Pirmasis autorės darbas – daugkartinio naudojimo ledo žvakidžių šaldymo formelė, pakeisianti plačiai naudojamas plastikinius, stiklinius kapų žibintus. Antroji idėja – dizaino objektas, skirtas specialiai mirusiųjų pagerbimo vietai namuose. Dėl svarstyklių principu veikiančio mechanizmo viduje, mirusiojo nuotrauka pasimato tik įstačius ledo žvakidę. Ledui tirpstant, nuotrauka po truputį pasislepia ir taip sukuriamas ribotas laikas atminimui. Vanduo laša žemyn, sukurdamas raminantį kapsėjimo garsą, o medelis išgeria vandenį. Taip, kaip pati autorė teigia, buvo ieškoma šiuolaikiškesnio, tvaresnio būdo atminti artimuosius.

Pirmiausia, papasakok skaitytojams savo kūrinio idėją. Kaip ji gimė?

Kadangi turėjau parašyti bakalauro darbą, reikėjo susigalvoti kažkokią jo temą. Tuo metu buvo vėlinės, nuėjau aplankyti mirusiųjų kapų. Eilinį kartą pamačiau stiklinius, plastikinius žibintus, besidriekiančius kapinėse, prie kapų konteinerius, pilnus šiukšlių, plastikinių gėlių. Pagalvojau, kad reikėtų spręsti šią problemą. Viskas prasidėjo dėl tvarumo problemos, paskui, kai pradėjau daugiau gilintis, pamačiau, kad yra ir platesnė problematika. Dabar dažnai žmonės nelabai gali aplankyti kapų, nes gyvena labai toli, išsiplaikstę po visą pasaulį. Taip pat dariau apklausą ir labai daug žmonių paminėjo tai, kad jiems kapinės apskritai nėra labai jauki vieta.

Ar pačiai nebuvo baugu imtis mirties temos – dažnas mieliau jos išvengtų. Kaip motyvavai save palaikyti šią idėją?

Aš suprantu, kad ši tema yra apie mirusius artimuosius ir yra liūdna juos prisiminti, bet man tema buvo maloni. Man yra gera galvoti apie laiką, praleistą su išėjusiais artimaisiais – aš visąlaik prisimindavau senelius. Man gera juos prisiminti, malonu apie juos galvoti. Nepajaučiau jokio liūdesio ar negatyvo – man tiesiog buvo gera.

Ar kurdama neišsigandai priešiškų reakcijų? Vyresnioji karta į mirusiųjų pagerbimo tradicijas dažnai žiūri kiek griežčiau.

Aš truputį bijojau, kad vyresni žmonės gali pagalvoti, jog aš čia kažką labai noriu novatoriško padaryti, labai tolimo nuo tų tradicijų. Iš tiesų, aš visiškai to nenoriu. Aš kaip tik norėjau išryškinti tradicijas – svarbiausias dalykas per Vėlines ir yra ugnis, o žvakė yra atsiradusi visiškai neseniai. Anksčiau buvo daug svarbios simbolikos, pavyzdžiui, medis ir vanduo – tai ir sudėjau į savo dizaino sprendimą. Bendrai susidurti su kažkokiu priešiškumu dar neteko.

Kaip manai, ar patrauklus būdas pagerbti mirusiuosius gali skatinti jaunąją kartą dažniau prisiminti juos ir aplankyti artimųjų atminimo vietas?

Taip. Pastebėjau tokį dalyką, kad dabar jaunesni žmonės ne tai, kad nenori lankyti artimųjų kapų, bet jiems patys kapai yra gana svetimi ir reikia šiuolaikiškesnio, priimtinesnio būdo pagerbti mirusiuosius. Mano manymu, pagerbimo tradicijos turėtų labai pasikeisti. Šiomis dienomis žmonės turi labai daug įvairiausių daiktų: nuotraukų, vaizdo įrašų ir tas pagerbimo, atsiminimo veiksmas, atrodo, persikelia į namų erdvę. Dažnai man žmonės sako, kad jie nesupranta, kodėl būtinai reikia prisiminti žmogų prie kapo. Juk prisimename daug dažniau: žiūrime nuotraukas, darome įvairius giminės medžius, domimės praeitimi, renkame informaciją, prisiminimus. Manau, tie dalykai yra svarbesni ir juos norisi išryškinti.

Ar teko panaudoti savo projekto idėją praktiškai?

