Istorinė klaida ištaisyta: savo drobes Niujorke šalia Matiso ir Šagalo eksponavęs Adomas Galdikas sulaukė muziejaus Lietuvoje

Sostinės Arklių gatvėje dvidešimtuoju numeriu pažymėtame name atsidarė modernaus lietuviško peizažo pradininku laikomo dailininko Adomo Galdiko (1893-1969) muziejus. Visada įdomu apsilankyti naujai renovuotose erdvėse, tačiau įžengus į bajoriškai Riomerių giminei priklausiusio pastato vidų pasijunti taip, tarsi persikeltum laiku – nė kiek neperdedant!

Pasak muziejaus kuratorės, menotyrininkės Ievos Kuzminskaitės-Staigienės,1877-aisiais namą nusipirkusi Elžbieta Bialozoraitė fon Riomer sukūrė tokias erdves, kokias matome dabar: „Anuomet čia gyveno didikai. Ši didinga, prabangi atmosfera mena skirtingas epochas. Fasadas taip pat įspūdingas – brandžiojo istorizmo, susidedantis iš daugybės stilių – čia ir barokiniai elementai (angeliukai, kaspinėliai), ir renesansiniai piliastrai. Kultūros paveldo pastatas tapo muziejumi, kuriame saugoma daugiau nei 260 dailininko A. Galdiko kūrinių. Ar kas žino, kad A. Galdiko darbai buvo eksponuoti šalia Anri Matiso, Marko Šagalo ir kitų prancūzų žymiausių modernistų?“

Po sovietiniais tapetais slėpėsi freskos

Tiesiog neįtikėtina – dar prieš penkerius ar šešerius metus šiame pastate buvo įsikūręs Muzikos ir meno bibliotekos Vilniaus filialo skyrius. I. Kuzminskaitė-Staigienė pasakojo, studijuodama čia dažnai užsukdavusi pasiskaityti knygų, monografijų.

„Jau tada tos erdvės sudomino, bet niekada nepatikėtum, kad galimi tokie pokyčiai – visos sienos buvo išklijuotos sovietiniais tapetais... Dabar matomos freskos, stiuko lipdiniai – viskas atidengta iš devynioliktojo amžiaus, išsaugoti Jovitos Dovydėnienės kurti vitražai“, – pagyrų restauratoriams negailėjo pašnekovė.

Paklausta, kaip gi gimsta tokie gigantiški sumanymai, I. Kuzminskaitė-Staigienė pasvarstė, kad, matyt, tik stebuklų metu: „Muziejaus įkūrėjas Arnas Jurskis pradėjo kolekcionuoti A. Galdiko paveikslus maždaug prieš aštuonerius metus. Susirinko didelė kolekcija. Kai buvo nusipirktas šis pastatas, išsigrynino idėja, kad tai galėtų būti erdvė A. Galdiko paveikslams, kartu ir mergaičių menų mokyklai.“

Šiame muziejuje I. Kuzminskaitė-Staigienė tikino taip pat atsiradusi per stebuklą. „Studijavau A. Galdiko kūrybą maždaug dešimt metų, galima sakyti, juo gyvenau. Dar studijų metais pagalvojau, jeigu turėčiau lėšų, įkurčiau tokio stambaus masto lietuvių dailininko, modernistinės tapybos „ryklio“, iš kurio gimė daugybė mūsų menininkų, muziejų. Pakankamo dėmesio A. Galdiko kūrybai iki šiol nebuvo skirta, nors jis laikomas pačiu žymiausiu kūrėju po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Puiki proga Lietuvos padangėje iškelti šį tikrai stambų menininką“, – sakė menotyrininkė.

Jos manymu, ir Kaune turėtų atsirasti šio dailininko muziejus. „A. Galdikas Kauno meno mokykloje dėstė 25-erius metus, ten ir gyveno. Jo namas šiandien apleistas, norėčiau, kad šis nuostabus kultūrinis paveldas taip pat būtų išsaugotas. Bet Vilnius aplenkė Kauną. Turime nuostabią erdvę, bet ne nuobodų muziejų, kuriame atėjęs tik apsižvalgai. Prie eksponuojamų paveikslų prieiname per edukacinę programą, per patyrimą. Per modernistinio peizažo ekskursus, meno teoriją mes prisiliečiame prie individualaus emocinio peizažo, skambant meditacinei muzikai, paukščių garsams“, – pasakojo muziejaus kuratorė.

