Jos skirtos įvairiausio literatūrinio skonio skaitytojams ir pasižymi plačia literatūros geografija – nuo lietuvių, vokiečių, prancūzų iki anglų ir japonų. Penkios, kaip ir pridera metų laikui, savaip melancholiškos, o likusios trys – tą melancholiją bent šiek tiek padedančios išsklaidyti.

„Knygomis-įvykiais vadinčiau ilgai lauktą moderniąja literatūros klasika tituluojamą ir W. G. Sebaldo kūrybos viršūne laikomą romaną „Austerlicas“ ir aukštos prabos literatūrinio šėlo kupiną vieno talentingiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų Tomo Vaisetos alegorinį idėjų romaną „Ch.“.

Prancūzų literatūros mėgėjus kviečiu atkreipti dėmesį į po mirties atrastą Françoise Sagan elegantišką, liūdnai gražų ir labai saganišką kūrinį „Nebaigtas romanas“ ir į po daugiau kaip dešimties metų atgimstantį paskutinį Romaino Gary romaną „Aitvarai“.

Distopinių romanų skaitytojai ir pamėgusieji japonės Yoko Ogawos anksčiau pasirodžiusią „Begalinę lygtį“, viliuosi, džiaugsis galėdami į rankas paimti „Atminties policiją“, originalumu prilyginamą George’o Orwello „1984-iesiems“.

Humoro, nuotykių ir netikėtų gyvenimiškų situacijų pilnas Maria Semple romanas „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ bei nelauktą likimo staigmeną perteikianti Rebecca Serle meilės istorija „Po penkerių metų“ praskaidrins niūrėjančius rudens vakarus, o negrožinė atsiminimų ir savigalbos knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ leis ne tik pasinerti į lengvai tekančias pagavias psichoterapeutės, šios knygos autorės Lori Gottlieb mintis, bet ir atsigręžti į savo vidinį pasaulį“, – apie naujausias knygas sako leidyklos „Baltos lankos“ vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė.

Kviečiame susipažinti su naujienomis, o pirmieji jas visas įsigyti galės „Sostinės dienų“ „Knygų aikštės“ lankytojai rugsėjo 3–5 d.

**

W. G. Sebaldas „Austerlicas“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė)

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija.

Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių.

Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.

Tomas Vaiseta „Ch.“

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui.

Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Françoise Sagan „Nebaigtas romanas“ (iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė)

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantinius ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Françoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

Romain Gary „Aitvarai“ (iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas)

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. „Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje.

Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“.
Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Yoko Ogawa „Atminties policija“ (iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė)

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.

Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. „Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

Maria Semlpe „Kur tu pradingai, Bernadeta“ (iš anglų k. vertė Lina Tumienė)

Bernadetos gyvenimą aptarinėja visi. Jos vyras – technologijų genijus, dukra – mokyklos pažiba, pirmūnė penkiolikmetė Bi, o pati Bernadeta – kiauras dienas namuose leidžianti už milžiniškų juodų akinių pasislėpusi išskirtinio charakterio asmenybė, tikras kaimynų ir iš mokyklos vaikus pasiimančių mamų galvos skausmas.

Bet viskas turi ribas. Vieną dieną vis keistesnis ir atšiauresnis Bernadetos elgesys perpildo aplinkinių kantrybės taurę ir jai nelieka nieko kito, kaip tik sprukti kuo toliau. Bi teks keliauti iki pat pasaulio krašto, kad viską išsiaiškintų ir rastų pradingusią mamą. Iš elektroninių laiškų, žurnalų straipsnių, policijos ataskaitų ir įvairiausių įrašų supinta knyga pasakoja išskirtinį talentą kurti užgniaužusios ir nuo pasaulio pasprukti mėginančios moters istoriją, jos santykį su aplinka ir ryšį su brangiausiu pasaulyje žmogumi – dukra.

Rebecca Serle „Po penkerių metų“ (iš anglų k. vertė Inga Stančikaitė)

Kiekviena Danielės Ešlės Kohan gyvenimo minutė suplanuota. Tik planuose paskendusi Denė nė neįtaria, kad likimas jai turi parengęs staigmeną.

Grįžusi namo, išvarginta stiprių dienos įspūdžių, Denė užmiega ant sofos, o praėjus kelioms akimirkoms nubunda gyvenime po... penkerių metų: kitame bute, šalia kito vyro ir su kitu sužadėtuvių žiedu ant piršto! Po valandėlės pramerkusi akis, Denė supranta vėl grįžusi į savo senąjį gyvenimą. Nors viskas atrodė neginčytinai tikra, ji netiki vizijomis ir pranašystėmis, tad stengiasi gyventi kaip gyvenusi. Tačiau po ketverių su puse metų geriausios draugės surengtuose pietuose jai tiesiai prieš akis išdygsta vyras iš vizijos, ir Denei viskas ima slysti iš rankų.

Lori Gottlieb „Gal norėtumėte apie tai pasikalbėti?“ (iš anglų k. vertė Laima Bezginaitė)

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.