Buvau nunešusi ledo žvakidę prie kapo. Naudojau šaltkrepšį ir atvežiau ledo žvakidę – niekas neištirpo, įsmeigiau žvakidę ir buvau sužavėta, kaip gražiai atrodė. O specialios mirusiųjų pagerbimo vietos namuose dar nenaudojau, bet, sukūrus objektą, išbandant ir filmuojant, buvo įdėta mano senelio nuotrauka. Man buvo labai gera, tuo metu galvojau apie jį.

Tavo darbuose ypatingai ryškus tvarumo aspektas. Kiek Tau asmeniškai jis yra svarbus?

Tvarumas man yra labai svarbus, nes, man atrodo, kad šiais laikais tai yra tiesiog neatsiejama dizaino proceso dalis. Buvau susidūrusi su dviprasmiškomis mintimis – man taip nesinori kurti naujų daiktų, nes visko yra, bet tuo pačiu studijavau produkto dizainą... Stengiausi rasti temą, kuri būtų kiek įmanoma reikalingesnis ir tvaresnis sprendimas. Man buvo svarbu nesukurti dar vieno nereikalingo daikto.

Galbūt tvarumą stengiesi išlaikyti ir kasdienybėje, ne tik projektuose? Jei taip, kaip?

Kasdienybėje stengiuosi daryti paprastus dalykus. Truputį reikėjo įprasti, dabar jau paprasčiau. Stengiuosi gyventi paprastumo principu: nepirkti daug rūbų, parduotuvėje naudoti daugkartinius maišelius, nenaudoti plastikinių. Stengiuosi neprisipirkti nereikalingų daiktų, visada, kiek tik įmanoma, važinėju dviračiu. Kiekvienoje vietoje stengiuosi rasti paprastesnį ir gamtai draugišką sprendimą. Kuo mažiau gamtai nereikalingų elementų.

Kurdama dizaino objektus, į ką stengiesi atsižvelgti labiausiai?

Pirmiausia, atsiranda kažkokia problematika, kurią tu nori spręsti. Tuomet galvoji, kaip turėtų atrodyti daiktas, išsprendžiantis tą problemą. Paskui, atradus tinkamą dizaino sprendimą, yra galvojama apie dizainą, išvaizdą, ergonomiką, konceptualumą. Tvarumo aspektas atsiranda galvojant, kokias medžiagas naudoti, kaip tas daiktas bus gaminamas, mąstant, kaip jis bus naudojamas, koks jo gyvenimas bus paskui.

Ar Tu esi kūrėja, kuriai svarbu, kaip Tavo objektas gyvuos po išleidimo, laiko tėkmėje?

Taip, čia yra tokia mano siekiamybė. Aš noriu, kad kuo daugiau tų aspektų pavyktų įgyvendinti, kad į tvarumą būtų atsižvelgiama ne tik gamybos procese, bet ir vėliau. Tą pasiekti yra labai sudėtinga.
Ką Tau reiškia šis įvertinimas? Smagus apdovanojimas, motyvacija tobulėti ar pan.?

Man labai patinka faktas, kad man pasirinkus temą daugelis sakė, jog ji yra liūdna, nemaloni... Mano aplinkoje visi abejojo šia tema. Labai džiaugiuosi, kad paklausiau savęs viduje ir dariau tai, ką noriu daryti. Tas, kas man atrodė svarbu, dabar atrodo svarbu ir kitiems. Džiaugiuosi, kad žmonėms patiko, jaučiu įvertinimą ir smagu, kad ši tvarumo problematika buvo iškelta į viršų. Tikiuosi, kad su šia tema pavyks daugiau padaryti ir vystyti pokyčius šioje srityje.

Studijos baigtos ne tik su bakalauro diplomu rankose, bet ir su šiuo apdovanojimu. Ką Milda planuoja toliau?

Dabar aš bandau sugalvoti, ką daryti toliau. Neturiu tikslų ar aiškių dalykų, ką darysiu – dabar man yra trumpos atostogos ir bandau suvokti, ką darysiu toliau.

Kokios yra Tavo profesinės svajonės?

Mano didžiausias siekis yra gyvenime veikti tai, kas turėtų prasmės man pačiai ir nesikirstų su mano vertybėmis. Myliu produkto dizainą, bet, taip pat, labai mėgstu ir grafinį dizainą, iliustravimą, tad norėtųsi apjungti ir tai.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)