Kalbėdamas apie tai, kaip kilo idėja įkurti muziejų, kolekcionierius A. Jurskis taip pat sakė, kad visų pirma jį sužavėjusi paties dailininko asmenybė.

„Pradėjus domėtis A. Galdiko kūryba ir biografija mane pirmiausia sužavėjo šio dailininko asmenybė – jo darbštumas, atsidavimas kūrybai, nepasitenkinimas vidutiniu rezultatu, tobulybės siekimas. Čia atradau dalelę savęs, todėl pradėjau tikslingai ieškoti šio autoriaus kūrinių – surinkome didžiausią privačią A. Galdiko darbų kolekciją Lietuvoje.Vėliau pradėjus domėtis stebino faktas, jog nors A. Galdikas yra laikomas vienu žymiausių Lietuvos dailininkų po M. K. Čiurlionio, jis neturi savo muziejaus – taip kilo idėja įkurti pirmąjį šio dailininko muziejų šalyje, kviečiant atrasti ir deramai įvertinti A. Galdiko kūrybą. Šiandien A. Galdiko darbai yra laisvai prieinami visuomenei, dalis edukacijų vykdoma pro bono principu. Kitas svarbus dalykas – norėjome įkurti muziejų, kuriame pažintis su menu būtų pakylėta į naują kokybės lygmenį, sudarant galimybę lankytojams čia ir dabar pasinerti į menininko pasaulėžiūrą“, – sakė jis.

Chaotiški ieškojimai ar ekspresyvaus būdo bruožas?

A. Galdikas, menotyrininkės pastebėjimu, buvo gaivališkas, nepaprasto produktyvumo menininkas, palikęs 4 tūkst. darbų.

„Dailininko kūryboje atsiskleidžia įvairių stilistinių krypčių – nuo realizmo, neoromantizmo, simbolizmo, impresionizmo, kubizmo, ekspresionizmo, fovizmo iki emigracijoje išvystyto savito lietuviškosios lyrinės abstrakcijos stiliaus. Atrodytų, lyg ir chaotiški ieškojimai, bet tai klaidingas įsivaizdavimas, čia veikiau individualaus, gaivališko, ekspresyvaus būdo bruožas. Nuo pat ankstyvųjų iki pat vėlyvųjų darbų jam buvo svarbu simbolistinė gamtos, panteizmo idėja, liaudies meno įvaizdžiai – lietuviški gėlių, šakų motyvai. Poetinė dailininko sąmonė atsiskleidžia per metafiziką, gilų gamtos pažinimą“, – dailininko kūrybos lauką apibrėžė menotyrininkė.

Poetinį A. Galdiko požiūrį į tapybą pastebėjo ir tuometiniai žymiausi Europos meno kritikai. Tačiau, kaip pažymėjo I. Kuzminskaitė-Staigienė, lietuviai jo nelabai pripažino – buvo kitoks, avangardistas, per daug modernus. Pirmasis sudalyvavo ARS inovatyviausioje tarpukario meno parodoje, 1932-aisiais. Jis buvo pats vyriausias toje menininkų grupėje – šalia arsininkų Paryžiuje studijavusių Kauno meno mokyklos studentų Viktoro Vizgirdos, Juozo Mikėno, Antano Gudaičio, Vytauto K. Jonyno, Jono Steponavičiaus, Antano Samuolio, Telesforo Kulakausko.

