji savo matymą“, – sakė ji.

Savo kūryboje J. Pociūtė suderina video meno, skulptūros, dizaino elementų ir fotografijos medijas. Kaip pavyksta savyje sutalpinti tiek daug kūrybos kampų – tai daugialypiškumas ar tiesiog rutinos vengimas? „Įdomus klausimas, tikrai susimąsčiau, ar yra čia rutinos vengimo aspektas mano kūryboje, – nusijuokė ji. – Smalsumas ir susidomėjimas įvairiomis sritimis? Visgi pagrindinis pasirinkimas dirbti su skirtingomis disciplinomis yra idėjos daugiasluoksnis perteikimas žiūrovui.“

Kiekvieną kartą tyrinėdama pasirinktą temą J. Pociūtė prisipažino stebinti, kaip ši tema skirtingais aspektais atsiskleidžia vis kitose vizualizavimo formose.

Solo paroda "Greitas atsakymas", galerija AV17, 2021, Jono Balsevičiaus nuotr.)

„Sąveikaudamos tarpusavyje jos sukuria dar kitas paralelines įžvalgas, kurios man įdomios. Tarsi skirtingų spalvų derinimas, kurias sumaišius gaunamas vis kitoks atspalvis. Riba, tarp skirtingų vizualumo formų. Manau, ir žiūrovas, matydamas skirtingus kūrinius gali sau atrasti įdomiausią ar paveikiausią vizualinį sprendimą, nes kiekvienas atsineša savo matymo būdą, patirtį“, – aiškino J. Pociūtė.

Rytai skirti meditacijai

Menininkė tikino pasidžiaugianti, jei jos rytas prasideda nuo meditacijos, „suteikiančios kryptį ir energiją visai dienai“. Vėliau esą seka šokio mankšta, anot pašnekovės, – tai tinkamiausias būdas kūnui pasikrauti energijos. O tada jau prasidedantys darbai: „Vežu dukrą į mokyklą ir keliauju į studiją. Jei jaučiu poreikį – pasivaikštau po Ąžuolyną. Studijoje, priklausomai nuo dienos ir projekto, prie kurio tuo metu dirbu, pasirenku veiklas. Ar tai eskizų piešimas, eksperimentinių prototipų darymas, teksto rašymas parodai, ar projektavimas prie kompiuterio. Vakare, jei neužsibūnu studijoje, mėgstu skaityti, lankyti parodas ir žaisti stalo žaidimus“, – sau įprastą dienos ritmą nušvietė J. Pociūtė.

Kartais menininkai įsitraukę į kūrybą tiesiog pamiršta laiką, neberūpi net pavalgyti. Tokį patyrimą J. Pociūtė pasakojo patyrusi Makedonijoje, kai dirbo prie instaliacijos, suformuotos iš didžiulių audinių.

„Pakloti ant grindų jie tapo didžiuliais lapais, kuriuos siuvau rankomis, liejau plastiką su organinėmis medžiagomis, piešiau ir formavau sluoksnišką vaizdą. Šiame patyrime aplankydavo meditacinės būsenos, kuriose pasinerdavau į intuityvų kūno ir meno kūrinio susiliejimą. Kūrybiniame procese man reikalinga muzika, beveik kiekvieną kūrinį lydi tam tikras muzikos takelis. Bet mėgstu ir tiesiog sėdėti su draugais, filosofuoti apie gyvenimą, meną“, – įkvėpimu dalijosi menininkė.

Autorė sakėsi per karantiną tiesiog iki skausmo pasiilgusi gyvos muzikos ir gyvo meno patyrimo: „Atėjo suvokimas, kad virtualus, kad ir kaip gerai nufotografuotas ar pateiktas kūrinio pristatymas neperteikia tam tikro sluoksnio, kurį gali patirti tik susidurdamas su kūriniu parodinėje erdvėje. Man pačiai taip pat labai svarbus erdvės santykis su kūriniu – savo parodose erdvę matau kaip kūrinio dalį. Pasiilgau betarpiško bendravimo, didelių susibūrimų, švenčių...“

Julija Pociūtė
Foto: Asm. archyvas

Svarbiausia išgirsti vidinį savo balsą

Įdomiausia J. Pociūtei stebėti, kaip keičiasi požiūris į skirtingus dalykus, einant laikui.

„Tai, ką dabar išsigrynini, yra tik šiuo metu aktualus tau aspektas. Dėl didžiulio informacijos, vaizdų kiekio, greitėjančio tempo vis tvirčiau įsitikinu, kad svarbiausia pajausti, suvokti ir išgirsti vidinį savo balsą, kuris kalba per kūną, per suvokimą. Taip gali atrasti tikrą pasirinkimą, kuris veda per gyvenimą, nepriklausomai nuo susiklostančių aplinkybių. Kad ir šios pandemijos akivaizdoje – manau, tikrai buvo daug žmonių, kurie logiškai pasvėrė tam tikros situacijos pliusus ir minusus, bet niekaip negalėjo įsivaizduoti tokio pasaulio pasikeitimo“, – samprotavo kūrėja.

Paklausta, ko siekia gyvenime – asmeninės laimės, daryti gera žmonėms, ką nors sukurti, palikti po savęs, J. Pociūtė šyptelėjusi atsakė, kad viskas čia puikiai išvardinta, visi šie aspektai, anot jos, yra vienos mozaikos dalis.

„Siekiant patirti pilnatvę gyvenime integruojasi visos dalys: ir asmeninė laimė kartu su sveiku kūnu, ir pagalba žmonėms per socialinius aspektus, kūrybą naudojant tas priemones, kurios tau pavaldžios. Kūrybą laikau neatsiejama savo gyvenimo dalimi. Ar tai noras kažką palikti po savęs? Nežinau. Gal kažkur giliai pasąmonėje ir glūdi toks lūkestis, bet sąmoningai to nesiekiu. Ypač šiuo metu, pasauliui susiduriant su tvarumo iššūkiais, norisi palikti po savęs daugiau švaros, ramybės ir gyvybiškumo“, – į globalias problemas atkreipė dėmesį J. Pociūtė.