Ne tik apie linksmybes
Pasak MO muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės, pasirinkta parodos koncepcija leidžia jungti sunkiai sujungiamas šventes: vestuves, laidotuves, protestus, mitingus ar kitas išskirtines progas.
„Esame sukaupę vieną didžiausių fotografijos kolekcijų Lietuvoje. Taigi siūlymas pažvelgti į ją per šventės prizmę mums pasirodė įdomus. Šventės, kuri nebūtinai asocijuojasi tik su šventimu ir šventumu. Kuratorių pasiūlyta plati šventės interpretacija dabar tampa tik dar aktualesnė. Jau antrus metus gyvename pereinamoje, virsmo būsenoje. Būtent kaip virsmas šioje parodoje suvokiama ir šventė. Akcentuojamos ne linksmybės, o pokyčiai, kuriuos išgyvename šventės metu ir kuriuos sukelia šventės“, – teigė ji.
„Mes temos turbūt net nesugalvojome, ją mums padiktavo fotografija, kūriniai, Lietuvos fotografijos raida, kurioje įvairiais laikotarpiais šventė, šventiškumas yra labai svarbios temos. Tada galvojome, kaip tą šventę apibūdinti, apibrėžti ir pasirinkome plačią sampratą: šios parodos kontekste tai yra proga, kuri išsiskiria iš kasdienybės. Mes jai pasiruošiame, pasipuošiame, dažniausiai ji turi atskirą laiką, vietą, tada toje šventėje dalyvaujame“, – kalbėjo parodos kuratorius, fotografijos teoretikas Tomas Pabedinskas.
Pasak jo, šventės metu labai svarbi atsiskyrimo nuo kasdienybės, dalyvavimo ritualuose dalis: po jų žmogus arba visuomenė arba įgyja naują identitetą, arba įtvirtina jau turimą statusą. „Pavyzdžiui, šventės metu galima tapti jaunikiu ar nuotaka, jubiliatu ar absolventu. Šventėje kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus arba galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų“, – sako T. Pabedinskas.
Atsispiriant nuo šios vienijančios idėjos, parodoje atsiskleidžia skirtingų fotografų santykiai su švente.
Duoklė dokumentikai
Parodoje taip pat galima apžiūrėti dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, švenčių dalyvių interviu ištraukas. MO muziejus sako, kad dokumentika leidžia be meninio „filtro“ pažvelgti į alternatyvias subkultūrų šventes, patirti, ką reiškia dalyvauti politiniuose protestuose ar pagoniškose apeigose.
Didelę dalį dokumentinės medžiagos, atskleidžiančios įvairių subkultūrų šventes ir ritualus, parodai suteikė kultūros antropologė Egidija Ramanauskaitė. Taip pat parodoje bus galima atrasti ir baltarusių fotografų pasakojimus apie pastarųjų metų įvykius kaimyninėje šalyje.
E. Ramanauskaitė pastebėjo, kad šventės sąvoka subkultūroms, mažiems draugų rateliams reiškia labai daug – iš tikrųjų viską.
„Kaip ta būsena atsiranda? Tarkime, parodoje pristatoma medžiaga nuo 1967 metų. Tada buvo hipių laikai ir turime pagalvoti, kokia aplinka supo žmones, jaunimą: matome gilų sovietmetį, į tą sovietinę aplinką turbūt galime įvesti daugelio iš mūsų tėvus, galime įtraukti mokyklą, universitetą, kas tada buvo labai griežtos institucijos, neleido galvoti ką nori. Veikė KGB, veikė saugumas, žmonės nukentėdavo už savo vertybes, būdavo išmetami iš mokyklų ar universitetų. Jų svajonių profesija, kaip pasakė vienas mano respondentas, buvo sargo darbas, nes tai reiškia, kad gegužės 1 tu turi laisvą dieną, gali užsidėti kapišoną taip, kad tavęs niekas nematytų, ir gali važiuoti į festivalį Rygoje, kur laukia draugai, kur gali galvoti savo mintis, gali klausytis savo muzikos, kalbėtis apie filosofiją, egzistenciją, diskutuoti apie Selindžerį ir tt. Šitoje mažoje nišoje, mažoje erdvėje susikuriamas mažas pasaulis, kokio norime. O kai grįžti į kasdienybę, matai labai didelį kontrastą“, – kalbėjo ji, džiaugdamasi, kad jos rinkta medžiaga atsidūrė muziejuje.
Naujai pasižiūrėjo į pastato architektūrą
Parodos kuratorė Ugnė Paberžytė džiaugėsi, kad sukurta netikėta, įspūdinga architektūra ir naujai pasižiūrėta į MO muziejaus pastatą.