„A. Galdikas jau buvo visa galva aukštesnis, galbūt dėl to jo nepripažino. Netgi žymusis Kauno meno mokyklos dėstytojas Justinas Vienožinskis yra pasakęs, kad jau geriau jis keliautų į Europą – ten būsiąs geriau suprastas. Kardinalus pareiškimas, tačiau realiai taip ir atsitiko – A. Galdiką pripažino Europos meno kritikai. Modernistinių krypčių aplinkoje jis pastebėtas kaip išskirtinis menininkas. Po 1931-ųjų Paryžiaus galerijoje (Atelier français) įvykusios parodos žymus meno kritikas Waldemar George parašė trumpą monografiją apie A. Galdiką „Šiuolaikinių dailininkų“ knygų serijoje, apibūdindamas dailininko paveikslus „dvasinėmis būklėmis“. Filosofinis, ganėtinai gilus pareiškimas! O po 1948-aisiais įvykusios parodos žymioje Durand-Ruel galerijoje, kur 1876-aisiais vyko įtakinga antroji Europoje impresionistų paroda, pastebėjo kiti Paryžiaus meno kritikai, pažymėję, kad išlikęs lietuviu jis praturtino visą Europos kultūrą, iš nacionalinės plotmės perėjo prie tarptautinio lygio meno, išvystė mistinę realistinę abstrakciją“, – dalijosi įžvalgomis I. Kuzminskaitė-Staigienė.

Triukai akims gadinti

A. Galdikas, anot menotyrininkės, nesiekė būti inovatoriumi: „Dailininkas nesiekė dirbtinai prisitaikyti prie Niujorke klestėjusio abstraktaus ekspresionizmo, opmeną laikė triukais akims gadinti. Į naujausius meno reiškinius žiūrėjo kritiškai. Darė tai, kas slypėjo jo viduje. Dailininkas atsikėlęs ryte vaikščiodavo po gamtą ir tada 8-14 valandų kurdavo, savo įspūdžius sudėdavo ant drobės dirbtuvėje.“

Jautrios sielos kūrėjo charakteris, menotyrininkės pasakojimu, atšiaurus, žemaitiškas. „Kiti sakydavo, kad pasipūtęs, ne su bet kuo bendraudavo. Tačiau jis nebuvo nedraugiškas, tiesiog saugodavo savo jautrų vidų. Kalbama, kad jis nemėgo ir pasisėdėjimų su draugais, nors kompanijose būdavo mėgstamas. Mėgstamas jis buvo ir kaip pedagogas – turėjo savo individualų mokymo stilių. Ne formalistas, skatino savo mokinius interpretuoti, buvo inovatorius“, – apibūdino kūrėją muziejaus kuratorė.

Naujame muziejuje saugoma virš 260 įvairių žanrų A. Galdiko paveikslų. Ekspozicijoje „Žvelgiu į peizažą“ rodomi 24 šio dailininko darbai, atspindintys visas dailininko plėtotas stilistikas. Parodoje eksponuojami vertingi, itin retai aptinkami Paryžiaus laikotarpio peizažai.

„Brangiausiai įkainoto „Žydo Barucho portrete“(1925-1926) atvaizduotas žvilgsnis – intriguojantis. A. Galdikas nemėgo tapyti portretų, jį tai vargino, todėl šis žanras liko antraeiliame vaidmenyje. Visgi šis socialinis portretas neblogai pavyko, minėtas paveikslas nukelia į barokinius Diego Velaskeso portretus, atliktus šviesotamsos technika. Brandžiojo periodo peizažuose A. Galdiko maniera išsikristalizavo į žėrintį ir ekspresyvų, fovistinių spalvų stilių, kiek primenantį XIX-XX a. prancūzų tapytoją Pierre Bonnard. Lankydamasis Europos meno centruose dailininkas sotinosi Anri Matiso, Raulio Diufi kūriniais. Negalėdavo atsistebėti – kokios spalvos, koks žaismas! Visa tai perteikdavo grįžęs į Lietuvą savo darbuose – nekopijavo, bet perimdavo tas įtakas“, – pasakojo I. Kuzminskaitė-Staigienė.

Muziejuje apsilankyti galima iš anksto užsiregistravus ir susitarus dėl laiko mažomis grupelėmis iki 5 asmenų. Siekiant užtikrinti lygias galimybes apsilankyti muziejuje, edukacijos socialiai pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms yra vykdomos pro bono principu – nemokamai.