Architektūra kurta galvojant apie skirtingas dalis, iš kurių susideda paroda.
„Pirma dalis yra apie asmenines šventes: vestuves, laidotuves, tokias šventes, kurios kalba apie esamą tvarką, tai, kas įprasta, nors jose irgi yra ir pasipriešinimo elementų, pavyzdžiui, keliamas klausimas, ar tokios šventės vis dar tinka mūsų šiandienos pasauliui? Antra dalis yra politinės šventės, kuriose vėl kalbama apie esamą tvarką ir pasipriešinimą jai“, – pasakojo ji.
Paskutinėje parodos dalyje kalbama apie šiandienos patirtis ir įvairias subkultūras.
Tarp jų visų įsiterpia dar viena, kaip įvardino parodos autoriai, lyg parodos „spraga“ aiškioje struktūroje – triukšminga projekcija, liudijanti maištą tiek šventėje, tiek pačioje parodoje. Dar vienas pasiūlymas parodos lankytojams – patiems įsiamžinti fotoateljė primenančioje instaliacijoje.
„Mes apmąstome pačią fotografiją, kodėl fotografuojamės, koks jos santykis su realybe? O iš parodos išveda kūriniai, kurie personažus lyg sugrąžina iš šventinės būsenos į kasdienybę“, - sumanymą aiškino U. Paberžytė.
Ši paroda yra sudaryta iš būtent Lietuvos autorių darbų. Didelė jos dalis yra iš MO muziejaus kolekcijos, taip pat yra ir pasiskolintų kūrinių.
Netradicinis audiogidas ir parodą lydinti knyga
MO muziejus visuomet parengia ir parodas lydintį audiogidą, tačiau šįkart jis – ypatingas. Muziejus pakvietė režisierių Joną Tertelį ir dramaturgą Mindaugą Nastaravičių, kad jie tarsi sugalvotų alternatyvią realybę, fikcinį pasakojimą, kuriame galima atpažinti tam tikrus personažus.
„Tai eksperimentinis pasakojimo apie parodą būdas: žiūrėsime, kaip pavyks“, – sakė U. Paberžytė.
Parodos temą pratęsia MO muziejaus išleista parodos knyga. Joje skirtingų sričių tyrėjai dar giliau neria į šventės tematiką ir fotografiją.
Švenčių ritualai, jų metu vykstančios permainos, įvairių subkultūrų pasakojimai, šventės sovietmečiu, šiuolaikinio miesto karnavališkumas, netgi – fotografavimosi grupinėms nuotraukoms paradoksai. Skirtingi autoriai išplečia parodos temą, taigi skaitytojas atras vis naujų šventės asociacijų ir pasakojimo linijų.
Parodos „Permainų šventė“ kuratoriai yra Tomas Pabedinskas ir Ugnė Paberžytė, konsultuojantis kuratorius – Arvydas Grišinas, konsultantė – Egidija Ramanauskaitė, dizaineris – Gytis Skudžinskas, architektai – ŠA Atelier (Gabrielė ir Antanas Šarkauskai).
Savaitgalį MO muziejuje – parodos atidarymo MOratonas
Savaitgalį MO muziejuje vyks parodos atidarymo festivalis – MOratonas. Jau tampa tradicija, kad kalbantis su skirtingais visuomenės veikėjais, profesionalais, menininkais nagrinėjama parodos tema, o įvairios medijos – šokis, muzika, performansas – atskleidžia naujų parodos tematinių pjūvių.
Sandra Straukaitė, Eugenijus Laurinaitis, Jogaila Morkūnas, Manfredas Bajelis, fotografai Romualdas Požerskis, Monika Požerskytė, Vilma Samulionytė, Visvaldas Morkevičius – dalis MOratono svečių, kurie iš savo perspektyvos analizuos, kaip šventes organizuojame, jas įamžiname, kaip joms puošiamės, ką jos mums reiškia ir kaip jų metu mes keičiamės.
MOratono renginių ir parodos lankymo taisyklės
Norintys pamatyti parodą „Permainų šventė“ arba sudalyvauti MOratono renginiuose kviečiami įsigyti rugsėjo 4 d. arba rugsėjo 5 d. muziejaus bilietus. Tai padaryti galima iš anksto internetu arba MO muziejaus kasoje.
MOratono renginiai yra nemokami, į juos patenkama su tos dienos muziejaus bilietu. Lankantis parodoje, Galimybių pasas nėra būtinas, tačiau MOratono renginiuose jis yra privalomas. Taip pat MO atstovai informuoja, kad dalyvių skaičius renginiuose yra ribotas, todėl pirmenybė bus teikiama pirmiesiems atėjusiems.
